„Mama, žaisk su manimi“ – vaikas nepaleis, ką turėčiau daryti? Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama mažo vaiko elgesiui, dėl kurio tėvai dažnai jaučiasi pavargę.

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama mažo vaiko (dažniausiai ikimokyklinio amžiaus) elgesiui, dėl kurio tėvai dažnai jaučiasi pavargę. Dažniausiai su tokiu elgesiu susiduria mama, nes ji yra ta, kuri daug laiko praleidžia su vaiku ir palaiko su juo glaudų emocinį ryšį. Mamos nerimauja, kad jų mažyliai dažnai prašo su jais pažaisti (tiksliau – visada) ir negali užimti bent pusvalandį. Su tokiu vaiku gali būti gana sunku susitarti, jis verkia, verkia, spaudžia gailestis, skundžiasi nuoboduliu. Tėvai pastebi, kad jie patiria gana sudėtingus jausmus. Viena vertus, toks vaiko elgesys labai vargina ir erzina, o laikui bėgant pradedi jaustis kaip toastmaster vaikui. Kita vertus, jauti liūdesį, užuojautą vaikui, kaltės jausmą („Kokia aš mama, kad net negaliu skirti laiko savo vaikui“). Išsiaiškinkime, kaip rasti aukso vidurį, kaip rasti balansą tarp svarbių suaugusiųjų reikalų ir žaidimo su vaiku, kaip išmokyti vaiką žaisti savarankiškai.

Pirmiausia išsiaiškinkime, kad žaidimo reikšmė vaikui ir suaugusiajam labai skiriasi. Dideliam žmogui tai tik žaislai, daiktai, žaidimas neturi vertės, o mažam žmogui tai visas pasaulis, kuriame jis gyvena. Žaisdamas vaikas gauna didžiulį malonumą (jau nekalbant apie naudą vystymuisi, kuri, žinoma, nerealizuojama). Žaisti su mėgstamais žaislais su mylima mama yra dvigubas didžiulis malonumas. Žaismingo bendravimo pagalba vaikas papildo savo žinias apie supančią tikrovę. Žaisdamas su partneriu vaikas suvaidina svarbias savo socialinės egzistencijos dalis, tam tikrus vaidmenis, jam įdomias situacijas. Pavyzdžiui, vaikas prašo žaisti parduotuvėje. Taip vaikas susipažįsta su „pardavėjo“ profesija, su pirkėjo vaidmeniu, įgyja patirties perkant gaminius ir žaislus, semiasi pirmųjų idėjų apie finansinį raštingumą. Kūdikis gauna stiprių teigiamų emocijų bendraudamas su mama būtent žaidime. Ypač tada, kai mama juo žavisi, giria, „išryškina“ jo stipriąsias puses (žodžiu ar neverbališkai – šypsena, apkabinimu ir pan.). Mylintis tėvas, be abejo, žino ir supranta, kodėl laikas, praleistas su vaiku, prisideda prie jo vystymosi ir santykių su juo stiprinimo. Bet ir suaugęs tėvas supranta, kad sulaukęs tam tikro amžiaus vaikas jau turi sugebėti užimti save, o jis, kaip suaugęs, turi suvokti savo suaugusiųjų reikalus. Šie psichologo patarimai ir rekomendacijos padės pagerinti santykius su vaiku, jei jo prašymai žaisti tapo dažni ir įkyrūs.

1. Įsivaizduokite, kad vaikas yra indas, kurį kiekvieną dieną reikia užpildyti dėmesiu, rūpesčiu ir meile. Vaikų kalba, žaidimas yra būdas užpildyti savo indą tėvų meile. Visi vaikai yra skirtingi ir jų indai skiriasi tūriu. Tikriausiai pastebėjote, kad vienam vaikui užtenka penkių minučių per dieną tėvų dėmesio, kitam – dviejų valandų. Jei susiduriate su tokiu vaiko elgesiu, greičiausiai jis turi gana didelį indą, tai yra, yra gana didelis bendravimo, dėmesio ir žaidimo poreikis. Tai gali lemti įgimtos vaiko savybės, nerimastinga jo asmenybės struktūra, taip pat savarankiško žaidimo įgūdžių stoka, per daug saugantis auklėjimo stilius ir kitos priežastys. Tėvų užduotis: prieš pradėdami atlikti kasdienius darbus namuose ar darbe, užpildykite vaiko dėmesio indą. Tegul tai būna nuo penkių iki dešimties minučių kartu praleisto laiko, bet vaikas turės resursų žaisti vienas.

2. Iš anksto susitarkite su vaiku, kiek laiko galite praleisti žaisdami kartu. Pabandykite kalbėti „vaikiška kalba“: „Pavyzdžiui, dabar mano mašina važiuoja į garažą, jai reikia šiek tiek pailsėti, kol aš pjaustau daržoves sriubai“. Įsigykite smėlio laikrodį arba laikrodį su laikmačiu, kad vaikas pamažu susidarytų supratimą, kiek laiko jis gali tikėtis („Kai tik pasigirs signalas, mūsų žaidimas baigsis“).

3. Vaikai dažnai labai emocingai reaguoja, kad tėvai negali iš karto patenkinti jų prašymo žaisti. Išmokykite vaiką būti kantriems, bet palaipsniui. Kai vaikas prašo jūsų žaisti, pasistenkite iš karto nepalikti to, ką darote, žaisti, o po kurio laiko ateiti pas jį. Nepamirštame ir „vaikų kalbos“, kad mažylis suprastų, kiek reikia laukti („Dabar mama skus bulves ir morkas. Tada supjaustys bulves, sutarkuos morkas, dės daržoves į sriuba Po to aš ateisiu pas jus, o mes tęsime žaidimą).

4. Po trejų metų galite pabandyti planuoti bendrą veiklą. Užsirašykite arba nupieškite kartu su vaiku ant didelio popieriaus lapo arba molbertą, ką planuojate atlikti per dieną. Kitos spalvos ar specialiu ženklu (žvaigždute, apskritimu) pažymėti dalykus, kuriuos turėtumėte atlikti kaip svarbius suaugusiųjų reikalus, leisti laiką kartu su vaiku ir tuos dalykus, kuriuos daro pats vaikas. Kai vaikas pradeda verkšlenti, kad jam nuobodu, „mama, žaisk su manimi“, nukreipkite jo dėmesį į savo nupieštą planuotoją, paaiškinkite, kada galite skirti jam dėmesio. Vaikas turi būti tikras, kad per dieną tikrai turėsite jam laiko.

5. Pasistenkite kokybiškai praleisti laiką su vaiku. Dažna suaugusiųjų, žaidžiančių su vaiku, klaida – emociškai ir prasmingai neįsitraukti į žaidimą (sėdėti prie telefono, reaguoti vienaskiemeniais, mintimis toli). Deja, dėmesio ir meilės indas šiuo atveju nėra užpildytas. Stenkitės sumažinti kooperacinio žaidimo skaičių (jei turite daug kitų svarbių dalykų), bet tuo pačiu padarykite tai kokybiškesnį.

6. Kita klaida, kurią daro tėvai – neugdo savarankiško žaidimo įgūdžių. Žaisdami su vaiku reikia nepamiršti ir savo, kaip suaugusiojo, padėties. Tai reiškia būti žaidimo partneriu, bet neatlikti žaidimo veiksmų vaikui. Pavyzdžiui, jūs parodėte savo vaikui, kaip pastatyti garažą automobiliams, o kitą kartą paprašykite jo padaryti tą patį garažą, nedarykite to patys. Taip įgydamas žaidimo veiksmų įgūdžių vaikas įgyja ir savarankiško žaidimo įgūdžių.

7. Nebijokite pasiūlyti savo vaikui žaidimų, kurie jums patinka. Pavyzdžiui, esate mama berniuko, kuris nelabai mėgsta žaisti su mašinomis, bet mėgstate vaikščioti ir piešti. Būkite sąžiningi su savo vaiku šiuo klausimu. Raskite bendrų pomėgių, kad praleistas laikas būtų naudingas ne tik vaikui, bet ir visai šeimai.

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė