Meškerės be ritės. 3 dalis

Meškerių skirstymas į trumpas ir ilgas yra sąlygiškas. Tai daroma tam, kad skaitytojui būtų aiškiau, kur, kokiomis žūklės sąlygomis ir kokia meškere žvejoti. Praėjusiame numeryje pradėjome skyrelį “Svarelių išdėstymas”. Jame aprašyta, kaip ir kokius svarelius išdėstyti žvejojant mažame (iki trijų metrų) gylyje. Pateiktus svarelių išdėstymus galima vadinti klasikiniais ir jie tinka ne tik žvejojantiems meškerėmis be ritės. Šį kartą panagrinėkime žvejybą gilesniuose vandenyse ilgesnėmis, daugiau nei 5 m, meškerėmis. Pradžioje pakalbėkime apie teleskopines meškeres. Teleskopinės meškerės yra pakankamai ilgos, todėl žūklė jomis yra sudėtingesnė nei 3 ar 4 m meškerėmis. Pradedantiesiems žvejams nereikėtų iš karto griebtis septynių ar devynių metrų meškerės. Geriau pradėti nuo trumpesnės ir tik įgijus patirties, įvaldžius žūklės techniką pamažu pereiti prie ilgesnių meškerykočių. Svarelių išdėstymas, žvejojant ilgomis meškerėmis, yra panašus į aprašytą praėjusiame numeryje išdėstymą – tiek ilgai, tiek trumpai meškerei svareliai išdėstomi pagal tas pačias taisekles. Kadangi žvejybos nuotolis yra ilgesnis, o gylis didesnis, tai ir plūdžių jau reikia solidesnių. Žvejojant ilgomis teleskopinėmis meškerėmis, kur valo ilgis beveik lygus meškerės ilgiui, pagrindinė svarelių masė šiek tiek priklauso ir nuo meškerės ilgio, nes sunku įsivaizduoti meškeriotoją, užmetant 0,3 g plūdę su 11 m meškerykočiu. Pirmajame paveikslėlyje parodytas svarelių išdėstymas kuris idealiai tinka, pavyzdžiui, 7 m ilgio meškerei. Plūdės keliamoji galia čia yra 1,5 g, o žūklės vietos gylis – 2-3 m. žvejojant tokia sistemėle didesniame gylyje, masalas jau pernelyg lėtai leidžiasi į dugną. Praeitame numeryje minėjome, kad žvejojant trumpomis meškerėmis vietoje pagrindinio svorio – slyvutės – geriau naudoti kelių vienas šalia kito užspaustų svarelių girliandą. Tada užmetant valas painiojasi kur kas rečiau. Žvejojant ilgomis meškerėmis, paprastai naudojama slyvutė. Lengviau pakeisti jos padėtį, lengviau ją paslinkti valu, lengviau ją ant valo pritvirtinti nei kelių svarelių girliandą. Parodyta svarelių išdėstymo sistemėle (1 pav.) galima žvejoti visur, kur gylis nėra per didelis, o meškerės ilgio pakanka pasiekti žūklės vietai. Meškeriojant vidutinio dydžio kuojas, karosus, gylis nustatomas taip, kad masalas būtų vos vos virš dugno. Gaudant karšius ar dideles kuojas, arba tada, kai žuvys geriau reaguoja į gulintį masalą, gylį nustatome keletą centimetrų didesnį arba didesnį per visą pavadėlio ilgį. Kai žvejybos vieta gilesnė, plūdė turi būti sunkesnė.

Antrame paveikslėlyje parodyta svarelių išdėstymo sistema 7 metrų ilgio meškerei, kai žūklės vietos gylis yra iki 5 m. Masalas leidžiasi tokiu pačiu principu, kaip ir pirmajame paveikslėlyje, t.y. iki tam tikro gylio pagrindinis svarelis – slyvutė – masalą skandina greitai, galutinėje fazėje keli mažučiai svareliai jį gramzdina lėtai. Šiame paveikslėlyje svareliai žemiau jį gramzdina lėtai. Šiame paveikslėlyje svareliai žemiau slyvutės užspausti kiek kitaip nei pirmajame. Be to, jų bendras svoris šiek tiek mažesnis. Tačiau tiek pirmajame, tiek antrajame paveikslėlyje parodyti svarelių išdėstymo principai yra lygiaverčiai. Skirtumas tik tas, kad antrame paveikslėlyje masalas galutinėje skendimo fazėje leisis dar lėčiau. Norint žvejoti labai dideliuose gyliuose, reikia ir ilgos meškerės. Plūdė taip pat turėtų būti galingesnė. Trečiame paveikslėleyje parodyta, kaip galima išdėstyti svarelius žvejojant 11 m meškere 8 m gylyje. Čia jau naudojama 4 g plūdė, nes lengvesnę nepalankiomis oro sąlygomis būtų sunku tiksliai užmesti. Be to, mažesnis svarelių svoris į didelį gylį leisis pernelyg ilgai. Toks meškeriotojo kantrybės išbandymas visai nereikalingas, nes neišnaudojamos vienas iš žūklės ilga meškere privalumų – greitis.

Jei švelnus ir lėtas masalo leidimasis galutinėje skendimo fazėje neturi įtakos žuvų kibimui, o taip būna tada, kai jos intensyviai maitinasi, galima tiek gilesiuose, tiek seklesniuose vandenyse svarelius, esančius žemiau slyvutės, paskirstyti ne per visą valo ilgį, bet sukoncentruoti viename taške taip, kaip parodyta trečiame paveikslėlyje. Gylis, kaip matote, čia nustatytas toks, kad visas pavadėlis guli ant dugno, o apatinis svarelis remiasi į jį. Toks gylis reikalingas tada, kai žuvys žūklės vietoje maistą ima nuo dugno. Kartais toks principas naudojamas labai lėtai tekančiuose vandenyse, kai meškeriotojas nenori, kad masalas slinktų dungu (kanaluose, ežeruose, kur juntama labai nežymi srovė). Ilgomis meškerėmis galima žvejoti kaip ir trumpomis ir gaudyti žuvis, besimaitinančias viduriniose vandens sluoksniuose, tam tikrame gylyje lėtai besileidžainčiu masalu. Ketvirtame paveikslėlyje ir parodytas svarelių išdėstymo pavyzdys tokiam atvejui, kai žūklės vietos gylis svyruoja tarp dviejų – keturių metrų. Pagrindinį svorį čia taip pat sudaro slyvutė, o po ja lygiomis ir gana ilgomis atkarpoms išdėstyti likusieji svareliai.

Kad žvejojant ilga meškere visa sistema būtų suderinta, reikia ne tik tinkamai pasirinkti plūdę, išdėstyti svarelius, bet ir labai apglavotai parinkti pagrindinį valą, pavadėlį ir, žinoma, kabliuko dydį. Rinktis valo ir pavadėlio skersmenį reikia pagal gaudomųjų žuvų dydį, jų maitinimosi intensyvumą, meškerykočio amortizacines savybes bei žūkles sąlygas (augalus, kliuvinius ir panašiai). Jei kimba nedidelės (iki pusės kilogramo) žuvys – kuojos, plakiai, ešeriai ar nedideli karšiai, o nedidelės žuvys gana vangiai domisi masalu, pagrindinis valas gali būti 0,10-0,12 mm skersmens, pavadėlis – 0,08-0,10 mm. Ten, kur žuvys didesnės ir dažniau kimba, reikia žvejoti kiek galingesniais valais. Meškerei be ritės kilograminis karpis arba lynas yra pakankamai didelė žuvis. Dviejų kilogramų karšis – taip pat. Tačiau tai nereiškia, kad reikės storų, pavyzdžiui, 0,25 mm, valų. Jie nepadės, tik meškerę greičiau sulaužysite. Paprastai žvejojant ilgomis meškerėmis, nenaudojamas storesnis nei 0,14 mm pavadėlis.

Techniškai, ramiai, kantriai varginant žuvį, ir 0,10 mm skersmens pavadėliu galima ištraukti 2 kg karpį. Visai kas kita, kai žuvys maitinasi intensyviai ir kimba vos tik masalas nusileidžia prie dugno. Plūdė neria staigiai, o kabliuką žuvys praryja giliai. Tokiu atveju valas gali ir net turi būti storesnis, net jei gaudomos žuvys nėra didelės. Storesnis valas labai nebaidys žuvų, o meškeriotojas galės greičiau varginti žuvį, net iškelti ją iš vandens. Žodžiu, žūklė bus ne tik greitesnė, bet ir efektyvesnė. Kai kuriais atvejais pati žvejybos vieta diktuoja valo storį. Pavyzdžiui, žvejojant akutėse tarp žolių, kur mėgsta laikytis lynai, net jei žuvys ir labai įnoringos, neverta rišti labai plono pavadėlio, nes meškeriotojas niekada nesugebės sulaikyti žuvies, besislepiančios tarp tankių žolių. Valo storis turi būti parinktas ne tik pagal žūklės gylį ar kimbančių žuvų dydį. Nemažos įtakos turi ir pati meškerė. Jei ji yra liauna, delikati, tai ir valas turi būti atitinkamai plonesnis. Žvejojant kietesnėmis, sunkesnėmis meškerėmis, nėra jokio tikslo rišti pačius ploniausius pavadėlius net ir tada, jei gaudomos pačios mažiausios kuojos. Užmesti ilgą meškerę sunkiau nei mosikuoti trumpą. Visi judesiai čia turi būti švelnūs, nes kitaip galite ne tik supainioti valą, bet sulaužyti pačią meškerę. Dažniausiai užmetama per galvą, visada – šiek tiek toliau jaukinimo vietos, kad būtų galima masalą lengvu judesiu truktelėti jos link. Ypač tai svarbu sekliuose vandenyse, kai nenorima, kad užmetimas išgąsdintų jauko priviliotas žuvis. Laukiant, kol žuvis pradės kibti, valas tarp plūdės ir meškerės galiuko turi būti įtemptas. Vaizdžiai tariant, tarp plūdės ir meškeriotojo turi būti glaudus ryšys, nes nuo to priklauso pakirtimo greitis ir sėkmė. Be abejo, valo įtempimo nereikia suprasti tiesmukai, nes jei persistengsite, tai tikrai trauksite paskui save plūdę. Valas gali gulėti ir ant vandens, tačiau taip, kad meškeriotojas bet kada trumpu judesiu galėtų pakirsti. Žvejojant ilgomis meškerėmis, kaip ir trumpomis, masalą retkarčiais galima kilstelėti, timptelėti, nes žuvims kartais tai patinka. Tai vadinamasis aktyvus žvejybos būdas, dažnai atnešantis neblogų rezultatų.

“Žvejys ir žuvis”, Nr. 4, 1999 m. balandis