Vaikas pareina namo girtas ar apsvaigęs nuo narkotikų. Dalis tėvų puola į paniką. Kiti net nemato, nes nesirūpina vaiku arba patys apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų. Priemonių padėti suaugusiam žmogui gydytis nuo priklausomybių yra ganėtinai. Pagalbos vaikams situacija sudėtingesnė. Kas atsakingas? Kai vaikas pradeda vartoti svaiginančias medžiagas, pirmiausia keliamas klausimas – kodėl. Klaipėdos priklausomybės ligų ... Skaityti toliau
Mano nuomone, pagrindine daugumą savižudybių aprėpiančia ir paaiškinančia sąvoka gali būti dezintegracija, tik suvokiama platesne nei E. Durkheimo vartojama reikšme. Sąlyginai galima išskirti keturias dezintegracijos rūšis ar pakopas: ontologinę, biologinę, socialinę ir psichologinę. Ontologinė dezintegracija – žmogaus nutolimas nuo Dievo, biologinė – nuo gamtos, socialinė – nuo kitų žmonių, psichologinė – ego nutolimas nuo gyvenimą teigiančių ar palaikančių kolektyvinių kompleksų. Savižudybė – kraštutinė dezintegracijos forma. Tai, jei taip galima pasakyti, savanoriškas kūno išėmimas iš apyvartos. Be dezintegracijos svarbų vaidmenį savižudybėms turi reiškinys, kurį galima pavadinti pseudointegracija. Kaip teigė dar Herakleitas, viskas gamtoje susiję, ir viskas anksčiau ar vėliau pereina į savo priešybę. Mūsų nagrinėjamų problemų kontekste tai reiškia, kad kuo didesnė individo dezintegracija, tuo didesnis jo integracijos poreikis. Negalėdamas integruotis realiame gyvenime, potencialus savižudis integruojasi nerealiame, vaizduotės sukurtame pasaulyje. Pavyzdžiui, niekieno nemylimas paauglys gali kurti savižudybės planus, įsivaizduodamas, kaip po mirties visi jo gailėsis, mylės jį ir priekaištaus sau dėl savo netinkamo elgesio. Kai kurie paaugliai šias idėjas realizuoja gyvenime. Todėl savižudybę neretai galima interpretuoti kaip pseudointegraciją, realių problemų sprendimą iliuzinėmis priemonėmis.
Idiliškas vaizdelis: savaitgalio rytas, tu ramiai gurkšnoji kavą, vartai žurnalus, vyras iškilminga šeštadienio proga ruošia pusryčius, mažasis zuja po kambarius burbuliuodamas sava kalba visas emocijas, kurios tik užklumpa pamačius vieną ar kitą žaislą. Ir tik......pyyyyyyyypt. Iš visos tarškėjimo esmės išsiskiria vienas žodelis. Nekaltai ištartas. Nuo kurio lieki kaip prie sienos prikalta. Vaikas nusikeikia, tarsi būtų surambėjęs keiksmažodžių veteranas. Kaip čia taip? Iš kur čia dabar? Dažni veiksniai, įtraukiantys į jūsų vaiko žodyną ne visai padorius žodelius: bendravimas su vyresniais vaikais mokykloje, gatvėje arba išgirstas "emocionalus" suaugusiųjų pokalbis, pamatytas filmas. Maži vaikai tarsi kempinė sugeria visus naujai išgirstus žodžius ar posakius, kartais net visai nesuvokdami jų tikrosios prasmės. Kai tik iš vaiko lūpų išsprūsta draudžiamas žodis, mes puolame užkirsti jam kelią bardami, drausdami ar gėdindami vaiką. Tokiu būdu pasiekiame tik viena - vaikas užfiksuoja stiprias neigiamas emocijas, susijusias su tuo keiksmažodžiu. Ir ateityje jis stengsis tą žodį vartoti kas kartą, kai jausis piktas, suirzęs, norėdamas šokiruoti suaugusius ar tiesiog maištaudamas, įrodinėdamas savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Paaugliai keiksmažodžiais demonstruoja savo subrendimą ir nepriklausomybę.
Iki rugsėjo 21 d. visi Vilniaus gyventojai ir svečiai, apsilankę prekybos ir pramogų centre "Akropolis" (Ozo g. 25) turės puikią galimybę susipažinti su unikalia plakatų paroda "Ačiū, kad nerūkote", inicijuota Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos (NTAKK). Parodos atidaryme dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius Romualdas Sabaliauskas, NTAKK prezidentas Aurelijus Veryga, kiti valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovai, neabejingi rūkymo keliamiems pavojams. Nuo 2007 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigalioja draudimas rūkyti baruose, restoranuose, kavinėse, diskotekose ir kitose žmonėms aptarnauti skirtose patalpose. Atidarydamas plakatų prieš rūkymą parodą ir sveikindamas jos dalyvius, Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius Romualdas Sabaliauskas pasidžiaugė, kad šis svarbus politinis sprendimas pasiektas aktyviai bendradarbiaujant įvairioms tarptautinėms ir nacionalinėms institucijoms bei organizacijoms. "Ši mūsų rūkymo prevencijos partnerių – Nacionalinės tabako ir alkoholio koalicijos – organizuota paroda yra ypač aktuali šiandien. XXI amžiaus pasaulis jau pradeda suvokti, kad rūkyti yra nemadinga. Mes siekiame, kad ir mūsų šalies gyventojai, o ypač – jaunimas, pasirinktų sveikatą. Mes dėkojame visiems tabako kontrolės politikos bendražygiams ir visiems, nepanorusiems tapti žalingo įpročio vergais, ir nuoširdžiai tariame: "Ačiū, kad nerūkote!"
Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) , minėdamas savanoriškos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybos "Jaunimo linija" penkiolikos metų veiklos sukaktį, organizuoja nekomercinį savižudybių prevencijos koncertą "Renkuosi gyvenimą". JPPC kviečia šalies verslo visuomenę remti šį projektą bei prisijungti prie aktualios bei skaudžios Lietuvoje savižudybių problemos sprendimo. "Nekomercinio koncerto "Renkuosi gyvenimą", kuris vyks š.m. gegužės 5 d. "Siemens" arenoje, Vilniuje, tikslas – atkreipti dėmesį į mūsų šalyje egzistuojančią didelio masto aštrią savižudybių problemą, kurios sprendimui būtina telkti visas jėgas ir keisti žmonių požiūrį į savižudybę", - sako Jaunimo psichologinės paramos centro vadovė Dr. Kristina Ona Polukordienė. Pasaulines sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje įvyksta daugiausia savižudybių, lyginant su visomis kitomis Europos šalimis. Vien per 2004 m. Lietuvoje nusižudė 1381 žmogus, 2003 m. savo noru iš gyvenimo pasitraukė 1454 žmonės, ankstesnių metų Statistikos departamento prie LR Vyriausybės pateikiama savižudybių mūsų šalyje statistika ne mažiau skaudi. "Kauno medicinos universiteto mokslininkų ne vienerius metus atliekamų reprezentatyvių tyrimų rezultatai rodo, kad vis daugiau jaunų žmonių Lietuvoje savižudybę mato kaip priimtiną išeitį, susidūrus su sunkumais. Todėl nedelsiant būtina padėti visuomenei, o ypatingai jaunimui, suprasti, kad sunkiausioje gyvenimo situacijoje prašyti pagalbos, paramos yra stiprybė, o ne silpnumas", - sako "Jaunimo linijos" vadovas P. Skruibis.
Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų, skubantį į mirtį? Benediktas Spinoza teigė, kad mes negalime racionaliai mąstyti savižudybės. Prote negalinti būti duota idėja, panaikinanti paties proto egzistavimą. Tai loginis prieštaravimas - savižudybė reikštų sąmoningą siekimą nesiekti. Savižudybės faktai, anot Spinozos, liudija tik tai, kad protas buvo paveiktas išorinių priežasčių. Beprotybė taip pat išorinis veiksnys. Čia protas jgauna prigimt], kuri jau ne-tapati tam, kuo jis yra. Šios naujos prigimties protas negali nei suprasti, nei koųjtempliuoti, nes ji neišplaukia iš jo paties. Amerikiečių filosofas ir psichologas Williamas Ja-mes'as, svarstydamas savižudybės fenomeną, konstatuoja, kad kai savižudybę paskatina beprotybė ar staigus impulsas, svarstymais nieko nepakeisime.
Yra keletas mitų apie savižudybę ir savižudžius. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yra neteisingi. Ketvirtasis mitas apie savižudybę - jog nusižudantis asmuo yra psichiškai nesveikas - reikalauja keleto komentarų. Pirma, asmenys, kurie nusižudo, paprastai nėra psichiškai nesveiki ar laikinai pamišę, tačiau šeimos nariai dažnai įsitikinę kad “niekas, būdamas sveiko proto” negalėtų nusižudyti, o jų prarastas mylimas žmogus - ne išimtis. Antra, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Trečia, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 % visų savižudžių. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jaumas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe. O tokį beviltiškumą išgyveną ir labai racionalūs žmonės.
Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė - jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.
Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo. Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.
Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu. Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui.
Žvilgsnis į savižudybę per laiko prizmę - tai žvilgsnis į “istorišką” savižudybę. Deja (o gal ir ne), psichologijai šiame straipsnyje vietos beveik neliko. Noras rašyti būtent apie “istorišką” savižudybę gali kilti dėl dviejų priežasčių: podraug dėl didelio susidomėjimo šia tema ar didelio psichologijos neišmanymo. Apie savižudybę kaip reiškinį Lietuvoje yra rašyta, nors ne tiek jau daug, o veikalo, skirto savižudybių istorijai, Lietuvoje dar nėra. Apie savižudybės raidą Lietuvoje trumpai galima sužinoti iš doc. D.Gailienės veikalų, susiradus dar galima paskaityti kokį G.Beresnevičiaus straipsnį ir tai, deja, beveik viskas. Tuo tarpu apie savižudybių istoriją ne Lietuvoje lietuviškai paskaityti nėra galimybių, mat nėra išverstų leidinių. Konkretaus darbo tikslo straipsnyje nekėliau. Tai tiesiog bandymas pažvelgti į savižudybę iš trijų laiko dimensijų: senųjų amžių, vidurinių ir naujųjų amžių.
Beprotybę gali šlovinti tik tas, kas jos nematė iš arti arba pats joje nebuvo... Negalvokit, kad idiotu būti laimė. Tai iš tiesų tik naivoka iliuzija. O altruizmas, pareigos, tikėjimas ir kiti ne proto dalykai daug kam tikrai atrodo iliuzija, nes nėra pačiupinėjami ir pamatuojami objektyviais matais. Bet kas juos jaučia, žino juos egzistuojant. Tai proto sritis - įrodinėti. Tada jis patiki. Širdis elgiasi kitaip: ji patikėjusi praregi... Manyti, kad protu ir logika galima paaiškinti žmogaus vidinį pasaulį, irgi klaidinga. Juk ne apie pareigą gyventi rašiau. Tai labai abstrakti sąvoka, kuri, deja, nieko nepasako. Kokias pareigas jaučiamės turintys, kokių ne - patys puikiausiai jaučiam ir žinom. Bent aš savąsias žinau.
