Intymūs santykiai su mechanizmu: ar etiška užsiimti seksu su robotu? Konferencija „Meilė ir seksas su robotais“. Kas buvo išpranašauta knygoje „Meilė ir seksas su robotais“?

Džein Weikfild, BBC korespondentė naujųjų technologijų klausimais.

Kaip žiūrite į idėją užsiimti seksu su robotu? O gal iškart į santuokų rūmus? Ir ar gali jis pasakyti „ne“ į visa tai?

Tai tik dalis tų klausimų, kurie buvo užduodami II konferencijos „Meilė ir seksas su robotais“ metu, kuri greitosiomis buvo organizuota Londono Goldsmito Universitete, po to, kai Malaizijos – kur ji iš pradžių buvo numatyta vykti – valdžia ją uždraudė.

Prie viso to, ši tema pasirodė nevienareikšmiška ne tik šalims su dominuojančiu išimtinai konservatyviu požiūriu.

Net Londone, konferencijoje nedalyvavo nei sekso-industrijos atstovai, nei patys robotai skirti seksualiniams pomėgiams tenkinti, kas susitikimo dalyviams iššaukė tam tikrų klausimų: kam ją apskritai reikėjo rengti tokiu atveju?

Kaip bebūtų, Kalifornijos kompanija RealDolls, gaminanti natūralaus dydžio sekso lėles, tvirtina, jog jau šiais metais išleis lėlę, prie visų kitų grožybių dar turinčią ir šiokį tokį intelektą.

O juk būtent tai pranašavo Deividas Levi (David Levy) savo knygoje „Meilė ir seksas su robotais“ (2007 m.): jog ateis epocha, kai seksas su humanoidais taps visuotinis.

Pats Levi ne tik dalyvavo konferencijoje, bet ir pasisakė baigiamajam žodžiui.

„Jau egzistuoja robotai-pagalbininkai, todėl robotai-partneriai – tai logiškas žingsnis pirmyn, – pasakė jis. – Per ateinančius 10 metų, programinės įrangos pagalba pilnai galės būti sukurti robotai-kompanionai, kuriuose bus viskas, ką žmonės nori matyti sutuoktiniuose – kantrumas, gerumas, meilė, pasitikėjimas, pagarba ir sutikimas“.

Tuo pat metu, kaip pažymėjo ekspertas dirbtinio intelekto klausimais, kai kurie iš mūsų mėgsta įtampą santykiuose ir gali norėti įstoti į sąjungą su agresyviu robotu, kas žino?

Pati idėja gauti programuojamą gyvenimo partnerį kelia eilę etinių klausimų – jau vien dėl to, kaip pripažįsta pats Levi, jog pagal įstatymą robotas bus laikomas asmenybe.

Visa tai, tikėtina, bus ne rytoj, nors praėjusiais metais jau buvo įvykusios keletas mokslinių diskusijų, dalyvaujant aukštųjų technologijų industrijos, akademinių grupių ir vyriausybių atstovams, siekiant spręsti būtent šiuos klausimus.

Kalbant apie būsimųjų androidų teises, tai Deividas Levi šiuo atveju turi konkrečią nuomonę: „Jeigu humanoido elgesys nurodo, kad jis neri „ženytis” (vesti-ištekėti), tai mes turime daryti prielaidą, jog tas taip ir yra“.

Iki idealo dar toli

Kol kas kompanijos-gamintojai, užsiimančios mechatronika, nieko panašaus negamina.

Dabartiniai „socialiniai robotai“, tokie, kaip robotas-liokajus Pepper’is ar robotas-padėjėjas Nao, nors ir turi žmogaus būdo bruožus, atrodo, greičiau jau, kaip vaikų žaislai, nei kaip tikri žmonės.

Bandymai pagaminti žmogišką kompanioną, tipo aktroido Geminoido, sukurto japonų profesoriaus Hiroshi Ishiguro pagal savo atvaizdą ir būdą, dažniausiai iššaukia tik pasibjaurėjimą ir nieko daugiau.

Tačiau, yra siekis sužmoginti robotus-padėjėjus, – tokius kaip, pavyzdžiui, balso pagalbininkas Alexa, sukurtas Amazon kompanijos, arba korporacijos Apple sukurta Siri.

Tačiau reikia tik pažiūrėti robotų žaidžiamą futbolą, kad suprastume, jog žmonijai dar toli iki to, kad pagamintų androidą, sugebantį judėti taip, kaip žmogus.

Visumoje, konferencija pasirodė kažkokiu viduriuku – akademinių diskusijų ir karštų ginčų vietose mišiniu.

Buvo pateikta keletas ataskaitų iš srities, turinčios puikų pavadinimą – teledildonika, kuri užsiima elektroninių sekso-žaisliukų, valdomų kompiuterio, kūrimu.

Tarp jų – Teletongue („Teleliežuvis”) Arduino brendas, sukurtas studentų, studijuojančių media-dizainą Japonijos Keio universitete.

Jo esmė, suteikti galimybę mylinčioms ir esančioms atskirtyje širdims patenkinti viena kitą fiziškai per atstumą.

Veikimas toks: vienas partneris bučiuoja ar glamonėja valgomą ledinuką ant pagaliuko, padarytą kažkokios kūno dalies formos (šiuo metu mokslininkai naudoja ausį), o jo veiksmų garsas ir vibracija persiduoda meilužiui ar meilužei, kuris ir girdės, ir jaus visus šiuos veiksmus.

Profesorė Linn Holl (Lynne Hall) iš Sanderlendo universiteto Anglijoje pateikė argumentus įmantresnių sekso žaisliukų sukūrimo naudai – galbūt virtualių – kaip alternatyvą humanoidams.

„Robotas-aerografas neturi atrodyti kaip dailininkas, tad kam mums reikalingas sekso robotas, panašus į Džudą Lou (Jude Law)?”, – pasakė profesorė Holl.

Ji taip pat išsakė idėją apie tai, jog savo asmeninį seksualinį gyvenimą galima patobulinti užsidėjus ant savęs egzoskeletą apkabinėtą sensorianiais davikliais.

„Aš pasirengusi pasidalinti sava medžiaga, jeigu tai kažkam padės pagerinti sekso kokybę“, – pasakė ji.

Abipusiu sutikimu?

Tačiau ne visi gali būti tam pasiruošę.

Praėjusiais metais prieš kompaniją Standard Innovation, gaminančią prekes intymiam naudojimui, buvo paduotas teisminis ieškinys už tai, kad ji paslapčia rinko duomenis iš išmaniųjų telefonų, prijungtų prie jos produkcijos. Kompanija suderino šį klausimą iki teismo, išmokėjusi pinigus, kurių suma neįvardijama.

Neseniai sukurta tarptautinė mokslo-tyrimų laboratorija „Modeliavimo Institutas“ (The Imagineering Institute), kuri dalyvavo šios konferencijos organizavime, pravedė nedidelę apklausą tema, ką žmonės galvoja apie seksą su robotu, be to, buvo apklausti ir 30 laboratorijos darbuotojų.

Jiems buvo užduotas klausimas: ar jiems būtų įdomu turėti intymų ryšį su humanoidu?

Nežiūrint į tai, jog daugelis sutiko su tuo, kad anksčiau ar vėliau reikalas prie to prieis, mažai kas iš apklaustųjų norėtų tokių santykių sau asmeniškai.

Vienas iš dalyvavusių iš vietos susumavo konferencijos esmę: „Mes negalim pasiekti bendros nuomonės tuo klausimu – kas yra robotas, kaip ir dėl to, kas yra seksas. Mes praktiškai esame įsitikinę, jog sekso-robotų kol kas nėra, o tai, ką mes šiuo metu kuriame, – pakankamai primityvu ir niekas to nenori“.

Tačiau vyriausioji Goldsmit Universiteto dėstytoja Keit Devlin (Kate Devlin) pažymėjo, jog šis simpoziumas suteikė galimybę pagalvoti apie tai, į kokią pusę vertėtų vystytis robotechnikai, o taip pat, kokios gali iškilti etinės problemos.

„Jeigu mes sukursimą mąstančią mašiną, kaip mes suprasime, kad ji mąstanti, kiek išvystyta bus jos sąmonė, kokios bus mūsų pareigos prieš tokius kūrinius? – samprotauja Devlin. – Ar turės jie teises ir ar mes privalėsime suteikti jiems suvokimą apie abipusio sutikimo idėją?