Naktinis siaubas mažiems vaikams. Šeima susirūpinusi, kad vaikas sunkiai užmiega, nenori likti vienas kambaryje ar užgesinti šviesos.

Vaikų naktinis siaubas – dažna priežastis, kodėl tėvai kreipiasi į vaikų psichologą. Šeima susirūpinusi, kad vaikas sunkiai užmiega, nenori likti vienas kambaryje ar užgesinti šviesos. Kūdikis skundžiasi „blogais sapnais“, verkia vidury nakties, ilgai negali nusiraminti, o paskui negali užmigti. Naktinis siaubas kelia nerimą tiek vaikams, tiek tėvams ir palieka pėdsaką visos šeimos gyvenime.

Svarbu atskirti naktinius siaubus ir košmarus. Baimės yra įprasto mažų vaikų psichikos vystymosi dalis, kuri su amžiumi silpnėja. Dažniausiai vaikų naktiniai siaubai pasireiškia amžiaus grupėje iki penkerių metų, berniukams – dažniau nei mergaitėms. Naktinis siaubas tokio amžiaus vaikams atsiranda iš baimių triados: vienatvės, tamsos ir uždaros erdvės. Tai pasireiškia taip: trejų–penkerių metų vaikas atsisako užmigti vienas ir reikalauja, kad šalia būtų mama, įjungtų naktinę lemputę ir atidarytų durų kambaryje.

Baimių apraiškas sunkinantys veiksniai yra miego ir būdravimo sutrikimai, miego trūkumas, daug valandų praleidimas prie prietaisų, bloga sveikata, ligų pasekmės, stresinė situacija, disfunkcinė (konfliktinė) šeimos situacija. Naktinių baimių prevencija – mažinti veiksnių įtaką vaikui. Tai yra, svarbu palaikyti miego higieną, rūpintis fizine vaiko sveikata, harmonizuoti šeimos atmosferą, reguliuoti laiką, praleidžiamą prie telefono, televizoriaus ar kito įrenginio.

Naktinis siaubas gali kilti dėl netinkamų suaugusiųjų auklėjimo metodų – tai turi žinoti visi tėvai. Taip dažnai nutinka, kai vaikas už bausmę uždaromas atskirame kambaryje, vonioje ar spintoje: „Nenori normaliai elgtis/nenori miegoti/nenori valgyti/eik ir pagalvok apie savo elgesį . Tamsaus kambario ir vienatvės išgąsdintas mažylis verkia, gailisi savo poelgių ir ateityje stengiasi nekartoti to, kas nepatiko tėvams ar mokytojams. Pastarieji, matydami sėkmingą savo auklėjamųjų priemonių rezultatą, mano, kad elgiasi teisingai ir karts nuo karto griebiasi šio metodo. Tiesą sakant, šiuo metu vaikas patiria didžiulę baimę. Vaikui, deja, atsiranda vienatvės, uždaros erdvės, tamsos baimė, kuri ima plisti į nakties laiką. Tokie neadekvatūs vaikų auklėjimo būdai neduoda gerų rezultatų, o, priešingai, padeda sukurti tvirtą pagrindą naktinių baimių ir košmarų įtvirtinimui.

Košmarai – tai baisūs, nemalonūs sapnai, kuriuos patiria mažas vaikas. Dažnai 3–5 metų vaikai svajoja apie pasakų personažus: Baba Yaga, Koshchei Nemirtingasis, Žąsys-Gulbės, kurios puola, gaudo, vagia, sunaikina vaiką ir jo artimuosius. Tai gali būti ir personažai iš filmų, animacinių filmų, programų, kompiuterinių žaidimų, kuriuos vaikas žiūri. Vaikai sako, kad sapnuose pavojingi gyvūnai (vilkai, lokys) pasiveja, suplėšia ir suėda.

Psichologinis sapnų su panašiais siužetais aiškinimas gali pasakyti, kad vaikas turi nestabilius, konfliktiškus santykius su aplinkiniais suaugusiaisiais ir tikisi pavojų iš išorės. Paprastai šeimoje yra suaugęs žmogus, kuris daro spaudimą, šaukia ant vaiko ar kelia nepagrįstus reikalavimus. Vaikas, būdamas silpnoje socialinėje padėtyje, negali atsistoti už save, negali išreikšti pykčio, pykčio šiam mylimam žmogui. Sapne per tokius vaizdus į jį grįžta baimė, nerimas, nerimas, pyktis, kurį sukelia santykiai su šiuo suaugusiuoju.

Ką turėtų daryti tėvai? Norint sumažinti vaikų naktinį siaubą, išsigandusiam vaikui reikia ramaus ir pasitikinčio suaugusiojo. Suaugęs žmogus, kuris supranta, kad su vaiku viskas gerai; suaugęs žmogus, kuris neignoruoja baimių buvimo ir tuo pačiu jų neperdeda; suaugęs, kuris savo ramia išvaizda ir pasitikinčiais kūno judesiais sako mažyliui: „Tu bijai, aš žinau, bet aš su manimi gali būti saugus, viskas gerai ir su tavimi ir tu.“ Svarbu į tai atkreipti dėmesį Duokite vaikui daugiau laiko prieš miegą. Norėdami tai padaryti, palaikykite ryšį su vaiku akis į akį, lytėjimo kontaktu (glostykite galvą, pilvuką, nugarą), klausos kontaktu (šnabždėkite jam į ausį apie savo neišmatuojamą meilę jam, apie tą džiaugsmingą jausmą, kai palieskite jį, kaip džiaugiatės, kad jį turite). Tai yra, perteikti vaikui ramybės būseną, kurios jam nėra ko bijoti – sukurti „psichologinę oro pagalvę“. Tai gali padaryti tik ramus, pasitikintis suaugęs žmogus. O tuo pačiu vaikas turi žinoti ir jausti, kad bet kuriuo paros metu gali kreiptis į savo suaugusįjį. Jis bus suprastas, priimtas, apkabintas. Palaipsniui dėl šio požiūrio baimė susilpnės.

Dienos metu pakvieskite vaiką naudoti savo mėgstamus žaislus, kad sužaistumėte jam nerimą keliančią situaciją. Tegul jis, suaugusiojo vaidmenyje, paguldo zuikius, meškiukus, dramblius į lovas, paskaito jiems pasaką – tai suteiks pasitikėjimo. Be to, daugelis vaikų jaučiasi ramūs, kai piešia savo baimes. Galite supažindinti vaiką su istorija, pasaka, kurioje pagrindinis veikėjas, kaip ir jūsų vaikas, bijo nakties, bet sėkmingai susidoroja su ja magiškos galios ar tikrų draugų dėka.

Siekiant išvengti neurologinių susirgimų dėl nervų sistemos nebrandumo, tėvai turėtų pasikonsultuoti su neurologu.

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė