Ar jums reikia ribų su vaiku? Psichologo požiūris. Šeima yra unikali vieta, kurioje žmonės kasdien susiduria su vieni kitų ribomis. Šeimose su vaikais ribos dažnai susilieja ir yra pažeidžiamos.

Šeima yra unikali vieta, kurioje žmonės kasdien susiduria su vieni kitų ribomis. Šeimose su vaikais ribos dažnai susilieja ir yra pažeidžiamos.

Asmeninės ribos – tai nematoma linija tarp žmogaus ir kitų žmonių, tarp jo įsitikinimų, vertybių ir pažiūrų bei jį supančio pasaulio. Asmeninės ribos yra subjektyvios ir labai individualios, taip pat kinta įvairiais amžiais, atsižvelgiant į skirtingus žmones ir situacijas. Šiuolaikinė psichologija asmeninių ribų buvimą ir gebėjimą jas apginti apibrėžia kaip vieną iš individo psichologinės gerovės požymių. Jausti savo ribas yra gana sunku, kad jas apibrėžtų sąvokos „komfortas“, „diskomfortas“ ir jų vediniai. Pavyzdžiui, „Aš nesijaučiu patogiai, kai ant manęs šaukia“, „Aš nesijaučiu patogiai važiuodamas viešuoju transportu“, „Aš nesijaučiu patogiai, kai žmonės klausia apie mano pajamas“.

Atsakymas į pagrindinį klausimą: ar būtinos ribos šeimoje? Atsakymas: tikrai taip. Ribų tarp suaugusiųjų ir vaikų nebuvimas yra kupinas įtampos ir konfliktų atsiradimo tėvų ir vaikų santykiuose, didėjančio emocinio ir fizinio išsekimo, socialinių vaidmenų sutrikimo ir painiavos.

Pažinti savo ribas atsiranda gana anksti, galima sakyti, nuo gimimo. Kūdikiai skirtingai reaguoja, kai yra keičiami, maudomi, vaikščiojami ir maitinami. Palaipsniui, vaikui augant ir plečiantis socialinei patirčiai, pirmieji jo pirmenybė atsiranda maistui, žaislams, drabužiams ir bendravimo su aplinkiniais žmonėmis būdui. Suteikdami vaikui pasirinkimą, suformuluodami jo poreikius ir atsižvelgdami į juos, taip supažindinsite vaiką su savimi, mokote jį suvokti savo pageidavimus, norus, geriau suprasti save, taip pat toliau nustatyti priežastį ir pasekmę. santykius tarp jo minčių ir veiksmų, ty sukuria pagrindą asmeniniam tobulėjimui. Kad vaikas gerbtų jūsų ribas, turite rodyti teigiamą pavyzdį iš savo pusės – priimti ir gerbti savo vaiko ribas.

Iki trejų metų vaiko raidoje vyksta daug pokyčių, įskaitant susipažinimą su sąvokomis „mano“ ir „kažkieno kito“. Pirmiausia tai atsitinka ant vaiką supančių materialių dalykų: žaislų, namų apyvokos daiktų („Padėk į vietą, tai tėčio akiniai“, „Čia ne mūsų mašina, o kito berniuko“), tada vaikas pastebi skirtumą. kitų vaikų ir suaugusiųjų elgesį, motyvus ir interesus. „Dasha nenori žaisti su lėlėmis su manimi, ji nori žaisti su šunimis“, – savo draugu skundžiasi 4 metų Lisa.

Konkrečioje šeimoje ribos tarp artimų giminaičių interesų ir pomėgių ne visada taip aiškiai matomos. Daugumoje šeimų laisvalaikio praleidimas atitinka mažo vaiko interesus ir poreikius, todėl daugelis mamų mano, kad vaikas ją laiko savo nuosavybe. Rūpestinga ir mylinti mama pasiruošusi atvykti iš pirmo skambučio, padėti išspręsti bet kokią problemą, numalšinti alkį, troškulį, žaisti vaikui nuobodu. Mama geriausiai supranta ir jaučia savo vaiką. Gamta taip suprojektavo, kad svarbūs vaikystės metai būtų patikimai apsaugoti. Tačiau anksčiau ar vėliau kiekvienoje šeimoje iškyla poreikis nustatyti santykių ribas. Net jei tai labai lanksti riba, liečianti individualius klausimus, nuo jos buvimo dažnai priklausys visos šeimos gerovė.

Ką galima patarti mamoms ir tėčiams, kuriems kyla galvosūkis, kaip nustatyti ribas šeimoje, nesutrikdant protinio vaiko vystymosi ir santykių su juo. Paprastai tėvų ir vaikų santykių ribos pažeidžiamos trimis kryptimis: laiko ir erdvės, bendravimo ir interesų.

1. Nustatyti aiškias bendravimo taisykles, kas galima, o kas ne. Taisyklių neturėtų būti daug, jos turi būti skaidrios ir jų laikytis visi šeimos nariai. Dažniausiai kalbama apie bendravimo būdą ir kokybę. Pavyzdžiui, draudimas šaukti, prašymus pildyti tik po mandagaus žodžio, tylėjimas, kai mylimas žmogus miega ir pan.

Svarbu taisykles suformuluoti teigiama forma, pavyzdžiui, „Mūsų namuose jie kalba ramiai“, „Ačiū už skanią paruoštą vakarienę“.

2. Sukurkite galimybę kiekvienam šeimos nariui turėti savo asmeninį laiką ir erdvę. Aptarkite su vaiku (o dar geriau – užsirašykite aiškumo dėlei) dienos rutiną, kuri nurodys laiką, kada mama ar tėtis leidžia laiką su vaiku ir kada užsiima asmeniniais reikalais. Net jei vaikas nesupranta laiko kategorijos, įvykių seka per dieną jam bus užuomina.

Moksleiviui ir paaugliui turėtų būti natūralu, kad suaugusieji turi savo reikalus. Todėl nuo mažens rekomenduoju vaikams papasakoti apie savo gyvenimo pomėgius ir pageidavimus. Supažindinkite vaiką su savo profesine veikla, kokias pareigas ji sudaro ir kokią naudą ji duoda visuomenei.

Paauglystėje sustiprėja atsiskyrimas, tai yra vaiko atskyrimas nuo šeimos. Tai būtina asmenybės brandai ugdyti. Vaiko individualizavimas vyksta daugelyje gyvenimo sričių, įskaitant naujų ribų nustatymą, bet su tėvais. Nors paauglys tik bando gyventi, mąstyti ir pats priimti sprendimus, šie suaugusiųjų bandymai ne visada atrodo teisingi ir adekvatūs. Gebėjimas užmegzti partnerystę su savo vaiku ir priimti jo vis dar netobulas ribas padeda sumažinti įtampą šiuo sunkiu krizės laikotarpiu.

3. Ugdykite visus šeimos narius, kad jie turėtų savo skonį, pomėgius, įsitikinimus – tuo mes esame unikalūs ir įdomūs vieni kitiems. Šeimose, kuriose yra sveikų, lanksčių ribų, kitų žmonių interesai linkę įkvepia naujiems pasiekimams, o ne blogina santykius. Šios idėjos perteikimas vaikui neįmanomas be asmeninio suaugusiojo pavyzdžio. Kaip dažnai mama ir tėtis klausia vaiko nuomonės (o juo labiau į ją atsižvelgia)? Kaip patys tėvai jaučiasi patenkinę savo poreikius?

Daugelis mūsų skaitytojų jau žino, kad tam tikrame amžiuje vaikai turi savo specifinius poreikius, kurių tenkinimas suaugusiųjų lemia vystymosi sėkmę. Taigi kūdikiui gyvybiškai svarbus fizinis ir emocinis kontaktas su artimu giminaičiu, pradinių klasių mokiniui – situacijos, kuriose atsiskleis pažintinis potencialas; svarbu patenkinti bendravimo, priėmimo ir pagarbos poreikį. Vaiko asmeninių ribų ugdymas prasideda nuo poreikių priėmimo ir tenkinimo bei adekvačio požiūrio į savo norus ir interesus.

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė