Joga-sūtra. Apie meditaciją (Samadhipada)

1-1. Tai autoritetingas jogos mokymas.

1-2. Joga yra sugebėjimas sukaupti dėmesį į objektą ir nesiblaškant jį išlaikyti.

1-3. Tuomet atsiranda sugebėjimas suprasti objektą pilnai ir teisingai.

1-4. Sugebėjimas suprasti objektą pakeičiamas jo protine koncepcija arba jo, tiesiog, nėra.

1-5. Egzistuoja penkios protinės veiklos išraiškos. Kiekviena iš jų gali atnešti naudą arba žalą.

1-6. Tai – suvokimas, klaidingas supratimas, vaizduotė, gilus miegas ir atmintis.

1.7. Suvokimas remiasi tiesioginiu objekto stebėjimu, išvada ir informacija iš patikimų šaltinių.

1.8. Klaidingas supratimas yra toks supratimas, kuris suvokiamas, kaip teisingas tol, kol palankios sąlygos neatvers tikrosios objekto prigimties.

1.9. Vaizduotė – tai tik žodžiais ir posakiais pagrįstas objekto suvokimas, o paties objekto nėra.

1.10. Gilus miegas – tai inertiškumo kupinas protas be jokių kitų išraiškų.

1.11. Atmintis – tai sąmoningos patirties išsaugojimas.

1.12. Dėka pratimų ir abejingumo aplinkos dirgikliams, protas gali pasiekti jogos būseną.

1.13. Pratimai – tai teisingos pastangos, būtinos judėjimui į priekį, siekiant ir išlaikant pasiektą jogos būseną.

1.14. Užsibrėžto tikslo galima pasiekti tik po ilgalaikės, teisingos, nepertraukiamos jogos pratimų praktikos, esant teigiamai nuostatai bei deramam veržlumui.

1.15. Aukščiausiame lygyje nėra jokio siekimo, jokių aukščiausių pojūčių, jokios išskirtinės patirties.

1.16. Kai individas pilnai suvokia savo tikrąją esmę, jis niekada daugiau nepasiduoda nei vidaus, nei išorės blaškančiam poveikiui.

1.17. Objektas palaipsniui tampa pilnai suvokiamas. Pradžioje tik paviršutiniame lygyje. Su laiku suvokimas darosi vis gilesnis. Ir galiausiai jis apima viską. Tokio gilaus suvokimo pasiekimas iššaukia skaistų džiaugsmą ir individas taip susilieja su objektu, kad nepastebi aplinkos.

1.18. Įprasti proto dirgikliai dingsta, bet atmintis apie praeitį lieka.

1.19. Bus tokie, kurie gims jogos būsenoje. Jiems pratimai arba savikontrolė nebūtina.

1.20. Tikėjimas suteikia pakankamai energijos pasiekti sėkmę. Nepaisant visų atsitiktinumų, jis padeda kryptingai siekti jogos tikslų. Tada savirealizacija – tik laiko klausimas.

1.21. Kuo tikėjimas ir pastangos intensyvesnės, tuo arčiau tikslas.

1.22. Kiekvienai asmenybei tikėjimo gylis yra skirtingas. Ir tai pačiai asmenybei, jis ne visuomet vienodas. Rezultatai tai atspindės.

1.23. Tas, kas pastoviai skiria savo maldą Dievui, kas nuolankus prieš Jo Didybę, tas, be abejonės, turės galimybę pasiekti jogos būseną.

1.24. Dievas – yra Aukščiausioji Būtybė. Jo neįtakoja įspūdžiai, nelaimės, veiksmai ir jų rezultatai.

1.25. Jis žino viską, ką dera žinoti.

1.26. Dievas yra amžinas. Iš tikrųjų, jis yra Pirmapradis Mokytojas. Jis yra Mokymo šaltinis visiems praeities, dabarties ir ateities mokytojams.

1.27. Į Dievą dera kreiptis tokiu būdu, kuris labiausiai atitinka Jo savybes.

1.28. Tam, kad susisiekti su Dievu, būtina reguliariai ir teisingai kreiptis į Jį ir medituoti į Jo savybes.

1.29. Su laiku, žmogus suvoks savo tikrąją esmę. Kelyje į jogos būseną jam netrukdys jokios kliūtys.

1.30. Egzistuoja devynios kliūčių rūšys kelyje į jogos būseną: liga, protinė stagnacija, abejonės, nesugebėjimas numatyti, nuovargis, nuolaidžiavimas sau, iliuzijos dėl realios savo proto būsenos, nepakankamas užsispyrimas ir degradacija. Visa tai yra kliūtys sukeliančios protinį susierzinimą ir tarnaujančios dėmesio išblaškymui.

1.31. Šių kliūčių atsiradimas pasireiškia vienu arba keliais simptomais: protinis diskomfortas, negatyvus mastymas, sunkiai pernešamos įvairios kūno padėtys (asanose), sunkumai kontroliuojant kvėpavimą (pranajamoje).

1.32. Jeigu jūs, nepaisant jokių provokacijų, praktikuosite tinkamai išsirinktą proto apraminimo būdą, šios kliūtys nebegalės jumyse įsišaknyti.

1.33. Kasdieniniame gyvenime, mes matome aplink save laimingesnius už mus ir mažiau laimingus žmones. Kai kurie jų elgiasi tinkamai, o kai kurie sukuria problemas. Jeigu mes sugebėsime, nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į šiuos žmones bei į jų poelgius, pasidžiaugti kartu su laimingesniaisiais ir atjausti nelaimingesnius, džiūgauti kartu su tais kurie kuria dalykus vertus pasigerėjimo ir likti abejingais kitų klaidoms, tada mūsų protas įgys pusiausvirą.

1.34. Tame gali padėti kvėpavimo pratimų atlikimas, naudojant gilaus ir ilgo iškvėpimo būdą.

1.35. Arba, galime sumažinti protinius iškraipymus reguliariais pojūčių paskirties tyrimais.

1.36. Arba, galime apraminti mus blaškančias mintis domėdamiesi, kas yra gyvenimas ir kas palaiko mūsų gyvastį.

1.37. Arba, galime paklausti patarimo žmogaus, kuris jau susitvarkė su panašiomis problemomis.

1.38. Arba, galime išnarplioti kai kurias problemas tyrinėdami savo svajas ir sapnus. Taip pat gali padėti patirtis gauta šiose būsenose.

1.39. Arba, galime apraminti protą meditacijos būdu.

1.40. Jogos būsenoje, niekas neišslysta nuo suvokimo. Protas gali atsekti ir padėti suprasti tai, kas paprasta ir tai, kas sudėtinga, tai, kas neribota ir tai, kas begalo maža, tai kas atrodo suvokiama ir tai, kas nesuvokiama.

1.41. Kai protas yra laisvas nuo visų dirgiklių, atsiranda galimybė panaudoti visus protinius procesus tyrinėjant objektą. Tokioje būsenoje, jūs pilnai pasineriate į objektą. Tada, protas, tarsi nušlifuotas deimantas, atspindi tik objekto savybes ir nieko daugiau.

1.42. Iš pradžių, dėl buvusio patyrimo ir senų idėjų, mūsų objekto supratimas yra iškreiptas. Viskas, kas buvo išgirsta, pamatyta, perskaityta arba pajausta įsiterpia į mūsų suvokimą.

1.43. Kai sukauptas dėmesys į objektą bus ilgalaikis, idėjos ir praeities atmintis laipsniškai ištirps. Protas taps švarus, kaip krištolas ir susivienijęs su objektu. Tada nustojama jausti save ir lieka tik švarus suvokimas.

1.44. Šis procesas yra įmanomas su bet kokio tipo objektu, bet kuriame suvokimo lygyje, nepriklausomai nuo susikaupimo gylio ir apimties.

1.45. Visi kiti objektai (netgi beribiai) yra suvokiami, išskyrus tai, kad protas negali suvokti patį suvokimo šaltinį mūsų viduje.

1.46. Visas šis susikaupimo procesas neįmanomas be tiriamo objekto.

1.47. Jogos būsenoje asmenybė pradeda teisingai suvokti save pačią.

1.48. Tuomet tai, ką ji mato ir kuo dalijasi su kitais, yra laisva nuo paklydimų.

1.49. Jos žinojimas nebegrindžiamas atmintimi arba proto išvadomis. Jis yra spontaniškas, betarpiškas ir viršija įprastą žinojimą kaip pagal lygį, taip ir pagal intensyvumą.

1.50. Tuo metu, kai nauja savybė palaipsniui įsitvirtina, protinės tendencijos, grindžiamos klaidingo suvokimo išnyksta.

1.51. Protas pasiekia būklę, kurioje jis neturi jokių įspūdžių. Jis yra atviras, tyras ir skaidrus.

OM TAT SAT

Taip skelbia pirmoji giesmė, vadinama Samadhipada (Apie meditaciją) iš didžiojo išminčiaus Patandžali parašytos šventos joga- šastros, pavadintos “Joga-sūtra”.