Pagalba ir prevencija

Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) , minėdamas savanoriškos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybos "Jaunimo linija" penkiolikos metų veiklos sukaktį, organizuoja nekomercinį savižudybių prevencijos koncertą "Renkuosi gyvenimą". JPPC kviečia šalies verslo visuomenę remti šį projektą bei prisijungti prie aktualios bei skaudžios Lietuvoje savižudybių problemos sprendimo. "Nekomercinio koncerto "Renkuosi gyvenimą", kuris vyks š.m. gegužės 5 d. "Siemens" arenoje, Vilniuje, tikslas – atkreipti dėmesį į mūsų šalyje egzistuojančią didelio masto aštrią savižudybių problemą, kurios sprendimui būtina telkti visas jėgas ir keisti žmonių požiūrį į savižudybę", - sako Jaunimo psichologinės paramos centro vadovė Dr. Kristina Ona Polukordienė. Pasaulines sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje įvyksta daugiausia savižudybių, lyginant su visomis kitomis Europos šalimis. Vien per 2004 m. Lietuvoje nusižudė 1381 žmogus, 2003 m. savo noru iš gyvenimo pasitraukė 1454 žmonės, ankstesnių metų Statistikos departamento prie LR Vyriausybės pateikiama savižudybių mūsų šalyje statistika ne mažiau skaudi. "Kauno medicinos universiteto mokslininkų ne vienerius metus atliekamų reprezentatyvių tyrimų rezultatai rodo, kad vis daugiau jaunų žmonių Lietuvoje savižudybę mato kaip priimtiną išeitį, susidūrus su sunkumais. Todėl nedelsiant būtina padėti visuomenei, o ypatingai jaunimui, suprasti, kad sunkiausioje gyvenimo situacijoje prašyti pagalbos, paramos yra stiprybė, o ne silpnumas", - sako "Jaunimo linijos" vadovas P. Skruibis.

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo. Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu. Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui.

Žvilgsnis į savižudybę per laiko prizmę - tai žvilgsnis į “istorišką” savižudybę. Deja (o gal ir ne), psichologijai šiame straipsnyje vietos beveik neliko. Noras rašyti būtent apie “istorišką” savižudybę gali kilti dėl dviejų priežasčių: podraug dėl didelio susidomėjimo šia tema ar didelio psichologijos neišmanymo. Apie savižudybę kaip reiškinį Lietuvoje yra rašyta, nors ne tiek jau daug, o veikalo, skirto savižudybių istorijai, Lietuvoje dar nėra. Apie savižudybės raidą Lietuvoje trumpai galima sužinoti iš doc. D.Gailienės veikalų, susiradus dar galima paskaityti kokį G.Beresnevičiaus straipsnį ir tai, deja, beveik viskas. Tuo tarpu apie savižudybių istoriją ne Lietuvoje lietuviškai paskaityti nėra galimybių, mat nėra išverstų leidinių. Konkretaus darbo tikslo straipsnyje nekėliau. Tai tiesiog bandymas pažvelgti į savižudybę iš trijų laiko dimensijų: senųjų amžių, vidurinių ir naujųjų amžių.

Beprotybę gali šlovinti tik tas, kas jos nematė iš arti arba pats joje nebuvo... Negalvokit, kad idiotu būti laimė. Tai iš tiesų tik naivoka iliuzija. O altruizmas, pareigos, tikėjimas ir kiti ne proto dalykai daug kam tikrai atrodo iliuzija, nes nėra pačiupinėjami ir pamatuojami objektyviais matais. Bet kas juos jaučia, žino juos egzistuojant. Tai proto sritis - įrodinėti. Tada jis patiki. Širdis elgiasi kitaip: ji patikėjusi praregi... Manyti, kad protu ir logika galima paaiškinti žmogaus vidinį pasaulį, irgi klaidinga. Juk ne apie pareigą gyventi rašiau. Tai labai abstrakti sąvoka, kuri, deja, nieko nepasako. Kokias pareigas jaučiamės turintys, kokių ne - patys puikiausiai jaučiam ir žinom. Bent aš savąsias žinau.

Turbūt dar daugelis prisimena Vilniaus universiteto studentą, kuris prieš kelis metus iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Pasak jo kursioko Tomo, III kurso istorijos studentas S. buvo labai originali ir išsilavinusi asmenybė, niekas net neabejojo, kad jis pasiliks universitete ilgesniam laikui ir sieks mokslo aukštumų, bet... Staigi ir netikėta mirtis privertė susimąstyti ne tik jo draugus, bet ir visą universiteto bendruomenę. Viena iš versijų, kodėl perspektyvus studentas pasirinko šuolį nuo aukšto Valakampių tilto, yra studijos. Besimokant tik labai gerai, gautas neigiamas įvertinimas buvo per daug skaudus gyvenimo smūgis. O mokytis buvo tikrai sunku, nes universitete atsirado nauja istorijos kryptis – antropologija, beveik visa literatūra buvo anglų kalba, o dėstytojai su dideliu entuziazmu (tai reiškė ir didelį krūvį – aut. past.) dėstė paskaitas. Mokslą ir linksmybes mokėjusio suderinti studento pasirinkimas privertė susimąstyti VU dėstytojus.

Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų, skubantį į mirtį? Benediktas Spinoza teigė, kad mes negalime racionaliai mąstyti savižudybės. Prote negalinti būti duota idėja, panaikinanti paties proto egzistavimą. Tai loginis prieštaravimas - savižudybė reikštų sąmoningą siekimą nesiekti. Savižudybės faktai, anot Spinozos, liudija tik tai, kad protas buvo paveiktas išorinių priežasčių. Beprotybė taip pat išorinis veiksnys. Čia protas jgauna prigimt], kuri jau ne-tapati tam, kuo jis yra. Šios naujos prigimties protas negali nei suprasti, nei koųjtempliuoti, nes ji neišplaukia iš jo paties. Amerikiečių filosofas ir psichologas Williamas Ja-mes'as, svarstydamas savižudybės fenomeną, konstatuoja, kad kai savižudybę paskatina beprotybė ar staigus impulsas, svarstymais nieko nepakeisime.

Yra keletas mitų apie savižudybę ir savižudžius. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yra neteisingi. Ketvirtasis mitas apie savižudybę - jog nusižudantis asmuo yra psichiškai nesveikas - reikalauja keleto komentarų. Pirma, asmenys, kurie nusižudo, paprastai nėra psichiškai nesveiki ar laikinai pamišę, tačiau šeimos nariai dažnai įsitikinę kad “niekas, būdamas sveiko proto” negalėtų nusižudyti, o jų prarastas mylimas žmogus - ne išimtis. Antra, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Trečia, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 % visų savižudžių. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jaumas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe. O tokį beviltiškumą išgyveną ir labai racionalūs žmonės.

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė - jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.

Savižudybė - reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas.
Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje stadijoje. Kadangi tai gali būti labai sunku, šis straipsniukas yra bandymas pagilinti žinias apie savižudybes, kad galėtume lengviau suprasti ir padėti kitiems žmonėms krizės metu, o taip pat kaip patiems ieškoti pagalbos arba priimti geresnius sprendimus.