Penki pozityvios tėvystės principai. Pirmasis principas yra mūsų vaikų unikalumo pripažinimas. Vaikai gimsta turėdami tam tikrą įgimtų gabumų, gebėjimų, poreikių, suvokimo ir mokymosi savybių rinkinį.

Viena iš populiarių švietimo koncepcijų, kurią suformavo Johnas Gray’us, atspindi šiuolaikinius požiūrius į vaikų kartų ir tėvų santykius. Koncepcija siūlo naujus efektyvius ugdymo metodus, kurių rezultatas prisideda prie vaikų gebėjimų ugdymo, pasitikėjimo savimi, sąveikos su pasauliu bendradarbiavimo lygmeniu, sėkmės įvairiose srityse. Šiuolaikinės pozityvaus ugdymo idėjos įgyvendinamos vadovaujantis penkiais pagrindiniais principais.

Pirmasis principas yra mūsų vaikų unikalumo pripažinimas. Vaikai gimsta turėdami tam tikrą įgimtų gabumų, gebėjimų, poreikių, suvokimo ir mokymosi savybių rinkinį. Tai patvirtina daugelis šeimų, auginančių ne vieną vaiką: esant vienodai tėvų požiūriui, matomas individualių vaikų apraiškų skirtumas.

Skirtis nuo kitų vaikų yra natūralu; Bet jausti kaltę, kad vaikas triukšmingesnis, mažiau protingas, mažiau patrauklus, tėvams nėra normalu ir tai trukdo jam vystytis. Priimti jam būdingas savybes ir siekius, skatinti jų tobulėjimą, didžiuotis savo pasiekimais – svarbus šiuolaikinio pozityvaus ugdymo principas.

Antras principas – klysti. „Tas, kuris nieko nedaro, neklysta“ – tai mintis, kuri leis į klaidas pažvelgti plačiau, kaip į pasiekimų kelio dalį. Šią idėją vaikams reikėtų perteikti kuo anksčiau. O svarbiausia – reguliariai savo pavyzdžiu parodyti, kad nebijai suklysti, nebarti savęs ir aplinkybių ir nepasiduodi dėl klaidos. Labiau netobula užduotis, teisingas požiūris į klaidą padeda formuoti svarbią asmeninę savybę, tokią kaip gebėjimas prisiimti atsakomybę. Nuolatinis klaidų rodymas ir kritiškas žvilgsnis mažame vaike sukelia nepasitikėjimą savimi, nepasitikėjimą savo veiksmais, jausmą „aš nevertas ar nevertas“.

Trečias principas – nėra gerų ar blogų emocijų. Maždaug nuo 1,5 metų mažas vaikas susipažįsta su įvairiomis emocijomis, kurios ne visada sukelia malonius pojūčius. Mūsų visuomenėje tokios emocijos vadinamos neigiamomis ir pasireiškia kaip susierzinimas, pyktis, pasipiktinimas, nusivylimas, baimė, pyktis, pasibjaurėjimas ir kt. Neigiamos ir teigiamos emocijos ir jausmai yra vaiko emocinio ir asmeninio vystymosi dalis, o jų suvokimas ir valdymas yra emocinio intelekto pagrindas. Uždraudus reikšti emocijas, padaugėja elgesio ir neurologinių problemų, pažeidžiami tėvų ir vaikų santykiai. Kaip ir nekontroliuojami impulsai, pernelyg laisva emocijų raiška, neatsižvelgiant į išorines aplinkybes, neprisideda prie vaikų emocinės ir asmeninio vystymosi raidos, atima iš jų paramą, didina nerimą.

Tėvų užduotis – išmokyti vaiką suvokti, suprasti ir išreikšti bet kokius jausmus. Kad tai padarytų, pats suaugęs žmogus turi mokėti klausytis, gebėti atskirti savo jausmus nuo savo vaiko jausmų.

Ketvirtasis principas – gebėjimas klausti. Šiuolaikinis ugdymas skiriasi nuo ankstesnių ugdymo formų tuo, kad vaikai nustojo būti ugdymo objektais, bet tapo aktyviais dalykais. Tokios savybės ir įgūdžiai kaip aktyvumas ir iniciatyvumas, duoti nuo gimimo, suaugus įgyja ypatingą reikšmę. Dabar vaikų poreikiai turi ilgą istoriją būsimame suaugusiųjų gyvenime. Viena iš svarbių savybių, reikalingų kiekvienam suaugusiam žmogui, yra mokėjimas pasitikėti savo poreikiais, mokėjimas prašyti. Kada prasideda šis įgūdis? Gana ankstyvame amžiuje. „Jei nori, nenorėsi“, „Pirmiausia tau reikia užaugti“, „Tu nori per daug“ yra pažįstami žodžiai daugeliui žmonių. Šios žinutės blokuoja natūralią mažo vaiko veiklą, apriboja jo norus ir poreikius. Ateityje tokiam suaugusiam žmogui bus sunku paskelbti save pasauliui, kalbėti apie savo norus, poreikius, išsikelti tikslus ir juos pasiekti.

Penktasis principas – leisti žmonėms pasakyti „ne“. Leisdami vaikui nesutikti su tuo, kuo jis nėra patenkintas, suteikiate jam galimybę laisvai reikšti savo jausmus, būti atsakingam už savo norus ir išmokti ginti savo požiūrį. Tai visiškai nereiškia, kad tu iš karto darysi taip, kaip vaikas nori, nes ir tu turi savo nuomonę bei norus. Nesakote kategoriško „ne“, „klausyk mamos“, „tu negali to daryti“. Jūs einate derybų keliu su vaiku, mokote jį derėtis ir ieškoti kompromisų. Vaikui svarbu, kad jo jausmus ir norus atpažintų artimi suaugusieji, tai stiprina jo dvasią, ugdo savimonę. Tuo pačiu metu paskutinis žodis turėtų likti tėvams.

Gyvenimo problemos ir nesėkmės yra mūsų gyvenimo dalis, o vaikams – jų vystymosi ir formavimosi šaltinis. Viena iš tėvų užduočių – padėti vaikams susidoroti su situacijomis ir įžvelgti jose asmeninio tobulėjimo potencialą. Jums, tėveliai, vertingas priminimas (D. Grėjus „Vaikai iš dangaus“):

1. Vaikas neišmoks atleisti, jei neturi kam atleisti.

2. Vaikas neišsiugdys nei kantrybės, nei gebėjimo laukti savo norų išsipildymo, jei jam visada iš karto bus duota viskas, ko jis nori.

3. Vaikas neišmoks susitaikyti su savo trūkumais, jei visi aplinkiniai yra tobuli.

4. Vaikas neišmoks bendradarbiauti, jei viskas visada klostysis taip, kaip jis nori.

5. Vaikas neišugdys savo kūrybinio potencialo, jei už jį viską padarys kiti.

6. Vaikas neišmoks empatijos ir pagarbos kitiems, jei nematys kitų žmonių patiriančių skausmą ir nesėkmes.

7. Vaikas neišsiugdys drąsos ir optimizmo, nebent jam teks akis į akį susidurti su sunkumais.

8. Vaikas neišsiugdys užsispyrimo ir stiprybės, jei viskas bus lengva.

9. Vaikas neišmoks ištaisyti savo klaidų, jei jam nepažįstami sunkumai, nesėkmės ir klaidos.

10. Vaikas neišsiugdys savigarbos ir sveiko išdidumo, jei neįveiks kliūčių ir ko nors nepasieks.

11. Vaikas neišsiugdys savarankiškumo, jei jam nėra pažįstamas izoliacijos ir atstūmimo jausmas.

12. Vaikas neišsiugdys tikslo jausmo, jei neturės galimybės atsispirti valdžiai ir/ar pasiekti to, ko nori.

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė