Mistika

Žodis "tapas" sudarytas iš žodžio "tap" šaknies. "Tap" reiškia liepsnoti, degti, švytėti, arba karščiuoti. Žodis"tapas" reiškia liepsnojantį veržlumą bet kokiom sąlygom siekiant atitinkamo gyvenimo tikslo. Jis numato apsivalymą, discipliną ir asketizmą. Bet kokį charakterio ugdymo mokslą galima vadinti kaip tapas praktiką. Tapas - tai sąmoningas veržlumas pasiekti galutinę vienybę su Dievybe ir išdeginti visus norus stovinčius šiame kelyje į šį tikslą. Deramas tikslas nušviečia, išvalo ir sudvasina gyvenimą. Be tokio tikslo veikla ir maldos nieko nereiškia. Gyvenimas be tapas panašus į širdį be Meilės.

Ramybė, saiko turėjimas viskame ir būvimas viskuo patenkintu - tai proto būsena. Tarp žmonių kyla nesutarimai dėl rasinės kilmės, religinės priklausomybės, turto ir išsilavinimo. Nesutarimai sukelia nesantaiką, kyla suvokiami ir nesuvokiami konfliktai išderinantys ir stulbinantys žmogų. Tokiose situacijose protas negali tapti vieno kryptingumo (ekagra) ir praranda ramybę. Pasitenkinimo būsena ir ramybė atsiranda tada, kai geismų bei norų vėjas neblaško sielos liepsnos. Jogas neieško tuščios numirėlio ramybės, jam reikalinga žmogiškoji ramybė. Ramybė žmogaus kurio prote stipriai įsitvirtino Dievas.

Būtina geros savijautos sąlyga yra kūno švara. Tokie geri įpročiai, kaip prausimasis bei maudymasis, apvalo kūną iš išorės, o asanos ir pranajama iš vidaus. Asanų praktika tonizuoja visa kūną, šalina toksinus ir šlakus, susikaupusius organizme dėl nuolaidžiavimo savo silpnybėms. Pranajama valo ir ventiliuoja plaučius prisotindama deguonimi kraują, valo nervus. Bet dar svarbesnis apsivalymas yra proto apsivalymas nuo emocijų nešančių susijaudinimą, tokių kaip neapykanta, įniršis, pyktis, gašlumas, godumas, pasipūtimas ir apgaulė. Dar svarbesnis yra intelekto (budhi) apvalymas nuo nedorovingų minčių. Proto teršalai nuplaunami bhakti (dievo garbinimo) vandenimis. Intelekto teršalai išdeginami svadhjaya ugnyje (vidinio "Aš" tyrinėjime). Vidinis apsivalymas suteikia šviesą, džiaugsmą ir geranoriškumą (saumanasya), šalina dvasines kančias, liūdesį, sielvartą ir neviltį (daurmanasya). Geranoriškas žmogus mato ne tik kitų žmonių trūkumus, bet ir jų privalumus. Pagarba su kuria žmogus žiūri į svetimus privalumus, ugdo savigarbą ir padeda jam kovoti su savo nesėkmėmis bei sunkumais.

Jogos kilmė skendi laiko rūke. Ji yra laikoma dievišku gyvenimo mokslu, kuris atsiskleidė nušvitusiems išminčiams per meditacijas. Patys seniausi archiologiniai jogos egzistavimo įrodymai yra akmeninės figūrėlės, vaizduojančios jogos pozas. Jų amžius siekia apie 3000 m.pr.m.e..Pirmakart joga yra minima milžiniškame raštų, vadinamu Vedomis, rinkinyje maždaug apie 2500 m.pr.m.e.. Jogos mokymo ir Vedantos filosofijos pagrindus mums pateikia raštai, vadinami Upanišadomis, užbaigiantys Vedų rinkinį.

Pavyzdžiui, ūmus noras elgtis grubiai, paskatinti arba atlikti grubius veiksmus tūri būti sulaikytas suvokimu apie žalingų pasekmių neišvengiamumą. Labai dažnai, tokio pobūdžio veiksmai yra žemiškų instinktų pasekmė (tokių, kaip pyktis, godumas arba išankstinis nusistatymas). Galimų pasekmių suvokimas, nepriklausomai nuo mūsų ketinimų, gali padėti išvengti nepageidaujamų veiksmų. Kai žmogus dėmesingas, įsitvirtinęs neprievartoje (Ahimsa), jo akivaizdaoje sumažėja priešiškumo.

Daugelį žmonių joga patraukia, kadangi siūlo būdus, kaip kūną padaryti stipresniu, sveikesniu ir lankstesniu, gražiai atrodančiu, kūną, kuriame būtų patogu gyventi. Kiti ateina ieškodami pagalbos dėl konkrečių negalavimų tokių kaip nugaros skausmai. Kai kurie - tik skatinami jausmo, kad iš gyvenimo negauna visko, ką galėtų. Kokia bebūtų jūsų priežastis, joga gali tapti jums priemone, instrumentu, duodančiu ir tai, ko atėjote, ir daugiau. Kad suprastumėme, kas yra joga, ją reikia praktikuoti. Iš pirmo žvilgsnio, ji atroda tik truputi daugiau, nei serija keistų fizinių pozų, kurios palaiko kūną liekną ir lankstų. Bet laikui bėgant kiekvienas, kuris reguliariai praktikuoja jogą, pajunta subtilų pasikeitimą savo požiūryje į gyvenimą - pastoviai atpalaiduodami kūną ir suteikdami jam tonusą, nuramindami mintis, jūs pamažu neriate į vidinės ramybės būseną, kuri ir yra tikroji jūsų prigimtis. Tai ir yra tai, kas sudaro jogos esmę - savirealizacija, kurios visi mes sąmoningai ar nesąmoningai siekiame, ir kurios link visi mes pamažu judame.

Kasdieniniame gyvenime, mes matome aplink save laimingesnius už mus ir mažiau laimingus žmones. Kai kurie jų elgiasi tinkamai, o kai kurie sukuria problemas. Jeigu mes sugebėsime, nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į šiuos žmones bei į jų poelgius, pasidžiaugti kartu su laimingesniaisiais ir atjausti nelaimingesnius, džiūgauti kartu su tais kurie kuria dalykus vertus pasigerėjimo ir likti abejingais kitų klaidoms, tada mūsų protas įgys pusiausvirą.

Joga praktikuoti gali kiekvienas. Tam nereikia specialios įrangos ar rūbų - tik šiek tiek ploto ir stipraus troškimo tapti sveikesniu, noro realizuoti savo siekius gyvenime. Jogos pozos (asanos) mankština kiekvieną kūno dalį, ištempia raumenis ir sanarius, stuburą ir visą griaučių sistemą, suteikdamos joms tonuso. Asanos daro poveikį ne tik išoriniam kūnui, bet ir vidaus organams, nervų ir endokrininei liaukų sistemoms, palaiko jas sveikas. Atpalaiduodamos fizinę ir psichinę-mintyse esančią įtampą, asanos išlaisvina ir didelius kiekius energijos. Jogos kvėpavimo pratimai, žinomi kaip pranajama, papildo kūną energija ir padeda kontroliuoti protą, suteikdami šviežumo ir ramybės pojūtį. Praktikuotant pozityvų mastymą ir meditaciją, padidėja koncentracija, proto aiškumas ir galia.

Populiari šių dienų filosofija teigia: "viskas yra reliatyvu, kas gerai tau, tas nebūtinai gerai man (ir atvirkščiai). Todėl niekas neturi teisės man nurodinėti ką daryti, nes nėra jokių absoliučių tiesų. Viskas yra reliatyvu." Tačiau ši iš pirmo žvilgsnio patraukli filosofija turi rimtų trūkumų. Teiginys "Viskas yra reliatyvu" yra absoliutus teiginys. Kaip tada galima teigti, kad viskas yra reliatyvu?

Šios dienos tema - kaip įveikti baimę. Baimei įveikti nėra vienos mažos piliulės. Tam reikalinga tikra sadhana. Teisinga sadhana, teisingos dvasinės praktikos padeda įveikti baimę. Mūsų didžiausia baimė yra mirties baimė. Baimė netekti kūno yra pagrindinė baimė, po kurios eina visos kitos. Jogai sako, kad jei neesi prisirišęs prie kūno, tai nebijai ir jį prarasti. Logiškai tai skamba gerai, bet tada mes turime tuo įsitikinti emociškai. O tam turime patirti kažką daugiau nei patiriame pojūčiais ir fiziniu kūnu. Tuo momentu įžengiame į dvasinio tobulėjimo kelią ir sadhana prasideda. Dvasinė patirtis padeda mums išplėsti savo sąmonės ribas, suvokti, kad yra kažkas daugiau nei vien fizinis kūnas ar net mentalinis, astralinis, emocinis ar intelektualinis kūnas. Yra daugiau ką patirti nei galime patirti šiomis ribotomis priemonėmis. Mes jaučiame šių priemonių ribotumą, ir tai kelia mums liūdesį. Arba patiriame baimę, kai susiduriame su ribomis, kurias norėtume peržengti. Kai šios žemesnės emocijos tampa labai stiprios, kiekvienas turi pasirinkimą, arba dirbti su savimi, arba pasiimti plaktuką ir sudaužyti raudonai mirksinčias šviesas, signalizuojančias mums apie problemą, lygiai kaip ir mašinoje pradeda mirksėti lemputė, kai nusėdęs akumuliatorius arba nebėra degalų.