Ungurys

Žvejai verslininkai migruojančių ungurių žvejybą upeliuose šiemet turės nutraukti 15 dienų anksčiau, tai yra birželio 1 dieną, o rudenį išvis bus draudžiama žvejoti migruojančius ungurius, pranešė Aplinkos ministerija. Kad būtų sugaunama kuo mažiau neverslinio dydžio ungurių, uždrausta jų žvejyba ūdomis, masalui naudojant sliekus. Anot Aplinkos ministerijos pranešimo, unguriai – viena vertingiausių žuvų ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vandenyse. Pastaraisiais metais jų ištekliai labai sparčiai nyksta. Tarptautinės jūrų tyrimo tarybos duomenimis, šių žuvų ištekliai jau atsidūrė už biologiniu požiūriu saugios ribos. Kaip nustato 2007 metų Europos Tarybos priimtas reglamentas, Europos Sąjungos valstybės privalo parengti nacionalinius planus šiems ištekliams atkurti ir nedelsdamos imtis priemonių, kad mažiausiai 40 proc. migruojančių ungurių pasiektų jūrą. 2009 m. pabaigoje Europos Komisija patvirtino ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planą. Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, mūsų šalis jau prieš dvejus metus ėmėsi pirmųjų prevencijos priemonių, kad dėl žvejybos nemažėtų ungurių ištekliai. 40 proc. sumažintas upelių, kuriuose leidžiama žvejoti migruojančius ungurius, skaičius, uždrausta šias žuvis žvejoti ungurinėmis gaudyklėmis ežeruose ir vandens talpyklose jų neršto metu nuo kovo 15 dienos iki birželio 30 dienos, o žvejams mėgėjams per parą leista sugauti ne penkis, o tris ungurius.

Ungurys, arba upinis ungurys (lot. Anguilla anguilla, angl. European eel, vok. Europäischer Aal) – ungurinių (Anguillidae) šeimos žuvis. Galva maža. Akys nedidelės, išsidėsčiusios virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas. Oda stora, gleivėta. Kūnas iki 1,2 m ilgio, svoris 3,5-4,0 kg. Dažna verslinė žuvis, nes yra labai vertinga. Ungurio veisimasis paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai keliauja neršti į jūras. Veisiasi vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje – Sargaso jūros gelmėse. Ungurių lervos anksčiau buvo laikomos atskira žuvų rūšimi Leptocephalus brevirostris. Jos Golfo srovės nešamos į šiaurės rytus. Trečiųjų gyvenimo metų rudenį lervos pasiekia Europos pakrantes. Čia užauga iki 6-7 cm ilgio unguriukai. Jie kyla upėmis ir pasiekia ežerus. Čia jų kūnas tampa gelsvas. Užaugę, sidabrinės spalvos unguriai migruoja atgal į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, po to žūva.

Iškyla klausimas, kodėl Lietuvos žvejai, prie vandens telkinių gyvenantys ūkininkai nesiima auginti ungurių. Šios žuvys nėra reiklios. Jos puikiai auga tvenkiniuose, uždaruose ežerėliuose. Ungurius galima auginti kartu su karpiais, lynais, sidabriniais karosais ir kitomis žuvimis. Manau, kad ungurininkystės plėtrą turėtų remti ir Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijų valdininkai, kurie dosniai dalija Europos Sąjungos fondų lėšas. Lietuvoje yra sukaupta stiklinių ungurių įžuvinimo patirties. Šioje srityje pasidarbavo Vilniaus universiteto docentas Augustinas Mačionis. Dar prieškarį unguriukų įžuvinimą jis išbandė Vilniaus krašte. 1928-1939 metais jį valdžiusi Lenkija iš Anglijos importavo per tris milijonus unguriukų. To įžuvinimo rezultatai dar buvo jaučiami ir pokariu. Užfiksuota, kad Vilnijos krašte ungurių sugauta dar 1957 metais. Nauja Lietuvos ežerų įžuvinimo unguriais banga kilo praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį. 1956 metais buvo atvežta 344 tūkstančiai unguriukų. Įžuvinimas vyko ir vėliau. Iki 1978 metų į Lietuvos ežerus ir Kuršių marias buvo išleista per 28 milijonus unguriukų. Sėkmingai vykdytas Kuršių marių įžuvinimas unguriais davė rezultatų. 1960-1969 metais Lietuvos žvejų ungurių sugavimo vidurkis siekė 1725 centnerius, kai Kaliningrado srityje - 1524 centnerius. Vėlesniais metais ungurių Kuršių mariose sumažėjo, o vėliau įžuvinimas visai nutrauktas. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti.