Skirmantas Valiulis

Jau antrą kartą Pašvitinio valsčiuje (Pakruojo r. ) lankėsi Kazimiero Kalibato vadovaujama ekspedicija, kurią sudarė įvairių sričių mokslininkai, tiriantys Pašvitinio ir jo apylinkių praeitį. Priėmė į savo gretas ir mane – žurnalistą ir istorija besidomintį, be to, žemietį, gimusį Pašvitinio pašonėje, Gražaičių kaime. Pasišovėme dideliam darbui – „Versmės“ leidžiamai knygai apie Pašvitinio valsčių. Darbas pačiame įkarštyje: vieni jau tesėjo savo pažadus, kiti renka ir kaupia medžiagą, treti vis dar pasiūlo naujų temų ir patys į jas įsikinko. Aš veikiau priklausau prie pastarųjų, nes pasisiūliau rūpintis ir fotografijomis knygai. O šios srities istorija vis dar mažai tyrinėta. Labai nudžiugau sužinojęs, kad jau turime regionų fotografijos istorijos pirmtaką – šiaulietį J. Nekrašių, kuris parašė darbą apie Šiaulių krašto fotografijos istoriją. Bet tai nekliudo gilintis toliau, juolab, kad ir medžiagos, ir paslapčių – daug, be to, reikia fotodokumentuoti ir istoriją apie dabartį. Tai gražiai padarė Zita Buržaitė-Vėžienė, savo knygą „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai...“ iliustruodama ir savo fotografijomis, darytomis Pakruojo rajone.

Laiminga savaitė su laimingais žmonėmis – retas nuotykis televizijoje. Laimingi buvo vaikai, nes TV3 ("Vaikų balsas 2005") jiems padėjo išsirinkti Nomedą ir "Harį Poterį". Suaugėliai ginčijasi dėl raganavimo televizijoje, vaikai skaito apie berniuką ant šluotos. Netrukus pasirodys ir šeštasis tomas paslaptingų skraidymų. Skaitymas šiandien savaime palaima. Naujoviško skaitymo specialistas D.Pennacas knygoje "Kaip romanas" rašo: reikia suprasti, jog "knygos buvo parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų". Anglas P.Robinsonas šį pavasarį Vilniuje mokė skaitymo malonumo per radiją. Televizijoje vis dar neatsisakome recenzavimo ar vaikščiojimo aplink knygų krūvą. Kaip padaryti skaitymą kokiu nors "realybės šou"? Kai "Keičiu žmoną" ar sėdžiu "Bare" – ne knyga galvoje. Bet tikiu, kad kokį "Labą rytą" pradėsime ne tik nuo laikraščių, bet ir nuo knygų. Vakarais – "Vakaras su autografu". Susėdo trys vedėjai – V.Gerulaitis, A.Sakalauskas, E.Sipavičius. Visi savikritiški. V.Gerulaitis ypač: "Esu baisus namie, gatvėje myliu visokias skruzdėlytes, nesu joks "žvaigždė". Į muziką buvęs "įmestas" atsitiktinai, o studijavęs net 11 metų, vis su išmetimais.

Akto fotografija išgyveno keistą ir sudėtingą evoliuciją. XIX a. nuogo žmogaus kūno fotografija buvo daugiau nuslepiama negu išviešinama. Pornografijos zonoje atsidūrė viskas, kas susiję su lytinių santykių vaizdavimu. Ir dabar vienas iš erotikos ir pornografijos skiriamųjų ženklų – pornografija yra tik lytinio akto fiksacija, vien kūniškas geismas, o erotika – grožis ir jausmas, meilės išraiška. Tačiau ta skiriamoji linija vis labiau trūkinėja, nes atskirti, kur yra vien geismas, o kur – esminių žmogaus gyvenimo momentų raiška, vien apibrėžiant objektus, kuriuos galima vaizduoti, o kurių ne (krūtys, vyro ir moters lytiniai organai, sueitis ir įvairiausi jos būdai), jau beveik neįmanoma. Kine savotiškas lūžis buvo skandalą sukėlęs garsaus italų režisieriaus B. Bertolucci filmas Paskutinis tango Paryžiuje (1972), gavęs daug svarių apdovanojimų, bet ir nuobaudų – Italijoje režisieriui ilgam buvo atimta pilietybė. Ten pat teismo procesą perėjo ir kitas režisierius – T. Brassas su filmu Kaligula. Sakoma, kad jam pirmajam kine pavyko įrodyti, jog filmas – istorinis, jame parodyti visi pagedusios Romos papročiai, todėl kaltinimas pornografija negalimas. Nesnaudė ir pornografijos verslas: veik tuo pat metu JAV pasirodė Gilioji gerklė (Deep Purple) – pirmasis pilnametražis „kietosios pornografijos“ (atvirai, stambiu planu rodomi lytinių santykių būdai) pavyzdys. Po poros dešimtmečių JAV buvo išleista ir pirmoji akademinė pornografijos istorija – L. Williams knyga Hard Corn.