Seksas ir skausmas: Moterų, gyvenančių be intymių santykiu pasakojimai. Kiekviena dešimta moteris Britanijoje jaučia skausmą užsiimdama seksu. Tyrimuose dalyvavo daugiau nei 7000 moterų.

Kiekviena dešimta moteris Britanijoje jaučia skausmą užsiimdama seksu – apie tai liudija plataus masto tyrimai, kuriuose dalyvavo daugiau nei 7000 moterų.

To priežastys gali būti ir fiziologinės ir psichologinės.

Žemiau pateikiamas BBC korespondento pokalbis su keturiomis moterimis, kurioms seksas visada yra skausmo sinonimas.

„Mes užsiimdavome seksu kartą į metus”

34-ių metų amžiaus Natalija Kilbi jautė skausmą užsiimdama seksu su nuolatiniu partneriu. Po terapijos kurso, 2016 metų gruodį pora susituokė.

„Problemos prasidėjo universitete. Kiekvieną kartą, kai aš galvojau apie seksą, aš jaučiausi siaubingai, aš nenorėjau, kad jis prie manęs liestųsi“.

„Galų gale man buvo nustatyta diagnozė – reta kandidozės forma. Bet iki to meto dėl skausmų aš ėmiau jausti ir psichologines problemas“.

„Aš galėjau užsiimti seksu tik stipriai apsvaigusi nuo alkoholio arba per jėga prisivertusi tą padaryti. Visa tai neigiamai veikė mano partnerį“.

„Atsirado pojūtis, jog mūsų santykiai netikri. Kažkurį laiką seksas pas mus būdavo tik kartą metuose. Aš nenorėjau tekėti iki tol, kol mes neišspręsime šios problemos. Aš maniau, jog negalėsiu būti pilnaverte žmona, kadangi mūsų lytinis gyvenimas buvo sudarytas tik iš bučinių į skruostą“.

„Aš ėmiau lankyti konsultacijas, ir jos padėjo. Dabar mūsų santykiai gerėja. Anksčiau mintys apie vaikus atrodė nerealios. Tačiau šiandien viskas žymiai geriau“.

„Aš noriu sekso, tačiau negaliu fiziškai”

19-metė Hanna Bredli visada jautė skausmą lytinių santykių metu.

„Seksas buvo skausmingas – nuo pat pirmojo karto prieš tris metus. Aš nuėjau pas gydytoją, jis pasiūlė pakeisti kontraceptines priemones. Po to aš buvau gydoma nuo vaginizmo, vėliau aš atkentėjau gimdos kaklelio prideginimo procedūrą, tačiau visa tai problemos neišsprendė”.

„Du mėnesius aš lankiau psichoseksualinės terapijos kursą. Bet aš esu įsitikinusi, kad mano problema – ne emocinė, o fizinė. Dabar jie galvoja, kad pas mane randai ir makšties susiaurėjimas dėl neišgydytos sklerotinės odos ligos”.

„Man buvo labai sunku susitaikyti su tuo, jog aš negaliu turėti sekso. Aš negalėjau normaliai kalbėtis su draugais. Man atrodė jog aš nesuprantu jų gyvenimo“.

„Man skaudėjo ir aš pavydėjau jų patirties. Aš jaučiuosi esanti ne tokia kaip visi. Dauguma mano amžiaus žmonių gyvena aktyvų lytinį gyvenimą, o aš negaliu. Ir tai mane iki šiol liūdina. Mano partneris viską supranta, bet tai neigiamai veikia ir jį. Aš noriu sekso, bet negaliu užsiimti juo fiziškai.

„Aš tikiuosi, jog situacija neužilgo pagerės, tačiau niekas nežino, kas su manimi ne taip. Aš vis dar jauna, ir seksas turi būti mano gyvenimo dalimi”.

„Aš visą laiką kaltinau save”

20-jų metų Sara (vardas pakeistas) negali turėti lytinių santykių dėl labai stipraus skausmo. Tai tapo santykių nutraukimo su draugu priežastimi.

„Pamažu lytinis aktas tapo vis labiau skausmingu, ir galų gale skausmas tapo tiek stiprus, jog užsiimti seksu pasidarė tiesiog neįmanoma. Mano vagina susispausdavo iki tokio laipsnio, kad bet kokie bandymai į ją patekti baigdavosi kankinančiu skausmu“.

„Visa tai sutapo su fiziologiniais ir psichologiniais vaginizmo simptomais, todėl aš nutariau nueiti į mūsų universiteto kliniką“.

„Medicinos sesuo pasiūlė man kasdien ištempti vaginą pirštais ir palyginti rezultatą po poros mėnesių. Tačiau visa tai buvo absoliučiai nerezultatyvu. Po to mano pasitikėjimas savimi smuko dar labiau“.

„Vėliau mano terapeutas padarė prielaidą, kad priežastis gali būti grynai psichologinė: mano smegenys asocijuoja seksą su skausmu, todėl mano kūnas daro kas įmanoma, kad išvengti šio skausmo“.

„Dėl to aš vis dažniau jaučiau pyktį, baimę, nerimą, jaučiausi nepilnaverte, vieniša, sugniuždyta. Aš bijau ne tik sekso, bet ir bet kokios formos artumo. Aš praradau interesą apskritai bet kam”.

„Visa tai įneša didelę įtampą į mano santykius, priveda prie kasdienių barnių, aš nuolatos kaltinu viskuo save. Aš visą laiką galvojau, kad mano santykiai su partneriu sugriuvo tik dėl mano kaltės, dėl mano nevykusio kūno“.

„Galų gale teko pripažinti, jog toliau taip gyventi, esant nuolatinėje įtampoje, jaučiant kaltę prieš partnerį už tai, kad atimu iš jo fizinį artumą, aš negaliu“.

„Aš nežinau, kas man padės, bet aš jau apsiprantu su mintimi, kad man teks kurį laiką egzistuoti štai tokiu būdu. Ir aš nemanau, jog šiuo periodu įmanomi kažkokie santykiai“.

„Psichologinės viso to pasekmės labiau gniuždančios nei fizinės – aš labai gėdijuosi to, jog negaliu užsiimti seksu“.

„Reikia išsiaiškinti su sutrikimo priežastimis, susijusiomis su dispareunija – skausmingu lytiniu aktu. Mes visi žinome, kas yra erekcijos disfunkcija, tačiau su vargu įsivaizduojame, kokiu būdu dispareunija veikia moters sveikatą“.

„Aš jau praradau bet kokią viltį”

68 metų amžiaus Margaret (vardas pakeistas) neužsiėmė seksu su vyru jau 16 metų dėl skausmų lytinio akto metu.

„Egzistuoja ryšys tarp fizinės ir emocinės žmogaus būsenos. Pradžioje mes dažnai užsiimdavome seksu, ir aš niekada negalvojau, kad su manimi gali nutikti kas nors panašaus”.

„Terapeutai nekantrūs, jie nežiūri į mane rimtai. Jie sako, kad mano amžiaus moteriai laukti malonumo neverta“.

„Aš jau susitaikiau, tačiau tai veikia mūsų santykius. Mano vyras sako, jog jam vis tiek, yra pas mus seksas ar ne, bet man tas svarbu, ir mane tas labai neigiamai veikia. Aš jaučiuosi taip, lyg apgaudinėčiau savo vyrą, atimdama iš jo pilnavertį lytinį gyvenimą“.

„Kažkada man atrodė, jog kažką pavyks pagerinti, bet dabar aš tiesiog atsisakiau nuo minties apie tai, jog mes kažkada vėl turėsime normalų seksualinį gyvenimą“.