Meilės laiškas

Seniai berašiau laišką tau, mano mylimoji. Seniai, nes jau ilgai gyvename kartu. Tad panorau prisiminti tas dienas, kai dar buvau aštuoniolikmetis ir parašyti laišką tau, papuoštą meilės perlais, Valentino dienos proga. Tiesa, turiu prisipažinti, kad laiškus dažnai rašiau savo mintyse, kuriuos tu sugebi perskaityti net ir neparašytus. Sėdžiu parimęs prie balto popieriaus lapo ir mintyse prisimenu mano širdžiai labai brangią dieną - lemtingą mūsų susitikimo dieną. Buvom prie ežero. Tu buvai tokia vaikiška ir skaisti. Mes kalbėjomės, šypsojomės, vienas kitam. Per mūsų susitikimą buvo tiek mažai žodžių it tiek daug akių šilumos. Aš stipriai laikiau savo rankoj tavo ranką, trapius tavo pirštus. Ir paskui tu nuėjai. Nuėjai, palikdama mane ilgai žiūrintį į tave, nueinančią į tolį. Nuėjai, o aš vis dar mačiau tave horizonte žavią, besišypsančią. Nuo tos dienos manyje įaugo tavo šypsena, švelnus tavo juokas. Mano atmintyje liko tavo paveikslas, o širdyje neišdildomai aukso raidėmis užsirašė tavo vardas. O ypač įsiminė tavo gilus žvilgsnis, kurio niekaip negalėjau pamiršti ir negaliu ligi šiol. Ir kartais net nesuprasdavau, kodėl mano protą užvaldydavo nenutrūkstamas minčių siūlas apie tave. Ar miegodavau, ar eidavau - ką beveikdavau, visur matydavau tave. Sapne tave matydavau tokią vaikišką, besišypsančią, paskendusią saulės spinduliuose, brendančią per rasotą, pilną gėlių pievą. Kai atsibusdavau, mane užliedavo kažkokia šilumos banga, užpildanti visą mano kūną.

Atsiradus kompiuteriams ir bevieliams telefonams, visai sunyko epistoliarinis žanras. O juk kaip malonu gauti laišką! Tačiau rašyti laiškus vėl madinga, todėl primiršusiems, kaip tai daroma, pateikiu vieną kitą pavyzdėlį. Pirmo laiško struktūra: Kaip turi atrodyti pirmoji žinutė? Pirmiausia, ji neturi būti nei per trumpa [tai pabrėžtų tingumą], nei per ilgas [atskleistų jūsų per dideles pastangas ir atrodytų nuobodžiai]. Niekada neapsiriksite, jei pirmasis laiškas bus tokios sudeties kaip paprasčiausios mokykloje rašyto laiško. Trys pagrindines laiško pastraipos: pirma apie tai, kuo Jus sužavėjo tas žmogus kuriam rašote, antra - apie save, trečia – „atrašyk man“. Nepersistenkite svarstydami, šlifuodami sakinius ir ką rašyti. Pasikliaukite pirmuoju įspūdžiu apie jus sudominusį žmogų. Laiško pavadinime geriau nevartoti tokių kasdieninių žodžių kaip tiesiog „labas“, „Sveikas" ir pan. Taip pat jei rašysite laišką be pavadinimo, tai pasakys tik jūsų nerūpestingumą. Tikrai galite sugalvoti ką nors gražesnio ir protingesnio. Jeigu antraštė parodys jūsų atsaką į konkretaus žmogaus anketą ir joje paminėtus dalykus, tiesiog puiku! Tikrinkite savo parašytus žodžius! Jeigu padarote daug klaidų tai gali pastebėti ir sudaryti neigiamą įspūdį partneriams, kad jūs nelabai kreipiate dėmesį į tai, ką darote. Jei neskiriate pakankamai dėmesio laiško rašymui, ar skirsite jo santykiams? Meilės laiškai – subtilus dalykas.

Mano buvęs drauge! Labas. Vėl rašau Tau. Daugybę kartų rašiau Tau, bet laiškai likdavo mano mintyse, slapčiausiose mano širdies kertelėse. Tačiau, šis laiškas, papuoštas ir padabintas lyg perlai mano skaidriomis ašaromis, išvydo dienos šviesą. Tik ar jis bus perskaitytas Tavo akių? Ar šio meilės laiško žodžiai pasibels į tavo širdį? Ar atversi jiems savo širdies duris? Rašau Tau, kai aplink tylu ir tamsu. Visi miega, net medžiai nesujuda, neišgirsi vėjo ūžaujant už lango. Tik danguje it didžiulis laivas plaukia besišypsantis mėnulis. Jis seka žvaigždėms pasaką. Kiekvienas tą pasaką supranta savaip. Man ji - apie meilę. Klausausi tos pasakos ir aš, nes negaliu užmigti. Mane gaubia liūdesio šydas. Galvoje sukasi liūdnos mintys, rieda ašaros. Mintyse tik Tu. Supuosi svajonių sūpuoklėse pilnose svajonių, vilčių, troškimų. Prieš mane iškyla Tavo besišypsantis veidas. Ką jis pasakoja? Tavo paslaptingos akys ir linksma šypsena nori pasakyti, kad aš esu Tau brangi, o rankos švelniai paglosto mano plaukus. Mes bėgiojam po saulėtą pievą susikibę rankomis ir linksmai juokiamės. Tą juoką palydi saulės šypsnys. Tas juokas suskamba ir jį į tolį nuneša vėjas, kad kiti džiagtųsi tuo juoku. Staiga kažko sustojome ir aš atsiduriu Tavo glėbyje, tyliai prisiglausdama prie Tavo širdies. Bet. atsipeikėju, jaučiuosi lyg pabudusi iš sapno. Juk tai. tik svajonė. Tai tik bergdžia svajonė. Ji niekados neišsipildys. Nors taip norėtųsi, kad tai būtų tikrovė.

Aš parašiau laišką, kurio negalėjau duoti pačiam Vytautui perskaityti. Vytautai, Tavo nuotraukos. Norėtųsi ir man po dienos darbų prisiglausti prie mylinčios širdies, pajusti šiltų vyriškų rankų glamonę, gerti uždraustą vyną. Žmogus niekada nebus laimingas, jeigu jo niekas nelauks namuose arba pasitiks abejingu žvilgsniu ir vietoje žmogiškos šilumos paprašys tik uždirbtų pinigų. Buvo dienos, kai tu pas mane skubėjai kaip į stebuklą ir tikėjai, kad gyvenimas - puiki akimirka. Ir man atrodė, kad toji akimirka tęsis daugybę metų ir niekada nesibaigs. Aš ir dabar tikiu, kad taip bus ir toliau. Tikiuosi, kad mums bus lemta subrandinti meilės vaisių. Jausmai turi būti pakankamai tikri, valia - pakankamai tvirta, pojūčiai - pakankamai aštrūs, o mąstymas - pakankamai protingas. Pakankamai, bet ne per mažai ir ne per daug. Nėra pasirinkimo tarp tiesos ir netiesos, tarp proto ir pamišimo. Yra tik saikas, nematoma riba, siauras gyvybės takelis, kuriuo eina kiekvienas iš mūsų. Iš vienos pusės uola, iš kitos- bedugnė. Kartais taip lengva ir malonu pavijui paleisti tris žodžius: "Aš tave myliu". Ir į galvą neateina mintis, kokią nelaimę gali atnešti šis atviras, pasitikintis lengvabūdiškumas. Širdžiai žodžius galima ištart tik tada, kai užima kvapą, kai kraujas tuksi į širdį ir kai darosi baisu, lyg prieš mirtį. Kartais norisi, kad svaigtų galva. Kad silpnumas persmelktų kojas ir imtų trūkti kvapo.

Mano širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių...Na, bet rašysiu kaip gausis, nes tiesiog noriu tau išlieti savo širdį, trokštu, kad tu suprastum, nors nežinau ar tavo mėlynos akys (ek, tos tavo mėlynos akutės... Jos man švietė visą laiką) skaitys tai, ką rašau. Tik širdis gali išsakyti mano tą neapsakomą skausmą. Suprantu, kad daugiau nebebus to, kas buvo.. Daugiau niekas manęs nelauks... Niekada daugiau man nepasakysi "Myliu Tave, Saulyte", niekada neapkabinsi, niekada jau nepabučiuosi... Tik Tu taip mane bučiavai, taip švelniai, taip nuostabiai... Taip, Tu teisus manydamas, kad negaliu suprasti, ką Tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk manim, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti tą dieną, kai tave išdaviau ir įskaudinau... Net neišsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal, skamba kvailai, ane? Bet juk tokia yra meilė.Bet juk tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne kiekvieną smūgį, bet ir toliau gyvena, egzistuoja... Nesakau, kad privalai man atleisti. Net nesitikiu to... Net nežinau, kodėl rašau... Gal tam, kad raminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską. Milijonai žmonių dabar iš mirties patalo vaduojasi, kovoja dėl gyvybės, o aš... O aš kovoju dėl meilės, nes gyvenimas be jos nėra tikras. Atrodo, kad siela atsiskiria nuo kūno ir jį palieka... Žinai, nesiteisinsiu sakydama: "Juk mes žmonės ir visi klystam"...

Mano mielas, Man patinka, kai užeini į svečius. Nebūtina atnešti šokolado, šampano ar gėlių, juk svarbiausia, kad Tu ateini. Man patinka, jog domiesi, kaip gyvenu. Patinka, kai manęs klausaisi. Juk kartais kalbu nesąmones, o Tu man atleidi. Patinka, kai Tu geri arbatą ir žiūri į mane. Man patinka, kad kartais parašai man laiškelį. Elektroninį. Arba šiaip komentarą po straipsniu. Man patinka, kad pasakoji apie mane kitiems, kad daliniesi naujienomis ar šiaip įdomybėmis, kurias išgirdai iš manęs. Man patinka tau pasakoti ne tik apie komfaką, bet ir apie renginius, šventes, patinka pristatyti dėstytojus ar studentus. Man patinka tiesiog būti su Tavim. Šiandien šv. Valentino diena. Turbūt nereikia to priminti. Kiekvienas pastebėjome kalnus stebinančių savo neskoningumu menkniekių parduotuvėse ar matėme reklamas, siūlančias beprotiškai romantiškas staigmenas mylimajam. Banalu? Taip. Nesiūlau apsimesti, kad tokios dienos iš viso nėra. Praleiskite dieną su mylimuoju, juk vis dėlto šiandien. Įsimylėjėlių šventė. Pasivaikščiokite po senamiestį ar palei Nerį, pasiimkite arbatos termose, pasivaišinkite meduoliais ar sausainiais (jeigu moki pagaminti kokį kulinarinį šedevrą – nustebink mylimą žmogų, bet jei ne, net ir nuoširdžiai sutepti sumuštiniai pradžiugina po sunkios dienos universitete). Ką daryti, jei mylimo žmogaus neturi? Yra keli variantai. Pirmas - džiaugtis, kad negausi jokio pūkuoto šlamšto, paskubomis nupirkto prekbos centre.

Po 67 metų ispanė Amadora Morales (Amadora Morales) sulaukė meilės laiško, kurį jai iš pilietinio karo fronto išsiuntė šiuo metu jau miręs jos vyras. 1937 metų birželio 10-ąją rašytame laiške tada 21 metų Anastazijas Makveda (Anastasio Maqueda), be kita ko, koduota forma pranešė savo žmonai, jog jis iš vėliau diktatoriumi tapusio Francisko Franko (Francisco Franco) dalinių perbėgs pas respublikonus. Tačiau, kaip rašo laikraštis "El Pais", laiškas buvo perimtas, o jaunas vyras pusšeštų metų praleido kalėjime. Rašydamas knygą apie pilietinį karą (1936-1939), žurnalistas Pedras Koralis (Pedro Corral) surado laišką archyve ir susirado moterį, kuriai jis buvo skirtas. Laiško autorius mirė visiškai neseniai. Susijaudinusi moteris perskaitė pirmąsias eilutes: "Miela mano žmona, tikiuosi, kad tu džiaugsiesi, kai tave pasieks šis švelnus laiškas".

Aistė ką tik persikėlė į naujus namus. Ji mandagiai su visais, kuriuos tik sutikdavo kieme ar laiptinėje, sveikinosi. Radusi savo pašto dėžutėje laišką, atsiųstą jos adresu, jį prisegė prie skelbimų lentos laiptinėje. Ant voko buvo parašytas jos vardas, adresas, bet visai kitokia pavardė. Kitą dieną ji vėl rado tą patį laišką savo pašto dėžutėje. Po savaitės ji nedrąsiai paskambino į mūsų buto duris. Aš turėjau pusės metukų sūnelį ir dažniausiai būdavau namie. Aistė dažnai dirbdavo po pietų ir kai ji paklausė, ar aš nežinanti moters tokia, kaip ant voko, pavarde, pakviečiau ją užeiti. Tuo laikotarpiu bet koks pašnekovas man buvo tarsi netikėta dovana. Aistė papasakojo, kad rytą atėjo jau trečiasis laiškas, ji nebežinojo, ką daryti. Niekuo negalėjau jai padėti. Anksčiau tame bute gyveno senutė, kurią vaikai išsivežė gyventi į kitą miestą. Tą savaitę atėjo dar du laiškai, ir mes su Aiste nutarėme, kad laikas atplėšti bent vieną, gal ten bus kažkokios informacijos. Susidėliojome juos pagal datas. Buvo nejauku, kaip, pavyzdžiui, atidarant gatvėje rastą piniginę. Perskaičiusios pirmąjį laišką tik dar labiau suglumome. Tai buvo meilės laiškas, švelnus, svajingas ir kupinas tikrų jausmų, todėl atrodė labai intymus. Tačiau jame nebuvo nieko, kas padėtų rasti tikrąjį adresatą. Atplėšėme antrąjį, paskui trečiąjį. Pastarajame buvo keletas detalių, iš kurių tapo panašu, kad rašyta ne kokiai kitai, bet tai Aistei, su kuria mes tuos laiškus ir skaitėme.

“Šiąnakt visoje šalyje snigs. Vietomis galima pūga. Bus nuo dviejų iki šešių laipsnių šalčio“ – radijo bangomis praneša malonus moters balsas. Mašina įrieda į kiemą. Išjungiu variklį, ilgai brūžinę stiklą nusileidžia valytuvai ir akimirksniu viskas paskęsta begarsėje tamsoje. Kurį laiką tarsi suparalyžiuotas sėdžiu ir stebiu, kaip ant priekinio stiklo sūkuriuodamos leidžiasi snaigės. Ten, kur tu esi, niekada nesninga. Vis galvoju, ar nepasiilgsti lietuviškų žiemų – kai baugiai pokši nuo stingdančio šalčio skylantis užšalusių ežerų ledas, kai lengvai juo slysta rogės, kai ant kranto, pabrukusi uodegą mindžiukuoja ir gailiai inkščia Juta, kol pagaliau įsidrąsinusi, raginama mūsų šūksnių strykteli ant sukaustyto ežero ir bailiai trependama letenomis, tarsi nemokėtų vaikščioti, leidžiasi mums įkandin. Atitokęs nuo prisiminimų susirenku pirkinių krepšius ir per apmirusį baltą sodą patraukiu namo link. Atsirakinu duris ir įžiebiu šviesą. Juta visuomet lūkuriuoja tarpduryje, savo smalsia nosimi pasiruošusi patikrinti, ką skanaus mums abiems parnešiau, tačiau šiandien jos nėra. Žingsniuodamas per svetainę įminu į išlietą rytinę kavą. „Ech, senute,“ – imu burnoti mintyse, tačiau susizgrimbu, jog pats kaltas – vis tas įprotis palikti pustuštį puodelį ant grindų. O Juta jau nerangi, lyg senas pūškuojantis garvežys tai letena, tai uodega vis ką nors užkliudanti. Pameni ją mažytę, smalsią nenuoramą?

Rašau Tau į nebūtą šalį nebūtuoju laiku. Rašau laišką, kurį Tau nuneš nepažįstamos, neregimos, neįvardintos, o gal net neegzistuojančios jėgos. Kol kas Tu neturi vardo, tad kreipiuosi į Tave žodžiu „Mylimas“ (atvirai sakant, net jei ir turėtum vardą, vis tiek nesugalvočiau Tau gražesnio kreipinio nei „Mylimas“). Rašau Tau, nes visa širdimi jaučiu, kad mums jau laikas susitikti. Žinau, kad ir Tu tai jauti. Žinau, kad ir Tu galvoji apie mane – mergaitę iš nebūtos šalies, mergaitę, neturinčią vardo. Žinau, kad ir Tu lyg mantrą kartoji žodį „Mylima“, bandydamas mane prisišaukti... Mano Mylimas, aš čia, ir noriu Tau apie save papasakoti, kad žinotum, kaip mane surasti. Tai tebus kelios užuominos, keli trupinėliai, kuriuos rinkdamas rasi kelią pas mane. Bet aš esu įsitikinusi, kad Tau jų užteks. Nėra aiškesnės užuominos, nei mylinčios širdies šauksmas. Gyvenu aš paprastame mieste, ne didesniame už Šventos Elenos salą. Jo gatvėmis kasdien skuba virš penkių šimtų tūkstančių greitų lyg skruzdėlytės žmogelių. Mano Mylimas, tik neišsigąsk – tie šimtai tūkstančių skruzdėlyčių tikrai nesutrukdys Tau manęs surasti. Juk nė viena iš jų nelaukia Tavęs taip, kaip aš. Nė vienos iš jų širdis nedega tokiu ilgesiu, kaip manoji. Tu tą ilgesį iš tolo pažinsi ir Tau nekils jokių abejonių. Gyvenu aš paprastai. Nedaug turiu, bet už viską esu be galo dėkinga ir viską labai branginu. Turiu aš Musę. Tai katė, tik vardas jos toks. Ak, mano Mylimas, kaip tau patiks Musė!

Mielas mano Riešute, susitikome mes krentant gelsviems rugsėjo lapams. Išsiskyrėme šaltą ir baltą sausį. Nuo pat pradžių supratau, kad Tu esi kietas ir sunkiai perkandamas Riešutas, su metaliniais ir nepramušamais šarvais. Nei kantrybe, nei buvimu šalia, nei atlaidumu, nei supratingumu, nei švelnumu, nei meile, nei bučiniais nepramušamas ir nepakeičiamas... O aš norėjau būti ir buvau ta Voveraitė, kuri gliaudytų tą Riešutą... Tą vienintelį Riešutą visą gyvenimą... Deja, Riešutas buvo per kietas, netikras, sudėtingas, apgaulingas... Aišku, dabar norėtum, kad Voveraitė grįžtų ir dar kartą patikėtų, atleistų... Nors ir skaudu, ir širdis plyšta skausmu, bet visas pagalbas ir šansus Tu jau senai išnaudojai. Ir Tu tai puikiai žinai, bet vis tiek manęs nepaleidi, nors prašiau ir prašysiu... Leisk man Tave pamiršti ir pabandyti gyventi be Tavęs... Vis dėl to nuoširdžiai noriu Tau padėkoti už įsimintiniausią kartu praleistą dieną! Viskas buvo labai nuostabu nuo pat pradžių, Tu tiesiog skaitei mano mintis ir be žodžių pildei mano norus. Norėtum detaliau – prašom! Galbūt sąrašas per ilgas, praleidus vieną popietę ... Maniau, kad Tu man davei ir gali duoti daugiau nei aš Tau ... Deja, viskas susiklostė atvirkščiai... Matyt, gyvenime mums nelemta būti kartu... Būti laimingiems kartu... Bet ar mokėsim būti laimingais, gyvendami atskirai ir toli vienas nuo kito? Turėsim išmokti... Nesvarbu, kaip mes gyvensim rytoj, po mėnesio ar po metų, bet aš visada prisiminsiu Tave, mano mielas Riešute.

Praeitą kartą išguldžiau būdus, kaip save pristatyti internete, kad merginos pajustų nenugalimą norą jums parašyti. Jūs, sekdami mano nurodymais, kruopščiai viską surašėte, tačiau taip ir negavote nė vieno laiškelio. Aišku, galite kaltinti save: “aš esu niekam neįdomus”, “aš toks netikęs, kad nesugebu intriguojamai užpildyti anketos”. Save kaltinti lengva, bet dar lengviau apkaltinti kitus. Todėl jūs galite manyti, jog Lietuvoje nėra nė vienos jūsų vertos merginos - ypač jei iškėlėte reikalavimų kartelę taip aukštai, kad ją įveikti gali tik šuolininkė su kartimi (bet tokiu atveju ji turėtų būti Sergejus Bubka su plaukuota krūtine, o tai jums netinka). Arba galite manyti, jog jūsų humoro jausmas per subtilus, kad jį kokia nors mergina suprastų, nors labai galimas dalykas, kad tiesiog privėlėte gausybę gramatikos ir stiliaus klaidų. Tačiau jokiu būdu nenusiminkite ir nenuleiskite rankų - jūs galite pats susirasti jums patikusios merginos anketą ir jai parašyti neatremiamą laiškelį, kuris ją sužavės, suvilios ir sugundys. Taigi kaip tokį laiškelį parašyti? Tai nėra sunku. Daug sunkiau yra perskaityti krūvą anketų “draugas.lt” ir iš “žavingų”, nepakartojamų”, “nuostabių” lietuvaičių surasti jums patinkančią merginą, - juk jūs toks išrankus. Tačiau, tarkime, kad po kelių dienų stropaus ir atkaklaus triūso jūs pagaliau radote jus dominančius egzempliorius. Ką toliau daryti? Pirmiausia reikia parašyti laišką.