Aseksualumo prigimtis: dvi perspektyvos

Aseksualumas – tai seksualinio potraukio nebuvimas arba itin žemas jo išraiškos laipsnis.

Skirtingai nei antiseksualai, aseksualai nelaiko sekso neigiamu reiškiniu, tačiau taip pat nejaučia poreikio juo užsiimti su kitais žmonėmis.

Egzistuoja du požiūriai į aseksualumo prigimtį. Remiantis pirmuoju požiūriu, tai yra normos variantas. Pagal kitą požiūrį aseksualumas yra patologija, kurią gali sukelti, pavyzdžiui, narkotikai, stiprios migdomosios tabletės, neproleptikai. Jis taip pat gali būti stiprios organizmo intoksikacijos ar smegenų ligų pasekmė.

Patys aseksualai savo „orientacijos“ nelaiko patologija, teigdami, kad ji jiems nesukelia nei fizinių, nei psichinių kančių. Aseksualumas gali būti įgimtas, t. y. asmuo iš pradžių nejautė lytinio potraukio, arba įgytas, kuris atsirado sąmoningai slopinant lytinį potraukį.

Tačiau aseksualumas nereiškia fiziologinio nesugebėjimo turėti lytinių santykių ar vaikų: kartais aseksualai turi lytinių santykių, kad susilauktų vaiko. Įdomu tai, kad aseksualai taip pat gali masturbuotis: vienintelis skirtumas, palyginti su normaliu žmogumi, yra tas, kad aseksualai nejaučia noro įgyvendinti savo fantazijos su kitu žmogumi. Be to, masturbuodamasis aseksualas gali apskritai neįsivaizduoti lytinių santykių ir tai daryti tik dėl to, kad jam tai malonu.

Moterų aseksualumas taip pat dažnai derinamas su anorgazmija, ir daugelis jų užsiima seksu tik tam, kad patenkintų savo partnerį.

Be to, aseksualumas gali būti asmens religinės pasaulėžiūros sudedamoji dalis, nes kai kurios religijos skatina potraukio nebuvimą ir gebėjimą slopinti potraukį.

Taip pat egzistuoja tarptautinis aseksualų tinklas „Asexual Visibility and Education Network“, kurio tikslas – vienyti bendraminčius ir skleisti informaciją apie aseksualumą. Rusijoje šiam tinklui atstovauja Rusijos aseksualų bendruomenė.