Raktas į seksualinį patrauklumą slypi lesbiečių smegenyse

Mokslininkai nustatė, kad lesbietės ir heteroseksualios moterys skirtingai reaguoja į specifinius žmogaus kūno kvapus. Kai lesbietės įkvėpdavo tam tikrų cheminių medžiagų (manoma, feromonų), jų smegenys pasižymėjo tokiu pat aktyvumu kaip ir heteroseksualių vyrų.

„Tačiau mūsų tyrimas negali atsakyti į klausimus apie priežastis ir pasekmes, – perspėja pagrindinė tyrėja Ivanka Savik iš Karolinska instituto Stokholme (Švedija). – Negalime pasakyti, ar šiuos skirtumus lemia smegenų ypatybės, susiformavusios iki žmogaus gimimo, ar jų smegenys užprogramuotos skirtingai reaguoti dėl įgytos seksualinės patirties.“

Eksperimento metu 12 lesbiečių ir 12 tradicinės orientacijos moterų įkvėpė koncentruotus dviejų steroidų – EST, estrogeno darinio, randamo nėščių moterų šlapime, ir AND, progesterono darinio, randamo vyrų pažastų prakaite, – mėginius.

Pozitronų emisijos tomografija (PET) parodė, kurios moterų smegenų sritys reagavo į kiekvieną medžiagą.

Kai heteroseksualios moterys įkvėpė AND, jų smegenyse buvo užfiksuotas aktyvumas priekiniame pagumburyje – smegenų srityje, kurioje, kaip manoma, apdorojami seksualiniai signalai. Kita vertus, EST sukėlė reakciją tik uoslės srityje, t. y. smegenų srityje, kurioje apdorojami kvapai.

Tačiau lesbiečių, nesvarbu, kokį kvapą jos įkvėpdavo, aktyvumas buvo fiksuojamas tik uoslės srityje.

Seksualinės preferencijos

Tyrėjai padarė išvadą, kad šie „į feromonus panašūs dirgikliai“ sukelia skirtingą reakciją skirtingų seksualinių orientacijų moterų priekiniame pagumburyje ir kad jų tyrimas patvirtina mintį, jog priekinis pagumburis atlieka tam tikrą vaidmenį teikiant seksualines preferencijas.

Lesbiečių smegenų aktyvumo pobūdis reaguojant į abi medžiagas buvo panašus, nors ne identiškas, kaip ir heteroseksualių vyrų. 2005 m. gegužę ta pati mokslininkų grupė įrodė, kad heteroseksualių moterų ir homoseksualių vyrų smegenys į AND ir EST įkvėpimą reaguoja daugmaž vienodai.

Tačiau Džordžas Preti (George Preti) ir Čarlzas Vysockis (Charles Wysocki), atliekantys tyrimus ta pačia tema Monelo cheminių pojūčių centre Filadelfijoje (Pensilvanija, JAV), sukritikavo naująjį tyrimą. Jie teigė, kad švedų tyrėjai nuėjo per toli, teigdami, jog abi tyrime naudotos medžiagos yra panašios į feromonus. „Nors jie jas vadina tariamais feromonais, iš tikrųjų biomedicininėje literatūroje nėra įtikinamų įrodymų, kad šios medžiagos yra feromonai“, – pabrėžė Wysocki.

Tiesą sakant, ekspertai abejoja pačiu seksualinių feromonų egzistavimu žmonėse. Žmonės turi ir kitų rūšių feromonų: medžiagų, kurias išskiriame, kai bijome, medžiagų, leidžiančių motinai pagal kvapą atpažinti savo kūdikį, arba medžiagų, dėl kurių sinchronizuojasi kartu gyvenančių moterų menstruacijų ciklai.

Įrodymai nėra įtikinami

Yra netiesioginių įrodymų, kad žmonės turi lytinių feromonų. Tačiau iki šiol, pažymi Wysocki, nė vienu tyrimu nepavyko nuosekliai įrodyti, kad egzistuoja feromonai, darantys įtaką žmonių seksualinei elgsenai.

Labai mažai žinoma apie estrogeno darinį EST. Yra daugiau įrodymų, kad kita medžiaga, progesterono darinys, gali būti lytinis feromonas, sako Savikas. Tačiau jos randama ne tik vyrų, bet ir moterų prakaite, todėl neaišku, ar ji yra seksualinis magnetas heteroseksualioms moterims.

Preti taip pat atkreipia dėmesį, kad tyrėjai naudojo išgrynintas, kristalines šių dviejų medžiagų formas, todėl jų koncentracija milijoną kartų didesnė nei junginio, kurį natūraliai gamina organizmas. Didesnė koncentracija kartais gali sukelti ne tik stipresnę, bet ir visiškai kitokią reakciją.

Savik pripažįsta, kad tyrėjams ši problema kėlė nerimą, ir sako, kad ji ir jos kolegos tikisi ateityje atlikti kitą tyrimą, kuriame būtų naudojamos natūralios šių medžiagų koncentracijos. Nepaisant šių klausimų, mokslininkai sutinka, kad heteroseksualių ir homoseksualių moterų smegenų reakcijų skirtumų nustatymas yra svarbus žingsnis siekiant suprasti, kaip seksualinė orientacija pasireiškia smegenų veikloje.