Kaip gydomas moters nevaisingumas

Manoma, kad nevaisingumas šiuo metu paliečia 10-15 proc. šeimų. Nevaisinga pora pradedama tirti bei gydyti, jeigu nevartodama jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių, moteris negali pastoti per vienerius metus. Abiejų partnerių tyrimas pradedamas vienu metu. Nevaisingumo priežastys gali būti įvairios.

Vyrų nevaisingumo priežastys sudaro apie 30 proc. bendrų nevaisingumo priežasčių ir yra susijusios su spermos kiekio ir kokybės pakitimais. Daugeliu atveju galima taikyti gydymą, kuris pagerina spermos kokybę. Spermos kokybė gali būti netinkama apvaisinimui dėl nenusileidusių sėklidžių, nevykstančios spermatozoidų gamybos sėklidėse, kai kurių anksčiau persirgtų infekcinių ligų, sėklidžių vėžio ir kitų priežasčių. Vaisingumą įtakoja ir nuolatiniai emociniai ir psichologiniai stresai, įtampa darbe, netaisyklinga mityba, viršsvoris, aplinkos užterštumas, rūkymas, alkoholio vartojimas.

Moterų nevaisingumo priežastys dažniausiai yra susijusios su ovuliacijos sutrikimais bei kiaušintakių patologija. Sunkumų pastoti kelia ir moters amžius. Sulaukusi 40 metų amžiaus pastoti geba kas trečia sveika moteris. 
Vaisingumą įtakoja ir nuolatiniai emociniai ir psichologiniai stresai, įtampa darbe, netaisyklinga mityba, viršsvoris, aplinkos užterštumas.

Moters tyrimas pradedamas nuo išsamios anamnezės surinkimo, apžiūros, echoskopinio ištyrimo. Tuomet atitinkamai parenkamas nevaisingumo gydymo būdas – medikamentinis, chirurginis arba pagalbinio apvaisinimo procedūros.

Histeroskopija ir laparoskopija – tai minimaliai invazyvios endoskopinės-ginekologinės operacijos. Jos daromos tiek diagnostiniais, tiek gydymo tikslais. Dažnai užtenka tik minimalios chirurginės korekcijos ir moteris gali sėkmingai pastoti. Dabar ginekologinės-endoskopinės operacijos atliekamos ypač tausojančiais metodais ir instrumentais. Pvz., histeroskopijos atliekamos plonais instrumentais; laparoskopinės operacijos dėl endometriozės atliekamos taip, kad būtų maksimaliai išsaugota kiaušidžių funkcija. Tad poros neturėtų bijoti ir kreiptis į gydytojus kuo anksčiau. 

Daliai nevaisingų šeimų gali padėti medikamentinis arba chirurginis gydymas. Tais atvejais kai minėtas gydymas yra neveiksmingas, taikomi pagalbiniai apvaisinimo būdai. Pagal tai, kur įvyksta apvaisinimas – kiaušialąstės ir spermijo susijungimas – šie būdai skiriami į dvi grupes. Tai apvaisinimas moters kūne, arba kitaip vadinama intrauterininė inseminacija (IUI), ir apvaisinimas ne moters kūne, t. y. mėgintuvėlyje (IVF).  Intrauterininė inseminacija atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba stimuliuojant vaistais, kuomet specialiai paruošta vyro sperma plonu kateteriu sušvirkščiama į gimdą. Po šio apvaisinimo 10-15 proc. moterų pavyksta pastoti. Procedūrą rekomenduojama kartoti 4-6 ciklus. Naudojant intrauterininę inseminaciją, nereikia chirurginės invazijos ir nejautros. Tai nesudėtinga ir neskausminga procedūra.

Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno po stimuliacijos vaistais surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Taip apsivaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje.

Priklausomai nuo spermos kokybės, taikomi įvairūs gydymo būdai. Jei spermos kokybė vidutinė, tuomet dažniausiai naudojama intrauterininės inseminacijos procedūra (IUI). Prastos spermos kokybės atveju atliekamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF). Jei spermos kokybė labai prasta, taikoma mikroinseminacija arba spermijo injekcija į kiaušialąstės citoplazmą (ICSI). Jei spermoje spermatozoidų nerandama, spermijai išgaunami tiesiogiai iš prielipo ar sėklidžių (TESA procedūra).