Monografija „Mokslininko intelektinė lyderystė aukštajame moksle“

Lietu­vo­je yra nemadin­ga kalbėti apie mok­slininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiu­siose šal­yse yra priešin­gai – jų veik­la laiko­ma viena patrauk­li­ausių, nes lei­džia prisidėti prie val­sty­bės gerovės pasitelkiant intelek­tą. Šiu­os ir kitus iššūk­ius nau­jo­je mono­grafi­jo­je „Mok­slininko intelek­t­inė lyderys­tė aukš­ta­jame mok­sle: por­eikis, veik­s­ni­ai ir iššūki­ai“ tyrė Vytau­to Didžio­jo uni­ver­site­to (VDU) Švi­eti­mo akademi­jos pro­fe­sorė Vil­ma Žydžiū­naitė.

„Intelek­tu­alai buvo ir garbina­mi, ir plūs­ta­mi visais laikais, įvairi­au­siose kultūrose. Pradedant antikine Graik­i­ja ir baigiant šian­di­e­nine Rusi­ja, Iraku ar Mian­maru, intelek­tu­alai buvo ir yra persekio­ja­mi už pop­u­liar­i­oms ver­ty­bėms ar polit­inėms galioms prieš­ta­rau­jančias idė­jas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Skan­di­nav­i­jo­je jie turi aukštą social­inį ir polit­inį sta­tusą, kuris atspin­di jų ver­tybes san­tyky­je su visuomene“, – pasako­ja mok­slininkė.

Foto: Prof. V. Žydžiū­naitė

Prof. V. Žydžiū­naitė parengė jau ketvirtą šiai temai skirtą mono­grafi­ją, kuria siekia išsklaidyti stereotip­ines nuostatas ir par­o­dyti, jog mok­slininkų intelek­t­inė lyderys­tė yra labai įvairi­a­lyp­is reiškinys. Tokia lyderys­tė api­ma gebėjimą paveik­ti kitus, skat­in­ti tam tikras mok­slin­ių tyrimų kryp­tis, for­muoti nuomones, įgal­in­ti kitus prisidėti prie žinių kūri­mo ar sklai­dos.

Pro­fe­sorė ne tik atliko nuo­dug­nią ankstes­nių šios sri­ties dar­bų apž­val­gą, tači­au ir apklausė mok­slininkus mūsų šaly­je, kurie pasi­dali­no savo veik­los niuan­sais. Tarp svar­biausių prob­lemų, kurias akcen­ta­vo apklaustieji – dėl per mažo atly­gio, pro­fe­so­ri­ai yra priver­sti dėsty­to­jau­ti ar imtis kitų veik­lų, o mok­slas ir tyri­mai lieka labi­au „sim­bolin­iu“ dar­bu. Tokia situaci­ja skati­na juos pir­mi­au­sia galvoti ne apie mok­slo pažangą, o apie ele­men­tar­ių por­eik­ių patenk­in­imą – finansinį, mate­ri­alų išgyven­imą.

„Turiu aišk­ią pozi­ci­ją, kad mok­slininkas ir turėtų gyven­ti mok­slu. Deja, realy­bė, kuri­o­je gyvenu, kitokia. Didžiąją laiko dalį „suval­go“ pasiruoši­mas paskait­o­ms, jų ved­i­mas, vadovav­i­mas kursini­ams, baigiamiesiems dar­bams, prak­tikoms, stu­den­tų kon­sultaci­joms ir kitai akadem­inei veik­lai“, – sakė vien­as iš tyri­mo metu apklaustų mok­slininkų, dirban­tis sveikatos mok­slų sri­ty­je.

„Nematoma“ prot­inė veik­la

Kaip ir kitiems nepritek­lių patiri­antiems žmonėms, mok­slininkams finan­sų paieš­ka suke­lia dide­les įtam­pas ir stresą. Stresą kelia dau­gy­bė fak­torių – aukštųjų mokyk­lų konkuren­ci­ja, spaudi­mas dėl reit­ingų ir koky­bės ser­ti­fikatų reikalav­imų, siekiant pri­trauk­ti ir išlaikyti gabius mok­slininkus konkreči­ame padaliny­je.

„Lėti­nis ir tęs­ti­nis stre­sas sąly­go­ja išseki­mo ir nuo­var­gio būseną, vad­i­namą perdegimu. Jį sudaro trys dimen­si­jos: emoci­nis išseki­mas, kai asmens emocini­ai ištek­li­ai yra išnau­doti ir žmo­gus jauči­asi išsekęs; nuas­menin­i­mas – negatyvi, ciniš­ka nuosta­ta į asmens dar­bą ar to dar­bo priėmėjus; ir pablogėjęs asmeni­nis dar­bo išpildy­mas, kurį charak­ter­izuo­ja neefek­tyvu­mas, negatyvi savivertė“, – pasako­ja V. Žydžiū­naitė.

Aukštųjų mokyk­lų emocinę atmos­ferą ir orga­ni­zac­inę veik­lą neigia­mai veikia ir tai, kad mūsų šalis apskri­tai neturi nuosek­lios mok­slo poli­tikos. Be to, aukš­to lyg­mens tyri­mams būti­na gera mate­ri­al­inė bazė – jei jos nėra, tuomet tyri­mai yra imitaci­ja, jų koky­bė yra abejoti­na. Lygiuo­jan­tis į kole­gas užsieny­je, tyrimų įran­gos koky­bė yra vien­as opi­ausių skir­tumų.

„Mok­slininko veik­lo­je yra įdarbin­ta mintis, kas­di­en be išimties yra dirba­mas minties dar­bas. Tok­ie dar­bai nemato­mi, nes jie api­ma tylos laiką reflek­tuo­jant, skai­tant, rašant, klau­san­tis, ste­bint, anal­izuo­jant, apiben­dri­nant, inter­pre­tuo­jant. Tai ne prak­tini­ai dar­bai, tači­au be jų neiš­gyven­tų dar­bo rin­ka – be mok­slo rezul­tatais grįstų įrodymų, kurių dėka did­i­na­ma prak­tikos koky­bė“, – paaišk­i­na pro­fe­sorė.

Anot jos, dėl šio veik­los „nemato­mu­mo“ visuomenei daž­nai sunku įsisą­mon­in­ti, jog toki­am dar­bui reikia daug orig­i­nalu­mo, aut­en­tišku­mo, kūry­bišku­mo – vieto­je to, klaidin­gai įsi­vaiz­duo­ja­ma, esą mok­slininkai dir­ba nesunki­ai, nes jiems nereikia nau­doti fiz­inės jėgos, o intelek­ti­nis dar­bas yra neva tik pramo­ga ir mal­on­u­mas.

Deja, yra priešin­gai – praėju­si­ais metais D. Bri­tani­jo­je atlik­tas tyri­mas patvirti­no, kad prot­inė veik­la, ypač uni­ver­site­tu­ose, yra labai varginan­ti. Bed­fordšy­ro uni­ver­site­to pro­fe­sorė Gail Kin­man apklausė dau­giau nei 6 tūkst. mok­slininkų, iš kurių net 55 pro­cen­tai pri­paži­no patiri­antys psich­inės sveikatos sutrikimų, tok­ių kaip depre­si­ja, miego prob­le­mos, kog­ni­tyvini­ai sutriki­mai ir kt. Tyri­mo išva­dos nedži­ug­i­na – akademikai patiria didesnę riziką susirgti stre­so sukel­tomis ligomis nei policininkai ar gydy­to­jai.

Lyderys­tės fenom­e­nas

V. Žydžiū­naitė savo tyrime išskiria dvi pagrindines ino­vaci­jas, be kurių šian­di­en neap­sieina intelek­t­inės lyderys­tės tyri­mai – tai tarpdis­ci­plin­išku­mas ir tarp­tau­tišku­mas. Tyrė­ja tik­i­na, jog lyderys­tė peržen­gia psi­chologi­jos, soci­ologi­jos ar vady­bos mok­slo sri­tis – šis reiškinys taikyti­nas visoms kryp­tims ir dis­ci­plinoms; analogiškai jis peržen­gia ir geografines ribas.

„Lyderys­tė kaip dės­tomas dalykas iš Šiau­rės Amerikos iške­li­a­vo į visas pasaulio šalis, todėl šio žemyno nuostatos padarė poveikį pasauliui ir, priešin­gai – pasaulinė lyderys­tės sam­pratų, tyrimų, prak­tinių patirčių įvairovė darė ir daro poveikį šio fenom­e­no vysty­muisi Ameriko­je. Lyderys­tės fenom­e­nas gyvuo­ja be geografinių ir mok­slin­ių apri­bo­jimų“, – sako ekspertė.

Kny­go­je pro­fe­sorė išsami­ai aptaria pagrin­dinius iššūk­ius, kurie išky­la mok­slininkų intelek­tu­ali­ai lyderys­tei aukš­ta­jame mok­sle – tarp jų yra didelė studi­jų kaina, būtiny­bė atnau­jin­ti aukš­to­jo mok­slo įstaty­mus, kom­pe­ten­ci­jomis grįs­to ugdy­mo supra­ti­mas ir kiti klausi­mai. Deja, nuo­dugnus dar­bas for­muo­jant ir išban­dant aukš­to­jo mok­slo poli­tikas bei nuostatas šian­di­en daž­nai yra atidedamas.

Kitas iššūkis kyla patiems mok­slininkams – dėl būtiny­bės išeiti iš kom­for­to zonos, apsiri­bo­jančios vien savo spe­cial­izaci­ja, link plates­nės inte­graci­jos. Tai yra vien­as tarpdis­ci­plin­išku­mo bruožų.

„Mok­slininkai kaip intelek­tini­ai lyde­ri­ai generuo­ja specifines mok­slines žinias bei jas taiko kom­pleksinėms prob­le­moms spręsti. Todėl į mok­slinį objek­tą jie žvel­gia iš įvair­ių kam­pų, for­muo­da­mi nau­ją supra­timą apie tyri­mo objek­tą – pavyzdžiui, šok­ių atliki­mas deri­na­mas su kom­pi­u­ter­ine grafi­ka, o toks derinys sąly­go­ja nau­jas įžval­gas chore­ografi­jo­je ir sudaro prielaidas gau­ti stipendi­jas tiek menų, tiek human­i­tarinių mok­slų sri­tyse“, – aišk­i­na Švi­eti­mo akademi­jos pro­fe­sorė.

Mono­grafi­jo­je „Mok­slininko intelek­t­inė lyderys­tė aukš­ta­jame mok­sle: por­eikis, veik­s­ni­ai ir iššūki­ai“ prof. Vil­ma Žydžiū­naitė pris­ta­to 2016–2018 metais vykdytą tyrimą, kurio metu buvo apklausti 54 mok­slininkai, ypat­ingą dėmesį skiri­ant intelek­t­inės mok­slininko lyderys­tės por­eik­iui, veik­s­ni­ams, iššūki­ams ir sklaidai.