Išminties pradžia

Išminties pradžia – išdrįsti sakyt sau tiesą. Gyven­ime pil­na pavyzdžių, kai vidu­tinių gebėjimų, o gal net ir visai menko išsilavin­i­mo žmo­gus savo atkak­lu­mo, ryž­to, drą­sos dėka pasiekia gerokai dau­giau nei bailus intelek­tu­alas.

Kitaip tari­ant – sėk­mę lemia ne IQ, o EQ, t.y. ne loginio intelek­to koe­fi­cien­tas, o emoci­nis intelek­tas, ko dėka gim­s­ta SQ, dvasi­nis intelek­tas, išmintis. Bet čia tik gudrūs žodži­ai, o esmė, prin­ci­pas visai papras­tas: išdrįsk sakyt tiesą (bent jau sau) visose gyven­i­mo aplinky­bėse.

Kon­fu­ci­jus sakė: „Nev­er­ta kalbėti su žmogu­mi, kuris, siek­damas Teisin­go kelio, gėdi­jasi prastų drabužių ar papras­to mais­to.” (Kon­fu­ci­jus 2004, 47p.)

Kitaip tari­ant, kai žmo­gus gėdi­jasi pri­pažin­ti sau tai, kuo išties  yra, tai var­gu ar jis taps kada kažkuo dau­giau. Ven­giantis matyti tikrąją padėti, nesupras ir tokios padėties priežasčių, tad ir to – kaip tai pakeisti.

Būtent čia yra tas atsparos taškas apie kurį kalbėjo Archimedas: „Duokite man atramos tašką ir aš apver­siu Žemę.“

Vengi­mas matyti tur­būt ateina iš sav­isau­gos instink­to. „Laukini­ai“ pamatę įniršusį dram­blį išsi­gandę bėga. „Civ­i­lizuoti“ gi bėgio­ja nuo įniršusių dram­blių savo mintyse. Juk daž­nas mūsų vadovau­jasi gyven­ime tok­iu prin­cipu: neduok die sau prisi­pažin­ti, kad esu nemėgsta­mas savo draugelių, kur­siokų ar dar­bo kolegų ir panaši­ai. Tokios mintys drasko širdį ne ką prasči­au nei lauk­inės katės.

Tai kur gi gau­ti tos drą­sos? Drąsa gali būtu kelių tipų:

Kartą žmo­gus pak­lausė faky­ro:
– Kaip tu taip nebi­jai laikyti gyvatės užan­ty­je? Tur­būt esi labai drą­sus žmo­gus?
– Matai, – atsakė fakyras, – drą­sos yra trys rūšys:

Pir­ma – kai drą­suo­lis nė neį­si­vaiz­duo­ja apie pavo­jaus mąstą ir todėl nejaučia baimės.
Antra – kai drą­suo­lis įsi­vaiz­duo­ja apie pavo­jaus mąstą ir įveikia savo baimę.
Trečia – žino­ji­mo drąsa, kai žinių dėka tu nebi­jai, bet žmo­gus nepašvęs­tas į reika­lo sub­tilybes to nesu­vokia ir laiko tave drą­suoliu.

Tai­gi, kaip matome, tin­ka­ma visam šiam reikalui drąsa gim­s­ta iš žino­ji­mo, bet žino­ji­mas ateina iš drą­sos, o jei nėra žino­ji­mo, nėra drą­sos, uždaras ratas… Štai spąs­tai, kuri­u­ose įstringa tur­būt dau­gu­ma.

„Nar­suo­lis pasiryž­ta veik­ti ir ištve­ria iki galo todėl, kad tas veiks­mas yra kil­nus, arba todėl, kad jo neat­lik­ti būtų gėdin­ga.“ (Aris­totelis 1990, 114p.)

Gal­i­ma kalbėti apie įvair­ią drąsą, bet drąsa iš neži­no­ji­mo, būt­inu­mo ar todėl, kad jau nėra ką prarasti yra akla, todėl ne tokia efek­tyvi ir dau­giau gim­stan­ti iš atsi­tik­t­inu­mo, tad nepas­tovi, netur­in­ti dės­nio bruožų.

„Drąsa reiškia klausyti savo širdies bal­so.“ Sako gar­si jungistinė anal­i­tikė. (Estes 2005, 311p.)

Štai kas galėtų mus dom­inti. Jaus­mas, tai pas­tovi emocinė nuosta­ta tam tikro objek­to ar reiškinio atžvil­giu, gal­in­ti truk­ti, kad ir visą gyven­imą. O gal ir po jo, kas ten žino…

Tai ką gi reiškia klausyti savo širdies bal­so? Mylėti. Tai­gi, išeina, kad bet kokios išminties pradžia yra meilė. O iš kur gim­s­ta meilė?

V. Legkauskas, savo kny­go­je „Social­inė psi­chologi­ja” taik­li­ai paste­bi, kad rasti savo meilės priežastis yra lengvi­au galvo­jant ne apie mylimą žmogų, tarkim, o apie žmones, kurių mylėti niekuomet negalė­tume. (Legkauskas 2012, 297p.)

Atrasti tai, kas mums patin­ka ir ko link norė­tume žengti, tai galėtų būt vad­i­na­ma sva­jone, o apiben­dri­nus visą šį pro­cesą – savęs pažin­imu.

„Net jei išmok­tum visas kalbas ir pažin­tum visų tautų papročius, jei nuke­li­au­tum toli­au už vis­us keli­au­to­jus ir apsipras­tum bet koki­ame kli­mate bei priver­s­tum Sfinksą sudaužyti savo galvą į akmenį, vis vien pak­lausyk seno­jo filoso­fo ir Pažink Save. Štai kur reikia įžval­gu­mo ir nar­sos.” (Hen­ris Deivi­das Toro. 1985, 228p.)

Pažink Save – Cognosce te ipsum – štai kokį patarimą paliko mums antiki­nis išminčius Sokratas, per­skaitęs jį dar savo jaun­ys­tės metais Del­fu­ose, iškaltą virš Apolono šven­tyk­los įėji­mo.

„Išminties pradžia yra tokia: įsi­gyk išminties, įsi­gyk supra­ti­mo, nors tai kain­uotų visą, ką turi.”
(Sena­sis Tes­ta­men­tas. Patar­lių kny­ga. 4:7)

Parengė: Edvar­das Šid­lauskas | psichika.eu