Vienatvė gali būti ne tik liūdna, skausminga, smukdanti, bet ir pavojinga sveikatai ar net gyvybei. Remiantis nauju tyrimu, ilgalaikis vienatvės pojūtis ir būsena sukelia ne ką kita, bet priešlaikę mirtį. Šių metų pavasarį Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė dešimt vyraujančių ligų, būklių ar sveikatai pavojingų būsenų, nuo kurių pastaruoju metu miršta daugiausiai žmonijos. Ir ši ... Skaityti toliau
Vaikas pareina namo girtas ar apsvaigęs nuo narkotikų. Dalis tėvų puola į paniką. Kiti net nemato, nes nesirūpina vaiku arba patys apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų. Priemonių padėti suaugusiam žmogui gydytis nuo priklausomybių yra ganėtinai. Pagalbos vaikams situacija sudėtingesnė. Kas atsakingas? Kai vaikas pradeda vartoti svaiginančias medžiagas, pirmiausia keliamas klausimas – kodėl. Klaipėdos priklausomybės ligų ... Skaityti toliau
Mano nuomone, pagrindine daugumą savižudybių aprėpiančia ir paaiškinančia sąvoka gali būti dezintegracija, tik suvokiama platesne nei E. Durkheimo vartojama reikšme. Sąlyginai galima išskirti keturias dezintegracijos rūšis ar pakopas: ontologinę, biologinę, socialinę ir psichologinę. Ontologinė dezintegracija – žmogaus nutolimas nuo Dievo, biologinė – nuo gamtos, socialinė – nuo kitų žmonių, psichologinė – ego nutolimas nuo gyvenimą teigiančių ar palaikančių kolektyvinių kompleksų. Savižudybė – kraštutinė dezintegracijos forma. Tai, jei taip galima pasakyti, savanoriškas kūno išėmimas iš apyvartos. Be dezintegracijos svarbų vaidmenį savižudybėms turi reiškinys, kurį galima pavadinti pseudointegracija. Kaip teigė dar Herakleitas, viskas gamtoje susiję, ir viskas anksčiau ar vėliau pereina į savo priešybę. Mūsų nagrinėjamų problemų kontekste tai reiškia, kad kuo didesnė individo dezintegracija, tuo didesnis jo integracijos poreikis. Negalėdamas integruotis realiame gyvenime, potencialus savižudis integruojasi nerealiame, vaizduotės sukurtame pasaulyje. Pavyzdžiui, niekieno nemylimas paauglys gali kurti savižudybės planus, įsivaizduodamas, kaip po mirties visi jo gailėsis, mylės jį ir priekaištaus sau dėl savo netinkamo elgesio. Kai kurie paaugliai šias idėjas realizuoja gyvenime. Todėl savižudybę neretai galima interpretuoti kaip pseudointegraciją, realių problemų sprendimą iliuzinėmis priemonėmis.
Idiliškas vaizdelis: savaitgalio rytas, tu ramiai gurkšnoji kavą, vartai žurnalus, vyras iškilminga šeštadienio proga ruošia pusryčius, mažasis zuja po kambarius burbuliuodamas sava kalba visas emocijas, kurios tik užklumpa pamačius vieną ar kitą žaislą. Ir tik......pyyyyyyyypt. Iš visos tarškėjimo esmės išsiskiria vienas žodelis. Nekaltai ištartas. Nuo kurio lieki kaip prie sienos prikalta. Vaikas nusikeikia, tarsi būtų surambėjęs keiksmažodžių veteranas. Kaip čia taip? Iš kur čia dabar? Dažni veiksniai, įtraukiantys į jūsų vaiko žodyną ne visai padorius žodelius: bendravimas su vyresniais vaikais mokykloje, gatvėje arba išgirstas "emocionalus" suaugusiųjų pokalbis, pamatytas filmas. Maži vaikai tarsi kempinė sugeria visus naujai išgirstus žodžius ar posakius, kartais net visai nesuvokdami jų tikrosios prasmės. Kai tik iš vaiko lūpų išsprūsta draudžiamas žodis, mes puolame užkirsti jam kelią bardami, drausdami ar gėdindami vaiką. Tokiu būdu pasiekiame tik viena - vaikas užfiksuoja stiprias neigiamas emocijas, susijusias su tuo keiksmažodžiu. Ir ateityje jis stengsis tą žodį vartoti kas kartą, kai jausis piktas, suirzęs, norėdamas šokiruoti suaugusius ar tiesiog maištaudamas, įrodinėdamas savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Paaugliai keiksmažodžiais demonstruoja savo subrendimą ir nepriklausomybę.
Kokių tik jų nėra. Plokščiais ekranais, su visomis „Digital surround" sistemomis, naktiniu apšvietimu, imituojančių vaikiškus žaislus, atsparių drėgmei ir pakabintų vonios kambaryje arba šviečiančių nesuskaičiuojamais pikseliais per visą svetainės sieną... Televizorius - jau seniai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. O kartais - visas gyvenimas. Nes labai patogu, įdomu, naudinga. Laikas, praleistas prie televizoriaus, įgyja kitus išmatavimus. Televizorius praryja, susiurbia visą dėmesį, visą laisvalaikį ir net dalį būtino normaliam gyvenimui miego. Tuo pačiu suteikdamas galimybę sužinoti, kas vyksta pasaulyje, mintimis pakeliauti, kažko išmokti, kažką pažinti, pasimėgauti kitų žmonių gyvenimo istorijomis ar išgyventi įvairius jausmus įsijautus į kino filmą. Nemažai pliusų. Tačiau yra žmonių, kurie savanoriškai atsisako televizoriaus. Arba įjungia jį labai retai ir normuoja praleistą prie ekrano laiką. Nes taip pat atranda pliusų, kai išsprūsta iš šio stebuklingo, visą pasaulį tiesiai į paširdžius transliuojančio ekrano įtakos. Kuo naudingas laiko, praleisto prie televizoriaus, ribojimas? 1. Jūs turėsite daugiau laiko. Pabandykite bent kelias dienas nejungti televizoriaus ir būsite apstulbinti suvokimo, kad iš tiesų nesate tokie mirtinai užimti, visai neturintys laiko, nuolat kažkur skubantys, vėluojantys, nespėjantys. Dar labiau priblokš suvokimas, KIEK DAUG laiko iš jūsų atimdavo tai, be ko jūs iš tiesų galite kuo puikiausiai gyventi.
Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai - nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti - jis jus iš tikrųjų myli. Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti - dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs..." tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys - Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas - išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, - vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą. Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų.
Susiklostė stereoptipas, kad moterys daugiau niurzga. Nes jos mieliau reiškia emocijas žodžiais, nei poelgiais. Ir įprasta tai susieti su nepateisintais lūkesčiais, su neatitinkančiais požiūriais į gyvenimą, su charakterių nesuderinamumu. Ar su delikačių moteriškų dienų keliamomis nedelikačiomis audromis, kaitaliojančiomis nuotaikas, tarsi jūros bangavimo laipsnį identifikuojančias skirtingų spalvų vėliavas. Dažniausiai plevėsuojanti vėliava yra juodos spalvos - kai bangavimo laipsnis yra tolygus audrai. Su povandeninių srovių sūkuriais ir išplautomis duobėmis. Kai vyras nevykdo savo pareigų visose gyvenimo srityse. Visose. Dažniausiai tos audros prasideda žodžių junginiu "TU VISADA..." Negali manęs suprasti. Nesugebi uždirbti tiek, kiek reikia. Žadi gerą gyvenimą, o jo kaip nėra, taip nėra. Rodai blogą pavyzdį vaikams. Nesirūpini namais. Manęs nenori. Tu - egoistas! Egoistas yra tas žmogus, kuris savimi rūpinasi labiau, nei MANIMI... Kartais būna iškeliama raudona vėliava - vidutinio bangavimo indeksas. Kai namuose prie uoliai vykdomų pagrindinių pareigų prisišlieja kasdienės, smulkesnės, neįvykdytos pareigos. Dažniausiai viskas prasideda žodžių junginiu "IR VĖL TU...". Parėjęs namo ne iš karto nusiavei batus. Neišnešei šiukšlių. Nepataisei klibančių spintelės durų. Užsibuvai darbe. Pamiršai paskambinti. Užsižiūrėjai į blondinę gatvėje. Jei nesėkmė galima, ji neišvengiama... Ir visai retai, išimtinais atvejais būna iškeliama balta vėliava.
Iki rugsėjo 21 d. visi Vilniaus gyventojai ir svečiai, apsilankę prekybos ir pramogų centre "Akropolis" (Ozo g. 25) turės puikią galimybę susipažinti su unikalia plakatų paroda "Ačiū, kad nerūkote", inicijuota Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos (NTAKK). Parodos atidaryme dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius Romualdas Sabaliauskas, NTAKK prezidentas Aurelijus Veryga, kiti valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovai, neabejingi rūkymo keliamiems pavojams. Nuo 2007 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigalioja draudimas rūkyti baruose, restoranuose, kavinėse, diskotekose ir kitose žmonėms aptarnauti skirtose patalpose. Atidarydamas plakatų prieš rūkymą parodą ir sveikindamas jos dalyvius, Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius Romualdas Sabaliauskas pasidžiaugė, kad šis svarbus politinis sprendimas pasiektas aktyviai bendradarbiaujant įvairioms tarptautinėms ir nacionalinėms institucijoms bei organizacijoms. "Ši mūsų rūkymo prevencijos partnerių – Nacionalinės tabako ir alkoholio koalicijos – organizuota paroda yra ypač aktuali šiandien. XXI amžiaus pasaulis jau pradeda suvokti, kad rūkyti yra nemadinga. Mes siekiame, kad ir mūsų šalies gyventojai, o ypač – jaunimas, pasirinktų sveikatą. Mes dėkojame visiems tabako kontrolės politikos bendražygiams ir visiems, nepanorusiems tapti žalingo įpročio vergais, ir nuoširdžiai tariame: "Ačiū, kad nerūkote!"
Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) , minėdamas savanoriškos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybos "Jaunimo linija" penkiolikos metų veiklos sukaktį, organizuoja nekomercinį savižudybių prevencijos koncertą "Renkuosi gyvenimą". JPPC kviečia šalies verslo visuomenę remti šį projektą bei prisijungti prie aktualios bei skaudžios Lietuvoje savižudybių problemos sprendimo. "Nekomercinio koncerto "Renkuosi gyvenimą", kuris vyks š.m. gegužės 5 d. "Siemens" arenoje, Vilniuje, tikslas – atkreipti dėmesį į mūsų šalyje egzistuojančią didelio masto aštrią savižudybių problemą, kurios sprendimui būtina telkti visas jėgas ir keisti žmonių požiūrį į savižudybę", - sako Jaunimo psichologinės paramos centro vadovė Dr. Kristina Ona Polukordienė. Pasaulines sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje įvyksta daugiausia savižudybių, lyginant su visomis kitomis Europos šalimis. Vien per 2004 m. Lietuvoje nusižudė 1381 žmogus, 2003 m. savo noru iš gyvenimo pasitraukė 1454 žmonės, ankstesnių metų Statistikos departamento prie LR Vyriausybės pateikiama savižudybių mūsų šalyje statistika ne mažiau skaudi. "Kauno medicinos universiteto mokslininkų ne vienerius metus atliekamų reprezentatyvių tyrimų rezultatai rodo, kad vis daugiau jaunų žmonių Lietuvoje savižudybę mato kaip priimtiną išeitį, susidūrus su sunkumais. Todėl nedelsiant būtina padėti visuomenei, o ypatingai jaunimui, suprasti, kad sunkiausioje gyvenimo situacijoje prašyti pagalbos, paramos yra stiprybė, o ne silpnumas", - sako "Jaunimo linijos" vadovas P. Skruibis.
Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų, skubantį į mirtį? Benediktas Spinoza teigė, kad mes negalime racionaliai mąstyti savižudybės. Prote negalinti būti duota idėja, panaikinanti paties proto egzistavimą. Tai loginis prieštaravimas - savižudybė reikštų sąmoningą siekimą nesiekti. Savižudybės faktai, anot Spinozos, liudija tik tai, kad protas buvo paveiktas išorinių priežasčių. Beprotybė taip pat išorinis veiksnys. Čia protas jgauna prigimt], kuri jau ne-tapati tam, kuo jis yra. Šios naujos prigimties protas negali nei suprasti, nei koųjtempliuoti, nes ji neišplaukia iš jo paties. Amerikiečių filosofas ir psichologas Williamas Ja-mes'as, svarstydamas savižudybės fenomeną, konstatuoja, kad kai savižudybę paskatina beprotybė ar staigus impulsas, svarstymais nieko nepakeisime.
Yra keletas mitų apie savižudybę ir savižudžius. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yra neteisingi. Ketvirtasis mitas apie savižudybę - jog nusižudantis asmuo yra psichiškai nesveikas - reikalauja keleto komentarų. Pirma, asmenys, kurie nusižudo, paprastai nėra psichiškai nesveiki ar laikinai pamišę, tačiau šeimos nariai dažnai įsitikinę kad “niekas, būdamas sveiko proto” negalėtų nusižudyti, o jų prarastas mylimas žmogus - ne išimtis. Antra, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Trečia, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 % visų savižudžių. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jaumas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe. O tokį beviltiškumą išgyveną ir labai racionalūs žmonės.
Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė - jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.
