Kaip padėti savo paaugliui vaikui įgyvendinti tikrą nepriklausomybę
Paplitęs įsitikinimas, jog pagrindinis paauglio tikslas yra tapti nepriklausomam nuo savo tėvų ir kad kiekvienas paauglys neišvengiamai turi pereiti tėvų atmetimo laikotarpį, kad taptų laisvas nuo jų įtakos. Laikantis tokio požiūrio, būtų galima teigti, jog paaugliams visiškai normalu ir netgi pozityvu būtų niekinamai žiūrėti į tėvų politiką jų atžvilgiu, jų išmintį, vertybes, gėdytis viešoje vietoje rodytis su savo šeimos nariais ir nekritiškai priimti savo bendraamžių skonį ir pažiūras. O mes teigiame, jog paaugliai, kurie taip elgiasi, kenčia nuo vidinio nelaimingumo, kurio galima išvengti ir kurį galima išgydyti. Tokius vaikus, jeigu jie nori pasijusti laisvi nuo tėvų, būtina ignoruoti ir stengtis nuo jų atsiriboti. Kadangi tikra nepriklausomybė pasiekiama tuomet, kai vaiko vidinė gerovė visam laikui atitolsta nuo kasdienio gyvenimo sėkmių ir nesėkmių sekos, paaugliai negali pasiekti tikros autonomijos atmesdami savo tėvus. Priešingai, paaugliai, kurie pasiekia tikrą nepriklausomybę, artumo ir meilės savo tėvams jausmus perkelia į platesnę erdvę – mokyklą, santykius su draugais ir laisvalaikio užsiėmimus. Paaugliams nebūtina apleisti tėvų lizdo ir nereikia jų iš jo stumti. Jūsų paauglio suvokimas, kad tėvai visuomet yra prieinami ir jam atsidavę, yra bene svarbiausias jo besiformuojančio įsitikinimo, jog jis gali valdyti savo gyvenimą taip, kad būtų laimingas pats ir teiktų laimę kitiems, komponentas. Paaugliai dar nėra pasirengę būti visiškai savarankiški. Jei neleisite savo paaugliui vaikui atsiremti į jus, kai jam tai bus reikalinga, jūs paskatinsite jį kliautis kitomis, ne tokiomis konstruktyviomis savęs guodimo formomis (tokiomis kaip miegojimas po dvylika valandų per parą, naktinėjimas pas draugus, pernelyg glaudus suartėjimas su širdies drauge ar draugu). Taigi leiskite savo paaugliui, kai to reikia, atsiremti į jus, o kai jam norisi, pamėginti pamankštinti sparnus savarankiškai.
