Koks jis – Jogas?

… O vieną dieną, kaimenei patraukus į kitą apylinkę, Dasas nuėjo į mišką, nes buvo užsimanęs medaus pasiieškoti. Nuostabiai mielas jam pasidarė miškas, kai jį pažino, o šitas jam rodės ypač gražus, pro medžių lapiją ir šakas aukso žalčiukais vinguriavo saulės šviesa, ir kaip garsai, paukščių šūksniai, viršūnių kuždesiai, beždžionių riksmai pynėsi ir kryžiavosi, sudarydami iškilnų, švelniai švytintį raizginį, panašų į šviesos žaismą krūmynuose, taip pat ėjo, vijosi ir skirstėsi kvapai, gėlių, medžių, lapų, vandenų, samanų, žvėrių, vaisių, žemės ir puvenų dvelksmai, aitrūs ir saldūs, gerai pažįstami ir niekad nepatirti, žadiną ir migdą, smagūs ir slopūs. Kartkarčiais, būdavo, neregimame, užžėlusiame miško tarpeklyje sučiurlena upeliukas, viršum baltų žiedų skėčių praplevena žalia aksominė peteliškė su juodomis ir geltonomis dėmėmis, sutraška šaka kažkur melsvų šešėlių gilumoj, ir sunkiai nusileidžia lapas arba suriaumoja žvėris patamsiuose, arba vaidinga beždžionė plūstasi su saviškiais. Dasas pamiršo ketinęs ieškoti medaus ir, besiklausydamas smulkutyčių margų paukštelių balsų, tarp aukštų paparčių, sužėlusių it maža giria didžiojoje girioje, pamatė pėdas, lyg kelelį nuvingiuojantį, siaurą, mažą takelį, o juo pasukęs ir be garso, atsargiai paėjęs, rado po daugiakamieniu medžiu mažą trobelę, tokią lyg smailią palapinę, pastatytą ir supintą iš paparčių, ir šalia jos sėdintį ant žemės tiesų, nejudantį vyrą, rankas ramiai pasidėjusį tarp sukryžiuotų kojų; iš po baltų plaukų ir aukštos kaktos žiūrėjo romios, bežvilgsnės jo akys, nuleistos į žemę, neužmerktos, tačiau nukreiptos į vidų. Dasas suprato, kad čia – šventas žmogus ir jogas, nebe pirmą kartą tokį matė; tai buvo pagarbos verti ir dievų ypač mėgstami žmonės, derėjo jiems nešti dovanas ir pagarbą rodyti. Tačiau šitas, ramiai nuleistomis rankomis tiesiai sėdįs priešais savo gražią ir gerai paslėptą paparčių trobelę ir įsigilinęs į apmąstymus, berniukui labiau patiko ir pasirodė ypatingesnis ir gerbtinesnis už tuos, kuriuos iki šiol buvo matęs. Šį žmogų, kuris sėdėjo tarytum pakilęs virš žemės ir atrodė viską matąs savo nereginčiomis akimis ir viską žinąs, gaubė šventumo aura, orumo kerų ratas, sukaupto karščio ir jogos galių banga ir liepsna, kurios peržengti ar sveikinimu ar šūksniu sutrikdyti berniukas nebūtų turėjęs drąsos. Jo stoto orumas ir didybė, vidinė šviesa, trykštanti iš jo veido bruožų, sukauptumas ir geležinis neprieinamumas skleidė bangas ir spindulius, tarp kurių jis karaliavo it mėnulis, o jo būtybėje sukaupta dvasios galia, tyliai sutelkta valia supo jį tokių įtampos lauku, jog tikrai galėjai justi: šitas žmogus vien savo noru ir mintimi, net akių nepakėlęs, galėtų tave užmušti ir vėl atgaivinti.

Nejudas labiau nei medis, kuris vis dėlto sujuda, šakutėmis ir lapais kvėpuodamas, nejudąs kaip akmeninė dievo statula, jogas sėdėjo vietoje, ir taip pat nejudėdamas styrojo berniukas nuo pat tos akimirkos, kada jį pamatė, prie žemės kalte prikaltas, pančiais surakintas, to reginio kerų pritrauktas. Stovėjo ir žiurėjo į Jogą, matė saulės atšvaitą ant jo peties, kitą saulės atšvaitą ant jo ramiai padėtų rankų, matė tuos atšvaitus pamažu slenkant ir naujus randantis, ir taip stovėdamas ir stebėdamas ėmė suprasti, kad tam žmogui nieko nereiškia nei tie saulės atšvaitai, nei paukščių giesmės, nei beždžionių riksmai miške aplinkui, nei ruda bitė samanė, kuri šit nusileido ant medituojančio veido, pauostė jo odą, paropinėjo skruostu, pakilo ir nuskrido, nei visas įvairus miško gyvenimas. Visa tai, pajuto Dasas, visa, ką akys mato, ką ausys girdi, kas gražu ir bjauru, kas miela ar kraupu, – visa tai nė kiek nerūpi tam šventam vyrui, lietus nugalėtų jo sušaldyti nei suerzinti, ugnis nevaliotų jo sudeginti, visas pasaulis aplinkui tėra jam tiktai nereikšmingas paviršius. Nuojauta, kad iš tikrųjų gal visas pasaulis tėra tik žaismas ir paviršius, tik vėjo dvelksmas ir vilnių raukšlelės virš nepažįstamų gelmių, pervėrė bežiūrintį princą piemenaitį ne kaip mintis, o kaip kūniškas šiurpulys ir vos juntamas svaigulys, kaip grasos ir pavojaus pojūtis, traukiąs į save ir trokštamas. Mat, kaip jautė berniukas, tasai jogas buvo pro pasaulio paviršių, pro paviršiaus pasaulį nusileidęs į patį būties dugną, į visų daiktų paslaptį, jis buvo sutraukęs juslių kerų tinklą, šviesos, garsų, spalvų, pojūčių žaismo tinklą, buvo visa tai nusimetęs nuo savęs ir tvirtai įleidęs šaknis į tai, kas esmingą ir nekintamą. Berniukas, nors kitados brahmanų auklėtas ir apdovanotas ne vienu dvasinės šviesos spinduliu, tuos dalykus ne protu suprato ir žodžiais nebūtų mokėjęs nieko apie tai pasakyti, bet jis pajuto tai, kaip palaimos valandą pajuntame dievybės artumą, jis pajuto tai, kaip didžios pagarbos ir susižavėjimo tuo žmogum šiurpą, pajuto tai kaip meilę jam ir kaip ilgesį tokio gyvenimo, kokį rodėsi gyvenąs tasai sėdintis vyras, paskendęs susimąstyme. Tad ir stovėjo Dasas, per šį seną žmogų stebuklingu būdu prisiminęs esąs valdovų ir karalių kilmės ir sukrėstas širdyje, stovėjo paparčių tankmės pakraštyje, atitrūkęs nuo visko, – tegu sau skraido paukščiai, tegu medžiai švelniu ošimu varinėja savo šnekas, miškas tebūnie miškas ir nutolusi kaimenė tebūnie kaimenė; jis pasidavė burtams ir žvelgė į medituojantį atsiskyrėlį, pagautas nesuvokiamos ir nesutrikdomos jo stoto rimties, skaidrios jo veido ramybės, jo laikysenos jėgos ir susikaupimo, tobulo atsidėjimo savajai tarnybai.

Paskiau jis nebūtų galėjęs pasakyti, ar dvi ar tris valandas – o gal dienas – išbuvo prie tos trobelės. Kai burtai jį paleido, kai jis vėl be garso slinko atgal taku tarp paparčių, ieškojo kelio iš miško ir galiausiai vėl atsidurė aikščiose ganyklose, prie kaimenės, jis tai darė nežinodamas ką darąs, jo siela dar tebeveikė burtai, ir nubudo jis tik tada, kai vienas iš piemenų jį pašaukė. Tasai aprėkė jį smarkiai, kam taip ilgai kažkur pradingęs, tačiau kai Dasas į jį pažiūrėjo išputęs akis, nesusigaudydamas už ką baramas, lyg nesuprasdamas žodžių, piemuo nutilo, nustebintas tokio neregėto, keisto berniuko žvilgsnio ir iškilmingos laikysenos…

Herman Hesse, “Indiškas gyvenimas”