Straipsniai.lt

Na, o šį kartą norėčiau papasakoti apie mano draugės meilę, su kuria ji susipažino neįtikėtomis aplinkybėm. Na, mano draugė jau nuo paauglystės svajojo turėti vaikiną. Ji juo ieškodavo gatvėje, mokykloje, vakarėliuose ir kitose vietose. Tačiau niekada nepagalvojo, jog jos tikroji meilė slypėjo visai ne toli. Taigi ji gyveno daugiaaukščio namo septintam aukšte. O prieš jos namą stovėjo toks pat pastatas. Ji mėgdavo ruošti pamokas ant palangės. Ji tiesiog atsisėsdavo ant jos, pasiimdavo storą knygą ir skaitydavo, o kai pavargdavo pradėdavo stebėti miestą. Ir štai vieną dieną jai taip be sėdint ir stebint žmones ji pažvelgė į priešais esantį namą ir pamatė, kažkokį veidą. Ji pažvelgė dar atidžiau, na nes atstumas nebuvo toks didelis, ir išvydo savo amžiaus vaikinuką, kuris plačiai šypsojosi. Tuomet jis išvydo, jog jį mato ir pradėjo jai mojuoti. Ji labai susigėdo ir pasislėpė už užuolaidos. Tačiau praėjus pusvalandžiui ji vėl pažvelgė pro langą ir vėl pamatė besišypsančio vaikino veidą. Ji dar labiau susigėdo ir nulipo nuo palangės. Kitą rytą ji vėl pažvelgė pro langą, tačiau nieko nebuvo matyt, tik atėjus tam pačiam, kai ji praeitą dieną pamatė jį, ji vėl neatsispirdama pagundai pažvelgė pro langą ir išvydo besišypsantį jo veidą. Jie žvelgė vienas į kitą, kol sutemo.

Šiandien aš įsimylėjau. Ir vėl. Ir dar daug kartų įsimylėsiu, nesvarbu, kad vis tą patį žmogų. Užteko prisiminti jo šypseną ir tai, kaip jis į mane žiūri savo šiltomis, spinduliuojančiomis ir aš šypsausi, lyg pretenduočiau į plačiausios šypsenos nominaciją. Nes jis - žmogus, kurio man niekad negana, kurį sutikusi gyvenu lyg pasakoje, kuris atiduoda man visą save, gaudamas atgal tiek pat ir dar vieną bučkį viršaus. Jeigu meilę kas nors norėtų iliustruoti, mes tiktumėm geriausiai. Nes jo meilė privertė mane tikėti stebuklais, drugeliais pilve, bučinių dieta, sielų draugyste, nors mūsiškės turbūt yra viena kitos klonai, bei tuo, kad meilė trunka amžinai. Aš ir vėl paistau nesąmones? Pati apie save taip galvočiau, jei pažinočiau jį tik mėnesį, (nors ir tuomet galvojau lygiai tą patį) o ne du metus dešimt mėnesių ir šešias dienas, ir mūsų draugystė truktų ne beveik tiek pat, bet vis tiek atrodanti lyg akimirka, per kurią net nesuspėjau įsidėmėti jo veido. Įsimyliu jį kasdien ir kaskart vis labiau, o šiandien taip labai, kad taip ir neradau žodžių savo meilei apibūdinti, nors taip norėjau.

Laukdama autobuso stotelėje ir besižvalgydama į sulytus žmones kitoje gatvės pusėje, kurių nebuvo tiek ir daug (juk mažai kas, kaip ir aš, pamiršo skėtį namuose, kai lauke nuo pat ryto lyja) pastebėjau (galvoju kaip įvardinti)vaikų? Taip, galbūt, tikrai vaikų porelę. Kaip kitaip galėčiau vadinti 13-14 metų žmogučius? :] Iš visko sprendžiant minėti veikėjai kitiems turėjo sukelti įsimylėjelių įvaizdį… Būtent tada ir kilo mintis ką gi ta meilė galėtų reikšti 13-14 metų vaikams? Pradėsiu nuo to, kad niekada nesupratau minėto amžiaus jaunosios kartos požiūrio į meilę. Kai pati buvau tokio amžiaus, žodis „meilė“ man nieko nesakė… Kalbu apie meilę priešingos lyties atstovui, o ne tėvams, artimiesiems. Tada šio jausmo nesupratau, nesupratau kai klasiokai ir aplinkiniai pažįstami užavo, kad „pakabino mergą“ arba, kad:„įsimylėjau jau toookį baxūriuką…“, „susiradau mergą“ ir pan. Nesupratau kaip galima iš tikrųjų kažką rimtai pamilti tokiame amžiuje. Juk meilė remiasi visiškai kitais dalykais, nei prisipažinimu: „aš tave myliu“, o tų „kitų dalykų“ augantis žmogus dar negali suvokti, jie galutinai susiformuoja tikrai ne paauglystėje. Suprantu paaugliškus susižavėjimus ir panašius dalykus. Kas iš mūsų nėra to patyręs? 🙂 Bet meilė… STOP. Tai jau visai kitas reikalas.

Tyliai pravėriau namų duris. Išėjau į tamsą. Tamsą, kurioje nieko nematyti. Tyliai ėjau per baltą sniegą palikdama pėdsakus. Ėjau ten, kur susiduria pasaulis. Tavo ir mano. Ten, kur mes susipažinom. Pasimetu, nežinau, kas dedasi. Nieko nerandu. Viskas išnyko. Aklina tamsa. Nėra nė lašelio šviesos. Sukniumbu. Neverkiu, jei tau įdomu. Užmerkiu akis. Tyliai ištariu: „skubu, bet nerandu”. Keliuosi ir einu toliau. Bandau surast tave, tarp didelių pusnų. Štai matau tave gulintį sniege. Žiūri į žvaigždes ir ieškai ten manęs. Prieinu. Atsigulu šalia. Suvirpu. Šalta, bet tu nepajudi. Priliečiu tave, bet tu imi ir išnyksti. Suprantu, miražas iš gilių jausmų. Bet vis dėl to, o jei aš pasakyčiau, kad tave myliu?

Kokia banali frazė… Bet ar tikrai tai banalūs žodžiai? Ar jie nėra patys gražiausi? Juk taip malonu juos girdėti, kai sako mylimas žmogus. Ar aš klystu? Manau, kad ne. Dažnai žmonės neįžvelgia paprastuose dalykuose to, kas yra stebuklinga ir malonu širdžiai. Kodėl mes esame tokie? Kodėl šaipomės iš tų, kurie myli vienas kitą ir kartoja šią banalią frazę kas minutę? Atsakymą labai sunku rasti. Gal kaltas pavydas arba norime tiesiog įgelti. Juk taip smagu skaudinti kitus, kai nesi pats laimingas. Reikia rasti progą sugadinti gyvenimą tiems, kuriems viskas gerai. Taip, mes esame tokie. Kaip smagu tyčiotis iš vaikino, kuris yra romantikas ir savo merginai neša didžiulę puokštę gėlių. Dažnai paprasti ir nuoširdūs vyrukai girdi tokias replikas: “Gėlės…ar jis negalėjo sugalvoti kažko originalesnio? Koks jis kvailys ir nevykelis. Visi kiti tokie “kieti”, o tu tik pažiūrėk į save. Kvailys…ar nežinojai, kad paną reikia griebti ir pasiimti tai, ko nori? Nežinojai? Taip, tu tikrai niekam tikęs.” “Ei, ateik, išgerk “ant drąsos”. Koks tu “skystas”, net su “chebra” išgerti negali.” Gaila, kad taip yra mūsų visuomenėje, taip sunku rasti nuoširdų ir gerą žmogų. Gal daug kas nori tokiais būti, bet bijo, ką pagalvos kiti. Todėl reikia “gaudyti” kiekviena ištartą: “Myliu Tave”, rasti šiuose žodžiuose gražiausius mylimojo(-sios) norus.

Prieš metus aš buvau visai kitas žmogus. To žmogaus gyvenimas turėjo gan gerų pliusų, mažų minusų, tačiau niekad per daug ir nesusimąstydavau, kad galėčiau gyventi kitaip. Ir štai aš perėjau į kitą mokyklą su žmonėmis, kurie turi visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą. Tada pradėjo keistis ir manasis, ir nors prisitaikymo laikas truko - jis atėjo. Tačiau ne vien mokyklos pakeitimas mane padarė kita manimi. Prieš penkis mėnesius ir kelias dienas aš pradėjau draugauti su R. Bėgant laikui aš tapau ne tokia realiste, nebesaugau savęs, prisipažinsiu, daugumą draugų taip pat apleidau.. Ir štai šiomis dienomis man iškilo problema, kuri niekada nebūtų iškilusi anksčiau: juk anksčiau neturėjau nei didelių pareigų, nei tokios didelės meilės žmogui. Anksčiau man viskas buvo paprasta ir greita. Sugalvojau pabėgt iš pamokų - jau sėdžiu saloj ir valgau spurgas. Užkniso vaikinas - palieki jį ir eini kur akys veda. O dabar viskas sunkiau. Tačiau tai nėra blogas dalykas, nes tas sunkumas yra įšūkis, įdomumas, o juk nuobodu visą laiką gyventi paprastai. Todėl kad ir iškilo man problema, tačiau šiuo metu manau, jog jau geriau ji, nei R. nebuvimas mano gyvenime.

Žmogus nuolatos turi problemų. Jis visuomet suranda priežasčių atsisakyti, nedaryti ar tiesiog nematyti. Žmogus užprogramuotas slėptis mele, lyg savo saugiausioje tvirtovėje, kuri ankščiau ar vėliau vis tiek subyrės. Dauguma iš mūsų skuba, lekia. Dauguma iš mūsų retai pamato detales ir tikrai daugelis neištiesia pagalbos rankos atsitikus nelaimei. Po velnių, kas mums darosi, žmonės? Ko mes tokie pikti? Kodėl mes tokie pavargę nuo gyvenimo? Kodėl problemos užgožia jų sprendimus? Kodėl kasdien žvelgiame į ateitį, lyg tai būtų mūsų išsigelbėjimas? Kodėl negyvename dabar? Užsimerk. Įkvėpk. Nusišypsok. Ir tyliai sau mintyse pasakyk: „Ei, klausyk, žinau, kad kartais būnu kaip suknistas ožys ar ožka. Ir mane daug kas erzina. Myliu tave. Myliu save. Myliu visus aplinkui. Myliu pasaulį“. Esame tokie klaikūs, tiesa? Aš, aišku, nešneku konkrečiai apie visus mus. Bet vis dėl to. Jei dažniau pasakytume, kad myli žmogų (kaip draugą, šeimos narį, širdies antrą pusę), jei dažniau atsiprašytum, jei dažniau prašytum atleidimo, net nesijausdamas kaltas, net jei ir tavo blogas poelgis buvo įvykdyta seniau, tu jau pakeistum pasaulį. Tu įneštum kažką kitokio. Žmogus esantis šalia tavęs nusišypsotų ir jo diena būtų 100 kartų geresnė. Tavo irgi. Jautiesi, lyg padaręs kažką gero. O tu ir padarysi kažką gero.

Eilinis vakaras… Vienuma. Viduje tuštuma.Ilgesys. Begalinė meilė. Meilė, skirta tau. Tik tau… Kiekviena sekundė ne su tavimi mane verčia ilgėtis tavęs… Man norisi, jog visada būtum šalia. Dieną, naktį… Mylėtum, saugotum, apglėbtum ir ištisai kalbėtum su manimi.. Juk tu žinai, kaip man patinka kalbėti… Nors ir apie nieką… Dievinu tą akimirką, kai mūsų žvilgsniai pagauna vienas kitą… Kai šypsaisi man… Branginu tas sekundes per kurias būni apkabinęs mane, nes jaučiu tavo šilumą, norą būti kartu… Atmintyje saugau viską, ką sukūrėmė… Tyliai kartoju tuos du žodžius… Kuriuos pirmą kartą taip buvo sunku ištarti.. MYLIU TAVE. O gulėjimas šalia, tas tylėjimas ir klausymasis kaip plaka tavo širdis, privertė mane jausti, kad tai, ką jaučiu tau, nepakartojama… Aš noriu, kad amžinai būtume kartu… Bet juk amžinybės nėra… Bet noriu, kad būtum su manimi tiek, kiek tik pajėgsi… Žinau, esu užsispyrusi, principinga, šiek tiek valdinga.. Bet turiu be galo didelę širdį… Aš myliu tave, kaip ruduo myli krentančius lapus… Myliu taip, kaip melodija myli žodžius… Šie dalykai vienas be kito negali.. kaip ir aš be tavęs… Einant miegoti man trūksta tavęs, prabudus ryte-trūksta tavęs. Bet žinau, kad turiu tave… Žinau, kad nesi kažkieno kitos… Jaučiu, jog myli… Kad tau rūpiu ir mane brangini. Žinai, prieš einant miegoti, kai guluosi į lovą visada galvoju apie mus, prisimenu pačius gražiausius kadrus iš laiko kartu… Užmiegu.. O sapnuose regiu tave.. Tokį fainutį, linksmą, besišypsantį gražuolį…