Straipsniai.lt
Tai tiesa, kad svarstymai nėra viską sutvarkantis stebuklas. Tai bus efektinga tik tada, jei svarstymai padės žmogui sukurti atitinkamus santykius, kurių jam reikės ilgalaikei paramai. Tai nėra "sprendimas", bet tai gali tapti padedančiu ir efektyviu, gal net esminiu žingsniu.
Vakarų visuomenėje savižudybės tema tradiciškai yra tabu, tai veda prie tolimesnio susvetimėjimo ir blogina situaciją. Net po mirties, savižudžiai dažnai laikomi kitokiais ir nelaidojami šalia kitų žmonių kapinėse, tarsi jie būtų padarę neatleistiną nuodėmę. Mes galėtume toli pažengti mažinant savižudybių skaičių, priimdami žmones tokius, kokie jie yra, panaikindami socialinį tabu kalboms apie mintis nusižudyti, sakydami žmonėms, kad tai nėra smerktina jaustis taip blogai, kad net galvoti apie savižudybę. Žmogus vien šnekėdamas apie tai, kad jis jaučiasi puikiai, sumažina savo kančias, jis pradeda matyti kitas galimybes ir tokiu atveju žymiai sumažėja tikimybė, kad jis bandys nusižudyti.
Paprastai linkę žudytis žmonės sąmoningai ar nesąmoningai duos įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti - paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.
Dar iki XX amžiaus vidurio, kol chemija nebuvo visiškai užvaldžiusi mūsų krašto žemes ūkio, o ežerai ir upės alsavo gaivumu ir švara, ramiomis vasaros naktimis jų pakrantės sušvisdavo žibintų % fakelų šviesomis. Tai vėžiautojai su specialiais tinkleliais lyg į savotiškas iškilmes eidavo gaudyti vėžių, mat vėžiai iš savo slėptuvių išlenda į šviesą ieškoti maisto. Sugaudavo jų ne vieną tuziną. Tais laikais Lietuva buvo žinoma kaip vėžius eksportuojanti valstybė, o liepos antroje pusėje čia buvo rengiamos tikros vėžiavimo ir vėžių valgymo šventės. Jomis ypač garsėjo kalkingose Žemaitijos vietovėse bei Šiaurės Lietuvos karstinio regione - Biržų apylinkėse - gyvenantys žmonės. Beje, čia dar iki mūsų dienų išlikęs paprotys rengti vėžių valgymo šventes. Tiesa, dabar jos nėra tokios ištaigingos kaip kad būdavo Radvilų valdymo metais. Kodėl vėžių valgymo šventes rengiamos būtent liepos mėnesio antroje pusėje? Tai priklauso nuo vėžių biologijos. Subrendę ir pavasarį išneršę vėžiai yra pakankamai įmitę, o jaunikliai, išsinėrę iš senų šarvų, vasaros antroje pusėje jau yra ne tik kad gerokai ūgtelėję, bet ir suformavę naujus, tvirtus apsauginius šarvus. Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos nutartimi nuo liepos 15 d. leidžiama gaudyti ne mažesnius kaip 10 cm ilgio vėžius, o kiekvienas vėžiautojas gali naudotis 5-mis gaudyklėmis.
Vestuvės anksčiau dažniausiai vykdavo jaunosios tėvų namuose. Vestuvinei puotai būdavo kruopščiai ruošiamasi. Puošiami namai, žirgams, kurie veš jaunuosius užkabinami skambalai, sušukuojami karčiai.
Piršliai iš svečių išsiskirdavo savo apdaru. Piršlys dažniausiai dėvėdavo puošnią aukštą kepurę. Svočia atsinešdavo didelį pintą krepšį su dovanomis. Piršliai vesdavo visą vestuvinį vakarą. Vestuvių puotos pradžioje jie surengdavo išbandymus jauniesiems. Pvz., jaunoji turėdavo nuskusti bulvę, jaunasis sukapoti malką. Piršliai būdavo jaunųjų mokytojai. Patikrindamas, ar tiltas tvirtas, piršlys pernešdavo per jį svočią. Tik po to per tiltą jaunąją nešdavo jaunasis. Piršliai mokė jaunuosius, kaip reikės miegoti ant suolo, kaip reikės bučiuotis. Šiuolaikinėse vestuvėse piršlys ir svočia atlieka liudininkų funkciją – pasirašo kaip liudininkai, patvirtinantys santuoką (santuokų rūmuose ar bažnyčioje). O vestuvių puotos metu jie tebėra vakaro organizatoriai. Jų užduotis – linksminti visus susirinkusiuosius. Nemažai tradicinių piršlių užduočių, mokymų yra išlikę iki šių dienų, nors jie gerokai pakitę, pritaikyti šiai dienai.
Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to dėmesys ir domėjimasis tik didėja. Tas dėmesys pirmiausia krypsta į žmones. Ne veltui sakoma, kad norint turėti Japonijos ekonomiką pirmiausia reikia būti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmonių. Be to, apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia - nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija, visa kultūra. Vėliau japonai asimiliavo okinavus, kalbančius savitu dialektu. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.
Aklasis pasimatymas Šv.Valentino dienai renkant poras . Dalyviai rašo anketas apie save ir kokio Valentino ieško. Tada vyksta “suderinamumo programa”, pagal kurią atrandamos antros pusės. Šauniausia pora apdovanojama prizu. Valentino šventimas bare. Siuntinėjate raštelius jums simpatiškam vakaro svečiui, išlikdami anonimiškais. Raštelius perdavinėja padavėjas. Surinkęs daugiausiai meilės raštelių apdovanojamas vakaro Meilės kokteiliu. Meilės dainų karaokė Šv.Valentino dienai. Geriausio atlikėjo konkursas. Poezijos vakaras meilės tematika. Dalyviai deklamuoja savo kūrybos eiles. “Vienišų širdžių” vakaras. Juk ši diena skirta visiems, ne tik poroms. Vieta gali būti tiek restoranas, tiek klubas, tiek pramogų centras. Programoje akcijos- atrakcijos, žaidimai, skirti poroms (tai būtų puiki galimybė susipažinti). Vakaras “Paryžius- meilės miestas”. Visur vyrauja prancūziška atmosfera (kvepalai, dekoracijos- Mulen Ružas, Eifelis, prancūziškas apsirengimo stilius, prancuziška muzika (pvz. Dimitrij from Paris).
Nepalo tautelėje. Prie jaunojo namų durų paaukojama višta. Prieš įžengiant į šiuos namus, pirmiausia atsistojama ant plunksnuočio kraujo, nes tai turėtų apsaugoti nuo piktų jėgų. Vietoj sutuoktuvių žiedo jaunasis įteikia išrinktajai apyrankę ir raudonos pudros plaukams. Tik tada, kai jaunosios motina paima iš jaunojo rankų maistą, tampama vyru ir žmona. Filipinų salose. Būsimajam jaunikiui tenka gyventi vienam trejus metus. Per tą laiką jis turi įgyti gyvenimiškos bei seksualinės patirties, kad po vestuvių nereikėtų dairytis į kitas. Jei po to nepraeina noras vesti, uošvių namuose tenka patarnauti, pavyzdžiui, užkurti ugnį, prinešti vandens. Tik taip galima įrodyti, kad vyro ketinimai rimti ir jis sugebės rūpintis savo žmona. Vestuvių dieną reikia mokėti suderėtą sumą – už nuotaką. Bet jei užmirštama karvė, ryžių maišas arba net cigarečių pakelis, gresia vedybų iširimu. Vyru ir žmona tampama, kai jis paliečia savo išrinktosios kaktą. Toliau seka svaiginanti vestuvių puota, bet tik ne jauniesiems. Jie privalo tylėdami ir nesišypsodami stebėti svečių šėlsmą. Parodyti džiaugsmą būtų tiesiog nepadoru.
Įvairių tautų šamanai įsitikinę, jog bet koks įvykis, nutinkantis realybėje, „užgema" sapnuose. Tad visi reiškiniai ir įvykiai iš pradžių „repetuojami" žmonių sapnuose, paskui „suvaidinami" tikrovėje. Kaip žinia, šamanizmas – tai seniausia dvasinė tradicija, sutinkama visose pasaulio kultūrose. Jo esmė – harmoningas žmonijos ir gamtos ryšys. Įvairių tautų šamanai – Australijos aborigenai, Amerikos indėnai, Tibeto senosios šamanistinės tradicijos „Bon" šalininkai – ypač daug dėmesio skyrė sapnams, mokėjo skaityti jų simboliką, keliauti po paralelinius pasaulius, pasveikti, įgyti dvasinių žinių ir tobulėti sapnuose. Senovės Tibete ypač buvo populiarios „sapnų" moterys (puikios sapnuotojos), kurios galėdavo patarti nelaimėliams surasti išeitį iš beviltiškos padėties, pasirinkti taikliausią atsakymą esminiais gyvenimo lūžio momentais. Jos turėjo geresnį vardą nei paprasti burtininkai ar kerėtojai, nes sapno metu joms atsiverdavo daugiau informacijos, nei paprastiems būrėjams. Tereikėdavo tokiai moteriai išsipasakoti problemą, duoti kokį savo daiktą, kurį ji pasikišdavo po galva, o rytojaus dieną klientas gaudavo reikalingą atsakymą.
