Meilės laiškas

Aistringas airių rašytojo Džeimso Džoiso laiškas, kurį savo būsimai žmonai Norai Barnakl jis parašė 1909 metais, aukcione buvo parduotas už 240 800 svarų (1,204 mln. Lt). Ši suma net keturis kartus viršijo tą, kurios tikėjosi aukciono namai. Laiškas, kuriame yra tokių meilių žodelių, kaip "mano brangioji mažoji nevidone" bei "mano pasileidėle keistomis akimis", buvo aptiktas visai neseniai. Dž. Džoiso tyrinėtojai pripažino jį trūkstama to laikotarpio įsimylėjėlių korespondencijos dalimi. Laiškas buvo paslėptas tarp senos knygos puslapių ir buvo rastas visai atsitiktinai. Beje, meilės laišką įsigijęs pirkėjas pageidavo likti nežinomas. Susirašinėti su Dž. Džoisu pradėjo N. Barnakl, kuri liko Austrijoje, kol rašytojas 1909 metų gruodį Dubline rūpinosi verslo planais, šiame mieste atidaryti kino teatrą. Dž. Džoisas aistringai atrašė savo mylimajai, erotiško laiško gale pasirašydamas "dangus atleis man mano beprotybę, Džimas". Kitą dieną jis vėl parašė būsimai sutuoktinei, užsimindamas apie "nepaprastą laišką, kurį parašė jai praėjusią naktį". Mokslininkai, kruopščiai tyrinėję Dž. Džoiso korespondenciją, žinojo apie šį laišką, tačiau manė, kad jis buvo sunaikintas. Rašytojo tyrinėtojai jo laiškus laiko svarbiausiu šaltiniu, padedančiu atskleisti "Uliso" - vieno reikšmingiausių romanų anglų literatūroje - autoriaus mąstyseną. Pirmasis poros pasimatymas, įvykęs 1904 metų birželį, įkvėpė Dž. Džoisą parašyti "Ulisą", kuriame aprašomi tą dieną Dubline užfiksuoti kasdieniniai įvykiai.

Vienas britas ir jo mylimoji ispanė po 16 metų trukusio išsiskyrimo galiausiai susituokė – juos vėl suvedė meilės laiškas, kuris daugiau kaip dešimtmetį išgulėjo užkritęs už židinio, pranešama pirmadienį. Steve'as Smithas ir Carmen Ruiz-Perez, kuriems abiem dabar 42-eji, vienas kitą įsimylėjo prieš 17 metų, kai ji pagal mainų programą studijavo Briksame, Pietvakarių Anglijoje. Po vienų drauge praleistų metų jiedu susižadėjo. Tačiau poros santykiai nutrūko, kai mergina persikraustė į Prancūziją vadovauti vienai Paryžiaus parduotuvei. Po kelerių metų, norėdamas vėl įžiebti meilę, S.Smithas į jos motinos namus Ispanijoje nusiuntė laišką. Jis buvo padėtas ant židinio atbrailos, bet nuslydo ir nukrito už židinio. Dingęs laiškas buvo rastas tik atliekant remontą, kai statybininkai išardė židinį. „Kai gavau tą laišką, iš karto nepaskambinau Steve'ui, nes labai nervinausi“, – vietos laikraščiui „Herald Express“ pasakojo C.Ruiz-Perez. – Jau beveik išvis būčiau jam nepaskambinusi. Tai pakeldavau telefono ragelį, tai vėl jį padėdavau. Tačiau žinojau, kad turiu paskambinti.“ Jiedviem susitikus atrodė, kad tų metų nė nebuvo, sakė S.Smithas, vienos gamyklos meistras.
„Kai vėl susitikome, viskas atrodė kaip filme. Bėgome per oro uostą vienas kitam į glėbį. Susitikome ir vėl įsimylėjome. Per 30 sekundžių, kai pamatėme vienas kitą, jau bučiavomės“, – sakė jis. „Aš tik džiaugiuosi, kad tas laiškas pagaliau atsidūrė ten, kur turėjo būti“, – pasakojo jis po penktadienį vykusių vestuvių.

Meilės laiškai. Apie jų turinį sunku ką pasakyti. Tai priklauso nuo rašančiojo jausmų ir pergyvenimų. Tačiau kiekvienas toks laiškas turėtų būti taip parašytas, kad jau su pirma eilute visai pavergtų skaitantį ir nesukeltų jokių abejonių dėl savo turinio. Susižiedavusieji, gyveną ne vienoje vietoje ir savo santykius palaiką laiškais, greitai pastebi, kad laiškai labai menkai teišreiškia jų jausmus, įneša šaltumo ir tyko visai nutraukti jų meilę. O tai pareina nuo jų laiškų netobulumo. Laiškuose jie neįstengia parodyti savo tikrų jausmų. Nenumatytas kokio žodžio ar sakinio dviprasmiškumas kito širdy sukelia abejonių ir nepasitikėjimo. Laiško asmeniškumo įspūdis dyla ir todėl toks laiškas užuot suartinęs, išskiria. Kas jaučiasi nesugebąs parašyti širdingų ir gilaus turinio laiškų, tas tepasitenkina trumpais aprašymais pergyventų dienų. Nevisuomet pasiseka jausmui duoti atitinkamą žodžių formą. Visi esame patyrę, kaip sunku toli esantį draugą įtraukti į savo minčių ir pergyvenimų ratą. Kas mums šiandien atrodo gera ir aišku, rytoj kartais gali visai neatsakyti mūsų norams ir reikalavimams. Todėl visai nenuostabu, kad kitas skaitydamas mūsų laišką, pajunta neramumą, jausdamas neįstengiąs mus suprasti. Ir mylintieji tenesistengia savo jausmus išreikšti spalvuotu popierium, bei daugybe visokių ženklų ir daugtaškių. Laiško išvaizda turi likti rami ir įtikinanti. Skersai ir išilgai suklijuoti pašto ženklas, piešiniai ir kiti pagražinimai neparodo nei gero skonio nei išsiauklėjimo.

Myliu tave, nors tu esi labai užsispyręs ir kartais išsižiojęs sėdi prie televizoriaus neištardamas nė žodžio, nors nesutampa mūsų kinematografinis skonis (dažniausiai nusileidžiu aš nei tu); nors kaskart, kai gaminu valgį, tu mane kritikuoji; nors kartais dėl mažiausio menkniekio įsižeidi ir kai tau nesiseka, būni nepakenčiamas; nors... Bet vis vien myliu tave... Gal todėl, kad galvoji apie mane; nes esi švelnus; nes man patinka su tavim plepėti; todėl, kad išklausai mane; nes leidi man vadovauti kelionėse; nes dažniau renkuosi aš, nes priverti mane šypsotis ir pakenti mano blogą nuotaiką, nes... Ką tik pasikalbėjusi su tavim telefonu ir padėjusi ragelį supratau, koks esi man svarbus. Kasdien laukiu to prakeikto mobiliojo skambučio, tikėdamasi, kad raudona elektroninio pašto vėliavėlė praneš, jog atėjo nauja žinutė, klausdama bendradarbių, ar kas nors man skambino, arba laukdama, kada kas nors iš mūsų bendrų draugų papasakos ką nors apie tave. Mes taip retai matomės, bijodami, kad kas nors neatskleistų mūsų paslapties, juolab taip pasiutusiai gyvendami, visados skubėdami, daug dirbdami, beveik neturėdami laisvalaikio; neįsivaizduoju, kaip mes dar sugebam išlaikyt savo meilės istoriją. Kaip mes dar sugebame atmint tas dienas, kai ištrūkę iš visų pančių ir likę vieni puolam viens kitam į glėbį ir be perstojo bučiuojamės, išsakome savo jausmus ir pagaliau visiškai atsipalaiduojame. Visa tai sušvelnina mano nerimą taip tavęs ilgintis.

Meilė, susižavejimas, geismas, tokie nuostabūs ir kartu šiurpūs dalykai, traukiantys kaip drugelius į ugnį. Tai pats tiksliausias apibūdinimas. Meilė yra kančia, yra nuostabu ką nors mylėti kankinačia ir žeidžiančia meile. Kaip sunku yra išties mylėti, atiduodant savo sielą ir kūną tam, kurį myli. Meilė skiria valdovus ir vergus. Iš poros kažkas myli labiau, aistringiau, pasiaukojančiau. Meilė niekad nebūna vienoda. Aš nežinau ar myliu, bet žinau, kad manęs nemyli. Galbūt kai aš įtikėsiu savąja meile, kas nors patikės ir manąja. Jei tu girdi žvakės liepsną tamsoje, jei tu matai mano riksmą tyloje, tu mane myli. Aš taip myliu, aš myliu ne kūną, aš myliu sielą, kūno aš geidžiu, kaip geidžia kiekvienas žmogus. Meilė gimdo tik grožį, nesvarbu kokį, proto, dvasios ar kūno. Tik kyla klausimas: ką išties dera mylėti? Ką išties dera vadinti meile? Ar mes patys savęs neapgadinėjame sakydami, kad mylime? Ką mes mylime? Šaltesnes už pragarą ir mėlynesnes už dangų akis? Nuostabią švelnią ir glotnią odą? Dieviškas šypsenos duobutes? Tai meilė ar geismas atsakykite kas nors!!! Kur jūsų, poetai, apdainuotoji meilė slepiasi? Kokioje akmeninėje širdyje jos ieškoti? Nuostabi vienadienė svaja, tarsi drugelis lekianti į aistros liepsną. Tos nuostabios gundančios ir švelniai savo glamone žudančios rankos. Ką jūs čia matote? Meilę? Geismą? Nenumaldomą aistrą?

Penktadienis. Vakaras. Tylūs namai. Girdėti tik erzinantys garsai, skleidžiami už mano tvirtovės aukštų sienų, ir nepageidaujamai slenkantys į vidų pro pravertą langą. Dievinu filmus. Būdama viena nepraleidžiu progos pasižiūrėti kokį filmą, kurio esmė pasakyta keliomis frazėmis: “romantinė komedija” ar “drama”. Nepraleidžiu progos paspoksoti į sukurtą meilės istoriją, kupiną netikėtumų, jausmų, romantikos, kuri dažnai randa savo atitikmenį realiame gyvenime. Ir nereikia sakyti, kad tai, kas rodoma tokiuose filmuose, yra tikras melas. Tai filmai, juose atskleistos istorijos, yra dalis mums nežinomų, nepažįstamų žmonių gyvenimo istorijų. Jos ne visada baigiasi tik gerai. Kartais lemta nesulaukti gražios pabaigos ”ir visi laimingai gyveno”… Bet aš ne apie tai, kad verta tokius filmus žiūrėti, nors mano žiūrėtas filmas turi įdomią ir gilią potekstę (tikriausiai suprantamą ir dominančią tik moteris, nes šio filmo (”Seksas ir miestas”) vaikinai tikriausiai nežiūrėtų). Tačiau aš ir ne apie meilę, o apie tai, kaip galima ją išreikšti ir parodyti. Tai meilės laiškai. Neįsivaizduoju ar šiais laikais moterys, merginos gauna mylimojo ranka rašytus meilės laiškus. Tikriausiai jei ir rašomi kokie nors tokio pobūdžio laiškai, tai rašomi elektroniniu paštu ar dar kaip nors. Arba iš viso niekas nerašo, nes galbūt tai yra pamiršta arba ”atgyventa”. O juk tai taip romantiška, taip tyra ir nuoširdu. Aš su mielu noru atgaivinčiau meilės laiškų rašymą.

54 aistringi legendinės prancūzų dainininkės Edith Piaf meilės laiškai aukcione parduoti už 67 tūkst. eurų, praneša agentūra AFP. „Christie`s“ aukcionų namų duomenimis, laiškus įsigijo interesantas iš Prancūzijos. Už iki šiol neskelbtus E. Piaf laiškus dviratininkui Louisui Gerardinui, kuris buvo vienas iš daugelio jos melužių, tikėtasi gauti iki 90 tūkst. eurų. Jų santykiai truko dvejus metus, kol dainininkė 1952-aisiais ištekėjo už prancūzų atlikėjo Jacqueso Pills. E. Piaf laiškuose dviratininkui žadėjo keisti savo gyvenimą, ištekėti ir susilaukti su juo vaiko. „Tu mane laiku ištraukei. Aš bažnyčioje pasižadėjau niekad daugiau gyvenime negerti alkoholio, jei Tu būsi su manim“, – rašė atlikėja.