Kas lemia nenuoseklų auklėjimo stilių? Viena iš plačiai paplitusių auklėjimo ypatybių – nenuoseklūs veiksmai vaikų atžvilgiu, kuriuos galima apibendrinti kaip nenuoseklų auklėjimo stilių.

Šiuolaikinė šeima XXI amžiuje išgyvena reikšmingus pokyčius, susijusius su socialiniais, ekonominiais ir aplinkos veiksniais. Daugelis tyrinėtojų pastebi šeimos, kaip visuomenės vieneto, tendenciją izoliuotis ir dėl to nutrūkti ryšiai su ankstesnėmis kartomis, o tai lemia šeimos vertybių ir požiūrio į vaikų auginimą iš naujo įvertinimą. Viena iš plačiai paplitusių auklėjimo ypatybių – nenuoseklūs veiksmai vaikų atžvilgiu, kuriuos galima apibendrinti kaip nenuoseklų auklėjimo stilių. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gana nekenksminga, tačiau iš tikrųjų nenuosekli auklėjimas trukdo visapusiškam vaikų vystymuisi, kenkia jų psichinei savijautai, apsunkina auklėjimo procesą, o vaikai tampa sunkūs ir nevaldomi.

Vieno suaugusio žmogaus ar visų šeimos narių nenuoseklumas ir prieštaringumas pasižymi vieningo ugdymo požiūrio nebuvimu, išreikštu kaip „šiandien gali, rytoj – ne“, turi žalingą poveikį vaiko nervų sistemai, daro paprasta gyvenimo situacija sudėtinga, neapibrėžta ir nenuspėjama. Chaotiškas elgesys suaugusiųjų veiksmuose, poelgiuose, žodžiuose nesudaro tvirto pagrindo emociniams, asmeniniams, intelektualiniams vaiko įgūdžiams ir savybėms formuotis. Ilgas vaiko buvimas neapibrėžtumo ir nenuoseklumo situacijose lemia vaiko emocinės, valios ir asmeninės sferos formavimosi vėlavimą dėl susilpnėjusios savikontrolės ir pavėluoto savireguliacijos išsivystymo. Tokie vaikai dažnai demonstruoja nesubrendimą, savo minčių stoką, žemą arba, atvirkščiai, neadekvačiai aukštą savigarbą. Kita medalio pusė ta, kad vaikas anksti susikuria elgesio strategiją – mažą manipuliatorių. Vaikas, bendraudamas su skirtingais šeimos nariais, pradeda elgtis skirtingai, kartais kardinaliai priešingai. Adaptacinė strategija atima daug energijos, prarandamas gebėjimas individualizuotis ir atskleisti savo potencialą. Tėvai ar vyresnioji karta kartais to nepastebi, tačiau vos tik šeima susiburia, iš niekur kyla užgaidos ir nemotyvuota agresija.

Nesutarimų dėl to, ką vaikas turėtų mokėti ir kaip jis turėtų elgtis, gali kilti tiek šeimoje, tiek vienam iš tėvų. Jei nesutarimai šeimoje kyla dėl priemonių, auklėjimo metodų, apdovanojimų ir bausmių metodų pasirinkimo, tai konkretaus šeimos nario nenuoseklumas kyla dėl jo paties individualių asmeninių savybių, kurios pasireiškia kaip nesugebėjimas savarankiškai organizuotis. ir įsitraukti į situaciją. Visa tai vyksta dažnai besikeičiančių nuotaikų ir neurotinių polinkių fone. Toks tėvas labai dažnai keičia savo nuomonę ir sprendimą. Jis taip pat gali būti nenuspėjamas savo reikalavimais: šiandien vaikui leidžia viską, o rytoj skrupulingai reikalauja iš jo paklusnumo ir paklusnumo. Tokių tėvų emocinės reakcijos retai būna stabilios: niekada nežinai, kas jį nuliūdins, supyks ir kas pradžiugins. Dėl to šeimoje ir ypač su vaiku emociškai šilti ir artimi santykiai dažnai nesusiklosto. Nenuoseklių, prieštaringų pažiūrų besilaikanti mama ar tėtis dažnai patiria nepasitikėjimą savimi ir laiko save „blogu“, nevertu tėvu.

Mamos ir tėčio bei kitų giminaičių nesugebėjimas sutarti tarpusavyje veda prie nesutarimų auklėjimo klausimais. Kiekvienas suaugęs mano, kad jo veiksmai yra vieninteliai teisingi. Vaiko akivaizdoje kitų nuomonė nepriimama ar atmetama. Reikia pasakyti, kad problemų šaknys slypi toli nuo švietimo klausimų. Tačiau ne visi yra pasirengę prisiimti atsakomybę už save, už savo šeimą, todėl labai dažnai kivirčai kyla paviršiuje: santykių su vaikais srityje. Galimos konfliktinių situacijų priežastys – kova dėl valdžios šeimoje, nebaigtas vaiko ir tėvų išsiskyrimas, nepasitenkinimas santykiais ir daug daugiau.

Kaip pripažįsta tėvai, laikytis rekomendacijų – laikytis vienos nuomonės visais vaikų auklėjimo ir ugdymo klausimais – gana sunku. Bet suaugusiems užtenka tarpusavyje pasidalyti (ir juos išspręsti) bei nesutarimus ugdymo klausimais. Išryškėja gebėjimas derėtis tarpusavyje, matyti bendras vaikų auklėjimo gaires ir prisiimti atsakomybę už savo vaikų auklėjimą. Darbinė rekomendacija, jei sunku susitarti: paskirstykite atsakomybės sritis tarp šeimos narių. Pavyzdžiui, vienoje šeimoje mama visada veda vaiką į darželį, o tėtis kiekvieną vakarą vaikšto su vaiku. Tai reiškia, kad būtent mama ryte nusprendžia, kokiais drabužiais vaikas eis į darželį, ką jam leidžiama pasiimti, kokiu keliu važiuos. Tėčio atsakomybė apima vakarinį pasivaikščiojimą ir viską, kas su juo susiję. Žinoma, mamos ir tėčio reikalavimai skirsis (vienas leis vaikščioti per balas, o antras – ne), tačiau vaikui tėvų veiksmai bus nuoseklūs ir laukiami.

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė