Vaikas muša kitus vaikus. Ką daryti? Vaikui, kuris kovoja ir muša kitus vaikus, reikia ne mažiau pagalbos nei įžeistam vaikui.

Vaikui, kuris kovoja ir muša kitus vaikus, reikia ne mažiau pagalbos nei įžeistam vaikui. Dažnai suaugusieji – tėvai, auklėtojai, mokytojai – tokiam vaikui nejaučia simpatijos, o atvirkščiai. Nesuprasdami tokio vaiko elgesio priežasčių, paklusdami savo destruktyviems jausmams (gėda, kaltė, pyktis, susierzinimas), jie rodo jam agresiją, netinkamas bausmes ir atėmimus. Aš, kaip vaikų psichologė, dažnai stebiu, kad tokie agresyvaus vaiko poveikio būdai neduoda norimo rezultato: nepakeičia jo elgesio. Bet koks agresijos draudimas neprisideda prie jos išnykimo, o tik perkelia jį arba į kitą objektą (kitą vaiką, gyvūną, namų apyvokos daiktus), arba į save (autoagresija), arba pakeičia savo formą (pavyzdžiui, tampa žodiniu ar. paslėptas). Bet tai nereiškia, kad suaugusieji turi užsimerkti prieš situaciją – tai irgi būdas nekonstruktyviai spręsti problemą.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas mušiasi, muša kitus, skriaudžia ir kodėl jam taip sunku suvaldyti emocijas. Pažvelkime į pagrindines tėvų elgesio priežastis ir strategijas. Straipsnio apačioje ikimokyklinio amžiaus vaikų (3-7 metų) tėvai gali atlikti testą, kuris parodys, kaip jūsų vaikui sekasi su agresija.

1. Dažna impulsyvių vaiko elgesio, dažnai įžeidžiančių kitus vaikus, priežastis yra su amžiumi susijusi krizė. Dažniausiai vaiko elgesį veikia trejų ir septynerių metų krizė. Šiuo laikotarpiu vaikų tėvai pastebi, kad daugėja nekonstruktyvių bendravimo su kitais būdais. Iš tiesų vaiko raidoje įvyksta staigus šuolis. Įprasti veiksmai pakeičiami naujais, keičiasi vaiko veikla (sulaukus trejų metų daiktinę veiklą pakeičia žaidybinė veikla, septynerių – žaidybinę veiklą) ir socialinė padėtis. Dėl tam tikrų aplinkybių (detaliau apie jas čia neapsigyvensime) vaiko emocinė, asmeninė sfera nespėja augti, emocinės apraiškos šiuo periodu tampa pernelyg audringos. Tėvai turėtų būti dėmesingi procesams, vykstantiems su jų vaiku, sudaryti sąlygas sėkmingai įveikti krizę, išmokti dalytis jausmais ir emocijomis, laikytis vaiką stebinčio psichologo rekomendacijų.

2. Kita ne mažiau dažna priežastis – netinkami auklėjimo stiliai šeimoje. Tai, kaip taisyklė, yra nelanksčios ribos, autoritarinė (nepainioti su autoritetinga) suaugusiųjų pozicija arba atvirkščiai – visiškas ribų nebuvimas ir tėvų pozicija. Neadekvatus auklėjimo stilius, neatsižvelgiantis į individualius vaiko poreikius, neišmoko jo teisingai bendrauti su pasauliu ir kitais žmonėmis. Suaugusiųjų elgesio strategija – persvarstyti savo auklėjimo stilių ir vaiko atžvilgiu taikomus bausmės bei apdovanojimo metodus.

3. Konfliktinė situacija šeimoje. Nuolatiniai kivirčai, skandalai tarp šeimos narių, vienų artimųjų susvetimėjimas, nesveika atmosfera prisideda prie to, kad vaikui kaupiasi įtampa, kuri išreiškiama agresija aplinkiniams.

4. Vaiko asmenybės slopinimas arba, atvirkščiai, agresyvūs bendravimo su juo būdai sukelia agresiją pačiame vaike. Daugelyje šeimų vaikai vis dar auginami diržais, mušimais ir grasinimais. Meilės vaikui trūkumas, jo niekinimas, stumdymas, interesų slopinimas – net vienas iš šeimos narių gali sukelti asmeninių ir elgesio sutrikimų bet kokio amžiaus vaikui. Kaip ir ankstesniu atveju, taip ir šiuo atveju vaiko problema išsispręs tik tada, kai suaugusieji prisiims atsakomybę už savo elgesį, požiūrį į vaiką ir pasirūpins šeimynine situacija.

5. Nereguliuojami santykiai tarp brolių ir seserų (vienoje šeimoje augančių brolių, seserų). Tėvų nuomonė, kad jie neturėtų kištis į savo vaikų reikalus (jei susipyks patys, susitaikys patys), ne visada pasiteisina. Santykiai tarp vaikų šeimoje kartais taip paaštrėja, kad jie savarankiškai neranda išeities iš konfliktinių situacijų, tada užkliūna kumščiai, dantys, blogi žodžiai. Tada vaikas šį bendravimo būdą perkelia į darželį ar mokyklą – jam tai jau įprasta pozicija bendraujant. Šiuo atveju suaugusiųjų pastangos turėtų būti sutelktos į produktyvaus vaikų bendravimo įgūdžių ugdymą.

Taip pat tėvams svarbu prisiminti, kad egzistuoja „naudinga“ agresija, skirta apsaugoti save, savo asmenybę, savo interesus ir poreikius. Bet, kaip taisyklė, tai vienkartinė situacija, pasiekęs tikslą, vaikas nusiramina ir nebendrauja agresyviai.

Testas ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams „Mano vaikas ir agresija“.

Paimkite popieriaus lapą ir rašiklį. Atsakydami į klausimą „taip“ arba „ne“, užrašykite taškus, sudėkite juos ir pamatykite atsakymą.

1. Ar galite pasakyti, kad jūsų vaikas nėra agresyvesnis už kitus vaikus? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

2. Ar tiesa, kad jūsų vaikas žaislų nedaužo? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

3. Ar tiesa, kad jūsų vaikas daiktų nedaužo (jis juos tyrinėja, o ne gadina)? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

4. Ar tiesa, kad net prastos nuotaikos vaikas nemeta ant grindų daiktų? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

5. Ar būna, kad susierzinęs jūsų vaikas gali siūbuoti ir ką nors trenkti? (ne – 0b., taip -1 b.)

6. Ar tiesa, kad jūsų vaikas niekada nenuplėš nuo kambarinės gėlės lapo ar žiedo? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

7. Ar galite būti tikri, kad gatvėje, priėjęs prie šuns ar katės, vaikas tyčia ant jo neužlips ir nežnybs? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

8. Ar tiesa, kad jis niekada neįžeis vabzdžio? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

9. Ar pastebite, kad žaisdamas su mylimu žmogumi (močiute, sese) vaikas gali jam sukelti netikėtą skausmą? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

10. Ar žaisdamas su silpnesniais vaikais jūsų vaikas visada subalansuoja jėgas? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

11. Ar tiesa, kad žaisdamas su lėlėmis jūsų vaikas gali išdurti akis, nuplėšti rankas ar kojas? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

12. Ar tiesa, kad jūsų vaikui būdinga žaidimo technika yra „kirpti“ ausis, plaukus, „papildomas“ lėlių dalis ir kitus žaislus? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

13. Ar tiesa, kad jūsų vaikas net supykęs ar susierzinęs nedaužo indų? (taip – ​​0 b., ne – 1 b.)

14. Ar pasitaiko, kad kai niekas nemato jūsų vaiko, jis kitam vaikui žnybteli, tampo už plaukų ar kandžiojasi? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

15. Ar tiesa, kad žiūrėdamas į knygą jis gali išplėšti puslapį? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

16. Ar tiesa, kad piešdamas jūsų vaikas dažnai stipriai spausdamas nulaužia pieštuko šerdį? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

17. Ar būna, kad kai esi šalia kito vaiko, tavo vaikas jį stumdo ir stumdo? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

18. Ar pasitaiko, kad reaguodamas į suaugusiųjų pastabas jūsų vaikas vartoja keiksmažodžius? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

19. Ar jis kartais vartoja keiksmažodžius ginčydamasis su kitais vaikais? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

20. Ar pasitaiko, kad iš apmaudo jūsų vaikas dažnai išeina į kitą kambarį, atsitrenkia į pagalvę, sienas, baldus? (ne – 0 b., taip – ​​1 b.)

0-5 taškai. Jūs neturite jaudintis dėl savo vaiko agresyvumo. Geriau pagalvokite, ar jūsų vaikas visada gali apsiginti sunkiose situacijose, ar jis nėra kitų vaikų agresyvumo taikinys?

6-12 taškų. Vidutinis agresyvumo rodiklis, būdingas daugumai ikimokyklinio amžiaus vaikų. Pabandykite suprasti, kokiose situacijose tai pasireiškia, ir pašalinkite arba pakeiskite šias situacijas.

13 ar daugiau taškų. Labiausiai tikėtina, kad jūsų vaikas padidino nervų sistemos jaudrumą. Jei negalite suprasti, kas tiksliai sukelia jūsų vaiko agresyvumą, geriau tai išsiaiškinti kartu su neurologu ir psichologu.

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė