Mokyklos baimės: kaip su jomis kovoti. Mokinio gyvenimas kupinas įvairių įspūdžių ir įvykių, dažnai vaiką lydi mokyklinės baimės. Šiame straipsnyje išanalizuosime moksleivių baimių prigimtį.

Mokinio gyvenimas kupinas įvairių įspūdžių ir įvykių, dažnai vaiką lydi mokyklinės baimės. Šiame straipsnyje išanalizuosime paplitusių moksleivių baimių prigimtį ir apmąstysime svarbius dalykus.

Bet kokia baimė grindžiama instinktyvios savisaugos priežastimis arba baime nepatenkinti kitų (šeimos, mokyklos, bendraamžių grupės) lūkesčių, tai yra socialiai sukeltos baimės. Tokių situacijų mokykloje gali būti labai daug. Pavyzdžiui, atsakymas prie lentos, kontroliniai darbai, kontroliniai darbai, egzaminai, kasdieninis namų darbų ruošimas, mokyklos tvarkaraščio laikymasis, santykiai su klasės draugais ir mokytojais. Netgi skaitydami sąrašą jaučiamės nesmagiai. Visas mokyklinis gyvenimas (ir ne tik mokyklinis) yra susijęs su naujos patirties, naujų įgūdžių įsisavinimu, sunkumų, kliūčių įveikimu ir susidorojimu su savo emocijomis, įskaitant baimę. Tačiau kartais vaikai dėl tam tikrų aplinkybių įstringa baimės emocijoje. Baimė pradeda blokuoti vaiko veiklą, trukdo mokytis ir atskleisti savo potencialą. Tokiu atveju, jei baimė tampa studento gyvenimo dalimi, reikia imtis priemonių jai pašalinti: savarankiškai arba kreiptis pagalbos į kvalifikuotus specialistus.

Tam tikrais mokymosi laikotarpiais vaikai tampa labiausiai pažeidžiami besivystančių baimių. Tai yra laikotarpiai, kai vaikai pirmą kartą peržengia slenkstį mokykloje, tai yra, eidami į pirmą klasę. Taip pat pereinant iš pradinės į vidurinę mokyklą ir baigus 9 bei 11 klases. Šiais amžiaus tarpsniais tėvai, mokytojai, mokyklos psichologai turėtų būti kiek įmanoma dėmesingesni vaiko būklei, padėti ir emociškai palaikyti jam, jei kyla baimė. Kokiomis apraiškomis galima nustatyti, ar vaikas turi nerimą mokykloje? Pirma, tai yra tiesioginiai mokinio teiginiai („bijau mokytojo“, „bijau neišlaikyti egzaminų“, „bijau gauti blogą pažymį“), taip pat užslėptos baimės teiginiai („Jie tikrai manęs paklaus“, „Pamiršiu tai, ką sužinojau“ , „Jie pagalvos apie mane blogai“). Dažnai suaugusieji nekreipia dėmesio į vaiko išsakytus išgyvenimus ir nustumia juos į šalį. Kai kuriais atžvilgiais bijoti situacijų galima ir reikia, tačiau įprastai baimė praeina, kai situacija išsisprendžia. Jei skundai kartojasi pakartotinai, tai yra, mokyklos renginys praėjo, pavyzdžiui, sunkus išbandymas, bet baimė išlieka, tada galime stebėti, kaip mokyklinės baimės pradeda užvaldyti vaiko elgesį ir gyvenimą.

Sumažėjęs noras lankyti mokyklą ar tam tikrą pamoką arba noras praleisti mokyklą yra vengimas, kuris taip pat gali būti pagrįstas tam tikra baime. Taip pat netiesiogiai galime stebėti stiprių vidinių išgyvenimų buvimą, pasikeitus vaiko fiziologinei sferai. Pavyzdžiui, psichosomatikos apraiškos: vaikas pradėjo dažniau sirgti kvėpavimo takų infekcijomis, skųstis galvos, pilvo skausmais. Apetito pablogėjimas, miego ir būdravimo sutrikimai, naktiniai siaubai ir paauglių dietos yra netiesioginiai mokyklos baimės požymiai.

Baimių tema yra sudėtinga tema, kiekviena konkretaus vaiko baimė reikalauja išsamaus svarstymo ir individualaus požiūrio. Dažnai baimės atsiranda ne iš niekur, vaiko ontogenezėje (ontogenezė – individualus žmogaus vystymasis) gali būti neišgyventų baimių, asmeninei sferai būdingas žemas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, šeimos istoriją slegia nepalankūs veiksniai. Tačiau yra du svarbūs dalykai, kurie galioja bet kokiai baimei absoliučiai bet kuriam vaikui. Šie punktai yra susiję su suaugusiųjų elgesiu. Pirma, suaugusieji turėtų nustoti būti mokomi baimės. Vaiko gąsdinimas sunkiomis pasekmėmis („Jei neišmokysi namų darbų, gausi blogą pažymį“, „Jei eisi į mokyklą, ten tave pamokys“, „Jeigu prastai mokysitės, t perkelti jus į kitą klasę“), motyvuojantis jį baime ateityje, išskyrus baimės įamžinimą, nieko nežada . Vadovaudamiesi kitu paplitusiu klaidingu įsitikinimu, kuris „išmuša vienas kitą“, suaugusieji bando pastūmėti vaiką į akistatą su savo baime. Pavyzdžiui, mokytojas dažniau ima kviesti prie lentos išsigandusį mokinį, o vienas iš tėvų ima reikalauti tiesiai A. Toks suaugusiųjų elgesio būdas gali pabloginti vaiko savijautą, išprovokuoti neurozę ir kitas ligas. Antras momentas – suaugusieji turėtų nustoti ignoruoti baimę, o tuo labiau gėdinti vaiką dėl patiriamų jausmų („Bijo tik silpnieji“, „Kodėl tu drebi kaip mergaitė“, „Visa tai sugalvojai tu“). Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo, nes suaugusieji šiuo metu turi susidurti su savo baimėmis, tačiau tai tikrai būtina, jei norite padėti vaikui.

Vaiko vaikystės baimės prisilietimas reikalauja iš su juo esančių suaugusiųjų takto, išminties, pasitikėjimo ir kantrybės. Išgyvendamas baimę vaikas įgyja naujos teigiamos patirties, naujų asmeninių įgūdžių, kurie jam pravers suaugus. Teigiama išeitis iš baimių su geranorišku, užjaučiančiu suaugusiuoju, mylimu žmogumi, praturtina vaiko psichinę struktūrą, skatina didesnį pasitikėjimą gyvenimu, pasauliu, žmonėmis, optimizmą ir net drąsą.

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė