Kelias iš aklavietės

Daugumoje spaudoje bei internetinėse svetainėse patalpintų straipsnių, televizijos laidose vienaip ar kitaip dejuojama dėl blogo gyvenimo, dėl paskutinių visuomenės moralumo likučių sunaikinimo, bet nuo to valstybėje niekuomet niekas nesikeičia. Pasidomėti, kodėl nesikeičia, dejuojantieji paprasčiausiai pamiršta. Jeigu šį reiškinį apibūdinti vaizdesne kalba, tai panašu į nenugalimos potvynio srovės nešamų nelaimėlių šauksmus: „Gelbėkite". Trumpam suabejokime tos mus gyvenimo kelyje nešančios „nenugalimos srovės" nenugalimu ir pasidomėkime, iš ko ji susideda, ir tuomet paaiškės: ar tos jos sudedamosios dalys (o kartu ir pati „srovė") tikrai yra nenugalimos? Pats lengviausias (todėl primityviausias ir neduodantis ilgalaikių rezultatų) minėtų problemų sprendimo būdas yra kaltų ieškojimas - arba, kaip priimta sakyti plačiojoje visuomenėje - „iešmininkų nubaudimas". Tai labai patogus problemų sprendimo būdas - nes visuomet yra kalti tik kiti, o pats kaltintojas „sėdi aukštai virš vykstančio marazmo" ir įvykių atžvilgiu yra neutralus. Tačiau turiu Jus nuvilti - toks požiūris yra „teisingas" tik tokio kaltintojo požiūriu ir egzistuoja tik jo paties sąmonėje. Jūs, gerbiami šių eilučių skaitytojai, galite mane visiškai pagrįstai paklausti: jeigu tikrovė tikrai yra tokia, kokią aš čia „tapau", tai kodėl to nepastebi patys protingiausi, vadovaujančius postus visuomenėje užimantys žmonės ir nesiima jokių priemonių kad mus išvesti iš šio klystkelio?

Teisėta, bet neteisinga posovietinės Lietuvos teisė

Tai, kad 2008-12-24 E. Jurgelevičienės gautas dokumentas neįvardintas kaip teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis ir yra tik neįvardinto kanclerio pavaduotojos laiškas su atšviestu jos parašu leidžia suabejoti: ar tai tikrai yra oficiali Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija itin rimtos teisinės problemos sprendime? 2007-08-28 Elžbietos Jurgelevičienės „Pareiškime" EŽTT buvo argumentuotai skundžiamas Lietuvos valstybės vardu įvykdytas teisiškai nepagrįstų įstatymų priėmimas ir taikymas. Posovietinėje Lietuvoje tokiu būdu yra įteisinamos neteisėtos veikos - kurias prieš savo Tautą po Antrojo pasaulinio karo (II sovietinės okupacijos laikotarpyje) vykdė lietuviška sovietinė nomenklatūra - ir vykdomas tų veikų tęstinumas. 2007-08-28 Elžbietos Jurgelevičienės „Pareiškime" EŽTT skundžiami faktai yra tų neteisėtų veikų dalis. Tokias veikas Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2006 m. rezoliucijoje Nr.1481 įvardijo „totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimais". Todėl neįtikėtina - kad tokia rimta teisinė institucija kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas - nereaguotų į Europos Sąjungoje vykdomą totalitarinio režimo nusikaltimų pasekmių įteisinimą ir tų nusikaltimų tęstinumą. Kad įsitikinti - jog E. Jurgelevičienės EŽTT apskųstus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimus Lietuvos valdžios ir valdymo bei teisėsaugos institucijų pareigūnai tiktai įvykdė - užtenka susipažinti su profesionalaus teisės specialisto advokato Š. Vilčinsko surašyto „Kasacinio skundo" turiniu.

Žemės grobstymo aferos ir politikai 1991-2003

Žemės grąžinimo nuoskaudos, matyt, dar ilgai kiršins kaimyną su kaimynu: Lietuvoje yra per 200 000 žmonių, kuriems dar nesutvarkyti žemės grąžinimo dokumentai. Žemės ūkio ministerijos pareigūnai aiškina, kad tolesnei žemės reformai trūksta pinigų. Bet ši situacija nesutrukdė pralobti patiems valdininkams: rajonų žemėtvarkos skyrių darbuotojai per metus suskubo privatizuoti sklypus regioniniuose draustiniuose, vaizdingose paežerėse ir - juos išparduoti. Ši korupcijos atmaina puikiai suvešėjo ežerais nusagstytoje Utenos apskrityje. Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus istorija kaip ežeras atspindi visos Lietuvos žemės reformą, kurią galima laikyti tobulu sisteminės korupcijos pavyzdžiu. 1995-1997 metais Žemės ūkio ministerijos žemės ūkio skyrių darbuotojai nieko nedarė ištisais mėnesiais, vilkino žemės reformą. Todėl reforma užsitęsė ligi šiol. Tarnautojų atlyginimams išleista šimtai milijonų litų, o jie vis skundžiasi, kad žemei tvarkyti trūksta pinigų ir nežinia, kada jų užteks. Tarnautojai ir nenori reformos baigti, nes tada bus atleisti ir iš tarnybos. Tokios viešos tinginystės galima pamatyti ir daugelyje kitų įstaigų. Beveik niekad nesusirinkdavo į posėdžius visi Seimo nariai, kartais ir gana svarbius įstatymus priimdavo tik trečdalis ir dar mažesnė dalis Seimo narių.