Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus? Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo gamybos būdais (technologiniais principais), maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, miežinis ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, kurvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, baronkos, meduoliai, raugintos daržovės, grybai ir vaisiai, rūkyti vaisiai, mėsos miltai, vytinta mėsa, fermentuota mėsa, žemaičių užtrinas, aukštaičių įsnauja, sūduvių skilandis, darata, kindziukas, aukštaitiškas kekulas, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs ir nokinti sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros (kurių nebežino ir etnologai), lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai (šiandien jų niekas nemoka gaminti ir koldūnais vadina virtinius su mėsos įdaru), virtiniai, šaltanosiai, švilpikai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos kanapių arba sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais, o daugybę įvairiausių mėsos, paukštienos, žuvienos slėgtinių ir vyniotinių su dar įvairesniais įdarais, įvairiausi urštai - jokia kita pasaulio tauta neturi sukūrusi tiek, kiek jų moka ir gamina Lietuvos šeimininkės!!!.

Šventųjų Velykų valgiai

Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti. Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs.

Pueras (Pu-Er-Ča)

Pueras (Pu-Er-Ča)

Pueras (Pu-Er) - tai, pirmiausia, ne arbata, ir net ne jos rinkimo vieta... Jau Tanų dinastijos laikais (VII-IX a.), arbatai tapus tradicine Kinijos eksporto preke, pietinėje Junanio („Šalis piečiau debesų") provincijoje surinkti arbatlapiai apdirbimui būdavo pristatomi į jos centre esančios Pu-er-fu vietovę, ir pradedant XIV amžiumi, čia išskirtiniu, stambiu arbatos gamybos ir prekybos tašku buvusiame Pu-Er miestelyje jau 500 metų sėkmingai prekiaujama legenda tapusia ir taip pat vadinama arbata - „puer-ča" - „arbata iš Pu-Er‘o". Čia ji patenka iš piečiau esančių Symao ir Sišuanbanio rajonų, kuriuose stūkso „Šešeri Didingi Arbatos Kalnai" (Mansaj, Iu, Mančžuan, Iban, Geden ir Jule) - tai vietos, kur, pasak rašytinių šaltinių liudijimų, arbata renkama jau virš tūkstančio metų. Pats žodis „pu-er" sudarytas iš dviejų hieroglifų, nuo Xan dinastijos laikų žyminčių gyvenvietę, esančią per 373 km į pietus nuo Kunmino miesto. Pu-Er vietovėje gyvenusios cha-ni tautelės kalboje tai reiškė maždaug tai: „gyvenvietė, ties užutekiu apsupta gynybine siena", tačiau pavadinimas aiškinamas ir taip: „Pu" - trumpinys iš Pusian bodhisatvos (vienos iš dievybių) vardo, ir „er" - ausis, ausys, tad tai turėtų reikšti „Pusian bodhisatvos (dievybės) ausis", kas gana įdomiai perteikia kai kurių stambialapių Puero rūšių lapų išvaizdą. Pirmosios pažinties su Pueru metu prie popierinių paketėlių pripratęs vartotojas paprastai pajunta neįprastą arbatos kvapą, kuris siejasi su pelėsiais.

Garsiausi šokolado gamintojai Lietuvoje ir pasaulyje

XVIII-XIX amžiuje šokolado verslą pradėjo Philippe’as Suchard, Miltono Hershey šeimos. Drauge su šio verslo suklestėjimu Europoje šokoladas pradėtas gaminti ir Lietuvoje – 1888 metais pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė Kaune. Dabar šį įmonė vadinasi AB “Kraft Foods Lietuva” ir šiuo metu gamina šokoladą ir saldainius. Vėliau atsidarė šokolado fabrikas Šiauliuose. tai sietina su O. L. Koganų saldainių ir šokolado fabriko įkūrimu 1885m. Kasmet įmonė parduodavo apie 40 tūkstančių pūdų (pūdas -16,3805kg.) savo gaminių, kurių vertė buvo apie 400000 to meto rublių. Šiaulių saldainiai turėjo plačią carinės Rusijos rinką, pasiekdavo net Sibirą. Pirmojo šokolado ir saldainių fabriko sėkminga veikla ir vis auganti šios rūšies gaminių paklausa skatino sumanius Šiaulių miesto organizatorius steigti naujus saldainių ir šokolado fabrikus. Buvę parduotuvių tarnautojai Vladas Vaitkus ir Antanas Gricevičius Dvaro gatvės namo rūsyje 1911m. įsteigė nedidelę saldainių dirbtuvę ir pavadino ją "Birute". Steigti tokią dirbtuvę turint mažai kapitalo buvo didelė rizika. Saldainių dirbtuvėje be savininkų ir jų šeimų narių dirbo tik du saldainių vyniotojai. Pirmieji saldainiai buvo "Dul-dul-dudelė (poeto L.Giros eilėraščio pavadinimas). Vis auganti saldainių paklausa "Birutės" savininkams davė nemažai pelno. 1913m. Antanas Gricevičius nutarė atsiskirti ir įsteigti atskirą saldainių dirbtuvę.