Žvejybos būdai

Buvo tik ketvirtadienio popietė. Aš net nebaigiau savo darbo, bet mano mintys jau buvo susikoncentravusios į tikslą. Dar nežinojau link kurio upelio mano kojos patrauks, bet kad jos patrauks abejonių nebuvo. Kaip sakoma „savo širdies neapgausi“. Aš jau žinojau, buvau pasirinkęs pirmąjį šeštadienio pusiaudienį savo žvejybai, todėl galvojau apie išvyką prie netoliese esančios upės. Viena tokia upė yra, savo vandenyse globojanti kiršių, didelių kiršlių. Bet tąsyk aš pasirinkau tos upės intaką, nes tikroji mano aistra yra nedideli upeliai, kuriuose tu tiesiog iš labai arti gali viską stebėti, matyti viską kas dedasi po ir virš vandens. Taigi po trumpo bet persmelkto vaizduote žvilgsnio į žemėlapį, pasirinkau dar nebandytą Siesarties upės ruožą. Taigi ankstyvą šeštadienio rytmetį kartu su Saulės spinduliais pabudęs, po valandos kelio aš žvalgiausi ir negalėjau atsižavėti visiškai skaidriu upės vandeniu. Tiesą sakant, šis upelis, tiksliau jo vanduo turi savo spalvą, sakyčiau žalsvą, matyt dėl molingo dugno... Nuliūdęs dangus plukdė apniūkusius debesis, genamus man mintį apie upėtakio sugavimą, didelio upėtakio. Kurio iki šiol taip ir nesu pagavęs ant muselės, išskyrus strimerį. Mano kojos palietė upelio žvirgždą. Vaizdas nuostabus. Keletas žingsnių, keletas metimų ir pajaučiau, net pamačiau, kaip kažkas paragavo mano museles. Pakartotinas metimas į tą pačią vietą ir apie 30 cm. kiršlys ištarė man „labas rytas“.

Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių... būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus. Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį. Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys... Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens... Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų... Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.

Nors daugeliui skaitytojų jau pats pavadinimas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą... Tačiau tai tebūnie nežymios mūsų provincialumo apraiškos, kurios tik paskatins diskusiją, stimuliuos žingeidumą bei norą išbandyti kažką naujo. Juoba lydekų žūklė museline meškere Vakaruose senokai nėra jokia naujiena. O apskirtai kalbant, muselinė yra itin universalus žūklės būdas: šiuolaikinės muselių rišimo medžiagos, įrankiai ir technika bei žinoma žvejų vaizduotė leidžia suvirpti nuo mažiausio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, varlių imitacijų bei kitų gyvių, kuriais viliojamos net ir jūrinės ar egzotinių kraštų žuvys. Apibendrinant šią mintį, galima teigti kad muselinė – tai menas pagauti bet kurią gyvuliniu maistu besimaitinančią žuvį. O kadangi, muselininkas nėra balta varna, ir lygiai taip pat kaip ir kiti meškerės broliai nori pajusti didelės žuvies dovanotą kovą, natūralu kad lydekų žūklė ne tik atsirado, bet ir tapo neatskiriama mūsų krašto muselininko duona... Muselių lydekoms turėjau pasirišęs dar nuo pernai vykusių lydekų žūklės varžybų museline meškere. Kadangi pagrindinis to renginio akcentas buvo bendravimas tarpusavy senai matytų ir išsiilgtų bičiulių, lydekinių muselių kolekcija beveik nenukentėjo, nebent keletui egzempliorių nusėdus bičiulio dėžutėje.

Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje - tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę - kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma - belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo. Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei žuvies pagavimas. Kitaip sakant žuvis šiame žaidime nėra pagrindinis prizas. Kitais būdais pagauti žuvį žymiai lengviau, bet ne visada tas kas lengvai pasiekiama yra taip įdomu. Muselinę žūklę, kur jūs žvejotumėt, upėje ar ežere, galima padalinti į dvi pagrindines grupes - žvejybą sausa musele ir žvejybą nimfomis arba šlapiomis muselėmis. Trumpai tariant gaudome tuo kas yra ant vandens paviršiaus, arba tuo, kas yra po juo. Abiem atvejais muselės yra surištos iš plunksnų, įvairių šerių, kailių bei kitų medžiagų ir dažniausiai imituoja vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Šlapia muselė arba nimfa imituoja vabzdžio formą, kuri dar gyvena po vandeniu, o sausa muselė imituoja sparnuotą vabzdį, tupintį arba nukritusį ant vandens paviršiaus. Kaip ir vabzdys, jo imitacija, dirbtinė muselė yra besvorė. Čia iškyla problema, kaip tą muselę "pateikti" žuviai - viskas, ką reikia mesti, turi kažkiek sverti.

Mane šis žūklės būdas sužavėjo kai buvau vos dvylikos. Būdami dar visai vaikais su draugu vartydami žūklės žurnalus radome keletą straipsnių apie mums tada dar mistinį žūklės būdą. Viliojančiai atrodė gražūs gamtos vaizdai nuotraukose, dirbtinės muselės, grakščiai ore besitiesiantis ryškus muselinis šniūras… Kadangi buvo žiema, pirma pradėjome rišti museles. Kokių tik kvailysčių neprigalvodavom, kad gauti vienokių ar kitokių plunksnų. Lįsdavome į zoologijos sodą per skylę tvoroje ir paukščių skyriaus prižiūrėtojų prašydavome plunksnų, pešiodavome iškamšas biologijos kabinete, o jei kaime močiutė nukirtus gaidį ar vištą išmesdavo galvą, tai užsitraukdavo rimtą nemalonę (gaidžio skalpo plunksnos yra viena labiausiai naudojamų medžiagų šlapioms ir sausoms muselėms rišti). Rišdavome jas gana primityviais įrankiais, naudodavome paprastus spaustuvus (kaip mokyklos darbų kabinete, tik mažesnius gerokai), bet per gerą pusmetį saviveiklos pasiekėme ganėtinai šaunių rezultatų. Niekada nepamiršiu kaip pradėjome žvejoti atšilus orams. Meškeres pasidarėme iš pigių lengvų spiningų (tada kainavusių gal 20-30 Lt), pačioje rankenos apačioje prisukę su izoliaciją kažkokias senas inercines rusiškas rites, o vietoj muselinio šniūro panaudojome kaproninį, skalbiniams džiauti skirtą . Kad šis neskęstų įtrindavome lašinukais. Kai draugas Neryje sausa musele pagavo pirmąją aukšlę, šokinėjome iš džiaugsmo – „ant mūsų surištų muselių kimba!“. Laikai buvo gūdesni nei dabar.