Kaip užauginti kūrėją?

Gal jums teko girdėti tokį posakį: visi žmonės gim­s­ta orig­i­nalai, tači­au absoliu­ti dau­gu­ma mirš­ta kopi­jos. Maži vaikai tiesiog trykš­ta entuzi­az­mu ir spon­tanišku­mu, smal­si­ai tar­si kok­ie mok­slininkai tyrinė­ja ir atran­da pasaulį. Jų vaiz­duotė atro­do beribė, iš smėlio sau­jos gal­in­ti sukur­ti pasak­išką pilį, o mažą akmenėlį paver­sti bran­gak­me­niu ar gardži­au­siu skanės­tu.

Jei aug­i­nate bent vieną tokį ste­buk­ladarį, vieną dieną gal­būt paste­bėsite, kad kerai išsisklaidė ir jūsų maža­sis prin­cas ar princesė jau nieko nebenori, neži­no ką veik­ti, o visas jo ar jos pasaulis ir intere­sai susi­ję su kom­pi­u­teriu, tele­vi­zo­ri­u­mi ir mobil­i­uo­ju tele­fonu… Kur dings­ta smal­sūs, klaus­inė­jan­tys, orig­i­nalūs vaikai? Atro­do, su amži­u­mi jie vis labi­au tam­pa panašūs vieni į kitus. Ar kūry­bišku­mo niekuomet nepritrūk­s­ta tik mažyliams ir išskir­tini­ais gebėji­mais apdovan­otiems menininkams, mok­slininkams, rašy­to­jams?

Kai pabandži­au kele­to žmonių pasiteirauti, kas, jų many­mu, yra kūry­bišku­mas, gavau visą krūvą panašių, tači­au nevien­areikšmiškų atsakymų. Vieni kūry­biškumą supran­ta kaip žmo­gaus gebėjimą vadovautis intu­ici­ja, eksper­i­men­tuoti, rasti nes­tandart­inį prob­le­mos sprendimą. Kitiems kūry­ba – tai gebėji­mas „iš kirvio išvir­ti sri­ubą“. Dar kiti šį gebėjimą vad­i­na pagrin­diniu žmo­gaus gyven­i­mo varik­liu, be kurio nevyk­tų jokia žmogiško­ji evoli­u­ci­ja. Psi­chologi­jos mok­slas kūry­biškumą sie­ja su vaiz­duote ir intelek­tini­ais gebėji­mais, tači­au pabrėžia, kad tai nėra tap­atūs dalykai. Kar­tu kūry­bišku­mas apibū­d­i­na­mas kaip gebėji­mas kelti nau­jas idė­jas, savarankiškai mąstyti ir gre­itai ori­en­tuo­tis nau­jose situaci­jose. Pati kūry­biškumą apibūd­inči­au kaip gebėjimą lais­vai, poz­i­tyvi­ai ir nestereotip­iškai keisti save ir supančią aplinką. Kam mums to reikia? Drįs­tu teigti, kad pasauly­je, kur kas­di­en padaro­ma nau­jų atradimų, kur infor­ma­ci­ja ir mater­i­ja tiesiog pri­bloškia pasirinki­mo gausa, o, norint kažko pasiek­ti, reikalin­gas gebėji­mas gre­itai atsirink­ti ir tar­pusavy­je sud­er­in­ti daugelį, rodos, neį­manomų uždavinių, be tokios savy­bės kaip kūry­bišku­mas sunku išsiver­sti.

Be abejo, aš kaip ir jūs savo vaikui linkiu paties geri­au­sio, pil­naverčio gyven­i­mo, todėl domi­u­osi, ar tok­ią svar­bią savy­bę būtų gal­i­ma kaip nors sustiprinti, ugdyti ar bent jau nesutrukdyti natūrali­ai skleis­tis kūry­biškai prigimči­ai?

Kūry­biš­ki vaikai

Kalbant apie kūry­biškumą, kaip ir apie bet kok­ią kitą žmogišką savy­bę, yra sunku pasver­ti, kas jį labi­au lemia: prigimtis ar aplin­ka. Vieni laikosi nuomonės: ką Dievas davė, tą ir turime, kiti linkę pasik­li­au­ti tik savo jėgomis ir mano, jog viskas išug­do­ma ilgu ir sunkiu dar­bu. Tači­au šiuo­laikini­ai psi­cholo­gai jau nebe­sig­inči­ja ir teigia, kad svar­bu tiek įgimti gebėji­mai, tiek ir tai, kaip jie ugdo­mi. Iš tiesų kiekvien­as ikimokyk­linukas, jei jis yra sveikas, pail­sėjęs ir jauči­asi saugus bei myli­mas, yra be galo kūry­biškas. Kadan­gi jo nestab­do dau­gy­bė „teis­ingų“ nuostatų, kaip viskas „iš tikrųjų turėtų būti“, jis lei­džia sau fan­tazuoti, kur­ti ir atrasti nau­jus bei netikė­tus pasaulius, kur viskas įmanoma – ir skraidan­tys kati­nai, ir gero­sios fėjos, ir spalvotas vėjas… Vaiko pasaulis alsuo­ja beribe laisve, pažin­i­mo dži­augsmu ir kūry­ba. Vis­gi, lygi­nant mažu­o­sius kūrėjus tar­pusavy­je, gal­i­ma paste­bėti, kad kai kurie iš jų išsiskiria ypatin­gais gabu­mais, vaiz­duote ar intu­ici­ja. Tok­ių vaikų tėveli­ai apie savo mažylius sako: jis toks nuo gim­i­mo, mes jo nemokėme, jis pats viską išsi­aiški­no. Iš prigimties apdovan­oti vaikai kar­tais lygi­na­mi su kempine, sug­e­ri­ančia į save viską. Jie mato, gir­di, jaučia dau­giau nei jų ben­draamži­ai. Gebė­da­mi gerai sutelk­ti dėmesį tok­ie vaikai vienu metu gali sek­ti net kelis įvyk­ius ar paste­bėti netikė­tus tų įvyk­ių tar­pusavio ryšius, kurie daž­nai ir sudaro kūry­binių gebėjimų esmę. Jie gali ilgam susikon­cen­truoti į vieną jiems patinkan­tį užsiėmimą ir net keletą dienų dary­ti tai, kas juos ypač žavi. Ir vėli­au šie vaikai užsispyrę siekia savo tik­slo – ir žais­da­mi, ir dirb­da­mi. Gabūs ir kūry­biš­ki vaikai – tikras iššūkis tėvams. Nuo­lat ten­ka atsak­inėti į begalin­ius, kar­tais sunkius klausimus, tvarkyti nuo vaiko eksper­i­men­tavi­mo nuken­tėju­sius namus, atsiprašinėti kaimynų dėl ne laiku sureng­to kon­cer­to ar jauno­jo dailininko piešini­ais pagražin­tos laipt­inės sienos.

Vaiko kūry­bišku­mas, net ir tas „vidu­ti­nis“, „nor­malus“, gali kelti rimtų nepatogumų tėvams. Juk reikia vaiką ir pamait­in­ti, ir aprengti, ir pas gydy­to­ją nuvesti, o šis prieši­nasi, nes nori pir­ma išsi­aišk­in­ti, ką pus­ryči­ams Afriko­je mėgs­ta val­gyti zebras. Belieka pam­inėti, kad visi tėveli­ai kar­tais būna tiesiog pavargę, pris­lėgti rūpesčių ir nei žino, nei nori žinoti, ką tie zebrai ėda. Čia ir išky­la dile­ma: baisu sužlugdyti savo vaiko entuzi­azmą, tači­au kar­tais tiesiog negal­ime, nemokame ar nenorime jo išk­lausyti, paskat­in­ti ar pamokyti. Bet kuri­uo atve­ju reikia begal­inės meilės, neiš­matuo­jamos kantry­bės ir, be abejonės, žinių.

Tėvai gali padėti

Kas galėtų padėti atsiskleisti vaiko kūry­bišku­mui? Psi­cholo­gai J. C. Gowanas ir E. P. Torrance’as, tyrinėję gabius ir kūry­biškus vaikus, siū­lo sudary­ti tokias sąly­gas jų kūry­bingu­mui atsiskleisti:

1. Sukurkite vaikui saugią psi­chologinę aplinką, į kurią jis galėtų sug­rįžti išsi­gandęs savo atradimų. Vaikui svar­biau­sia žinoti, jog, kad ir kas nutik­tų, jis yra verti­na­mas ir myli­mas. Ypač daug lai­mi tėveli­ai, kurie ne puo­la aišk­in­ti vaikui, kodėl jam nepavyko, bet visų pir­ma įvar­di­na: „Matau, labai nusiminei ir supykai, kad tau šį kartą nepavyko, bet dži­augiu­osi, jog tu domiesi, tik­iu, kad kitą kartą tau pavyks jau geri­au…“ Pagal­bą, žino­ma, gal­i­ma pasiū­lyti, bet tik ne patiems padary­ti užduotį už vaiką.

2. Palaikykite vaiko kūry­binius sug­e­bėjimus ir užjauskite, ištikus pir­mo­sioms nesėk­mėms. Venkite neigia­mai vert­in­ti kūry­binius vaiko bandy­mus, kad ir saky­da­mi: „Taip, tai visai neblo­gai, bet būtų daug geri­au, jeigu…“

3. Būkite pakan­tūs keis­toms ar neįpras­toms idėjoms. Stenkitės atsakyti į vis­us klausimus, tači­au neper­sis­tenkite pasako­da­mi apie tai, ko vaikas dar neklau­sia.

4. Palikite vaiką vieną ir leiskite jam užsi­imti, jeigu tik jis nori, savo reikalais pači­am. Per didelis globėjišku­mas gali suk­li­udyti kūry­bai.

5. Padėkite vaikui išmok­ti susikur­ti savą sis­temą, pagal kurią jis galėtų vert­in­ti tiek savo paties, tiek kitų idė­jas. Kai vaikas jūsų klau­sia: „Ar gerai padari­au, nupieši­au?“, galite perk­lausti: „O kaip tau atro­do? Kaip galvo­ji, ką dar čia galė­tum / norė­tum nupiešti?“ „Moky­to­ja galvo­ja, kad snie­gas piešia­mas tik bal­ta spal­va, o kaip tau atro­do?“

6. Padėkite vaikui patenk­in­ti pagrin­dinius por­eik­ius (saugu­mo, meilės, pagar­bos sau ir kitiems), nes žmo­gus, sukausty­tas nepatenk­in­tų por­eik­ių „energi­jos“, menki­au gali save real­izuoti. Jei su savo vaiku ben­drausite nuosek­li­ai, aiški­ai įvardinda­mi, kokio elge­sio iš jo tik­itės, kar­tu nepamirš­da­mi kas­di­en bent po kelis kar­tus jam pasakyti „myliu“, „dži­augiu­osi“, „didži­uo­ju­osi tavi­mi“, „tau pavyks“, jis jau­sis saugus ir myli­mas. Kai nebe­lieka kliūčių, įgim­tas vaiko smal­sumas tar­si savaime lie­jasi.

7. Paaiškinkite vaikui, kad į daugelį jo klausimų nėra vien­areikšmio atsaky­mo. Juk vien­areikšmiškai negal­ime atsakyti ir į tokį klausimą, ar melu­oti visa­da blo­gai, o į kai kuri­u­os klausimus iš viso negal­ime atsakyti, todėl belieka pri­pažin­ti savo neži­no­jimą.

8. Surask­ite pri­ta­ri­mo žodžių nau­jiems vaiko kūry­bini­ams ieško­ji­mams, venkite kri­tikuoti pir­mu­o­sius bandy­mus, net jeigu jie būtų labai nesėk­min­gi. Išreikškite savo sim­pati­ją ir šilumą – juk vaikas kuria ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kuri­u­os myli. Ne kartą teko ste­bėti tokį vaizdelį: vos pramokęs piešti mažylis didži­uo­dama­sis tiesia savo mamai ar moči­utei kev­er­zonę su paaiškin­imu „čia tave nupieši­au“, o jam atsako­ma: „Ačiū, bet kur čia mano gal­va, kojos?“ Tuomet vaiko vei­de atsir­an­da ner­i­mas, kurį galė­tume įvardinti: „Aš kažką padari­au ne taip, mamai nepatiko.“ Po dauge­lio tok­ių komen­tarų susi­for­muo­ja ir įsi­tikin­i­mas „aš nemoku piešti“. Žino­ma, ateis laikas, kai vaikui galėsite paaišk­in­ti, ką jis galėtų padary­ti kitaip, tači­au tik ne tais pir­maisi­ais kar­tais.

9. Padėkite vaikui tap­ti „protin­gu avan­tiūris­tu“ ir kar­tais pasik­li­au­ti tik intu­ici­ja ar sur­izikuoti: labi­au­si­ai tikėti­na, kad būtent tai ir leis padary­ti tikrąjį atradimą. Kai dukra guodži­asi, kad mokyk­lo­je yra pir­mą kartą pakvi­es­ta vaid­in­ti spek­tak­ly­je ir bijo, jog nesug­e­bės, gal­i­ma jos pak­lausti: „O kaip tu kitaip suži­nosi, ar tau patin­ka vaid­in­ti?“

10. Vaikas, kuris neturi gal­imy­bės išli­eti savo kūry­binės energi­jos, leng­vai gali nukreip­ti ją nepagei­dau­ja­ma linkme. Tam reikalin­ga sukur­ti tin­kamą kūry­bai atmos­ferą, aplinką. Vaikui reikia turėti savo kam­barį ar vietą, kur niekieno netruk­do­mas ir pats nesusi­lauk­damas priekaištų dėl trukdy­mo, net­varkos ar neš­varos galėtų atsid­uoti kūry­bos siau­tuliui. Jei namu­ose tok­ių sąlygų sudary­ti neį­manoma, išradingiems tėveliams gal­būt pavyks rasti tin­kamą būrelį, muzikos ar dailės mokyk­lėlę. Dar vien­as kelias – patiems atrasti laiko ir imtis ugdyti savo vaiko kūry­biškumą.
Svar­bi patir­tis

Kūry­bos ste­buk­las negali vyk­ti, kai vaiko siela alk­s­ta negau­dama pakanka­mai nau­jų įspūdžių. Kalbė­dama apie įspūdžius, jok­iu būdu nesiūlau užver­sti vaiko žais­lų ar dailės priemonių gausa, kas papras­tai skati­na vaiko abejingumą, nenorą kuo nors domėtis. Ugdant kūry­bišką mąstymą svar­bu, kad vaikai nuo mažens galėtų įgyti kuo įvaires­nės patir­ties, turėtų gal­imy­bių tyrinėti pasaulį visomis jus­lėmis. Svar­bu ne tik matyti, bet ir išmok­ti paste­bėti, ne tik klausytis, bet ir girdėti, justi, užu­osti. Tam reikalin­ga mokytis sąmoningo, atvi­ro san­tykio su pasauliu. Ped­a­gogas J. Schrankas siū­lo išbandyti tok­ius vaiko kūry­biškumą lav­inančius užsiėmimus:

•     Pabūkite su vaiku tylo­je vieną ar dvi min­utes, klausy­damiesi garsų. Aptarkite, ką išgir­dote. Pakalbėkite, kuo gali būti naudin­ga tyla.
•     Sudarykite gal­imy­bių vaikui išbandyti įvair­ius muzikos instru­men­tus.
•     Skatinkite kur­ti savo muziką, išgau­da­mi gar­sus akmenėli­ais, savo kūnu ar kitais netradicini­ais instru­men­tais.
•     Apžiūrinėkite su vaiku kok­ią nors vietą, tar­si maty­tumėte ją pir­mą kartą, steng­damiesi paste­bėti tai, ko anksči­au nepaste­bėjote.
•     Kurį laiką žiūrėkite vien­as į kitą. Tada nusi­gręžkite ir pakeiskite tris savo išorės ele­men­tus (pavyzdžiui, šuku­oseną, papuošalus, drabužių detales). Atsisukę paste­bėkite, kas pasikeitė.
•     Paprašykite vaiko apibūd­in­ti kokį nors šim­tus kartų matytą dalyką (pavyzdžiui, savo dvi­ratį).
•     Išjungę tele­vi­zo­ri­aus garsą, paprašykite atspėti, kokia ekrane rodomų žmonių nuo­tai­ka, bandykite kar­tu sug­alvoti, apie ką jie pasako­ja.
•     Tegu vaikai įsi­vaiz­duo­ja esą nere­giai – užmerkę apči­upinė­ja įvair­ius daik­tus ir mėgi­na atspėti jų tem­per­atūrą, svorį, paviršių, dydį.
•     Surenkite mais­to degustaci­jos vakarą, prašykite vaikų išrink­ti ska­ni­ausią obuolių, duonos pavyzdį.
•     Užriškite vaikui akis ir duokite įvairaus mais­to, kad atspėtų, kas tai, jį apibūd­in­tų. Rankomis liesti mais­to negal­i­ma – lei­džia­ma tik uostyti ir ragau­ti.
•     Paskatinkite vaiką atpažin­ti namu­ose, gatvė­je tvyrančius kva­pus.
•     Prašykite atpažin­ti įvair­ius daik­tus tik iš jų kvapo.
•     Paprašykite sukur­ti pasaką apie kokį nors daik­tą, pavyzdžiui, šaukštą.
•     Darykite spalvo­tus dažų atspaudus ir prašykite vaiko įžvel­gti juose kažką pras­min­go. Tą patį gal­i­ma dary­ti ste­bint debe­sis dan­gu­je.

Aušra Šūmakarienė | kurybosterapija.lt