Meilės istorijos

Saulė pasislėpė už debesų. Žibintai apšvietė visą parko taką, nubarstytą auksiniais, dar tebekvėpuojančiais lapais. O Ji bėgo. Bėgo taip, kad po jos lengvų žingsnių sušnarėdavo visi žemė palietę lapai. Nesirinkdama, Ji čiupdavo bent kurį ir prisekdavo prie lapų puokštės. Su šypsena ir lengvomis mintimis, kas žingsnį Jos laukdavo Jis. Žavėdamasis, jos mėlynų akių šviesa, spindinčia ugnies paletėje. O Ji dainavo, dainavo sukdamasi tarp lapų gausybės ir neaiškios tylos. Surinkusi visą glėbį lapų, Ji bėgo pas Jį, pusę išmesdama kelyje. Šiltai suspaudęs Ją glėbyje, laikė tiek, kiek nei protas, nei širdis nesuskaičiavo. Tuo metu jiems neegzistavo niekas. Tik jie ir ruduo.

Viltis - sapnas nemiegant. Patikėk tuo! Visi patikėkit tuo! Nes aš tuo patikėjau. Jei tuo tikiu aš, tai visi tuo turi tikėti. Visi... Su didele viltimi važiavau vakar i Kauna. Su milžinišku tikėjimu... Visą širdį užvaldė laukimas, nuojauta, kad turi įvykti kažkas neįprasto. Su laime, nerimu įsijungiau kompiuterį. Vos įžengus i kibernetinį pasaulį tikėjau surasti tave. Koks aš kvailys! Bėgu nuo tų minčių, bet negaliu pabėgti. Labiausia bijau to, kad tai man visai naujas jausmas. Aš su daugeliu panelių norėjau suartėti, aš ir dabar daugelį panelių palydžiu savo žvilgsniu. Taip aš esu simpatiškas ir patrauklus. Tačiau aš stengiausi būti negailestingas. Stengiausi žaisti žvilgsniais, suteikti viltį, bet išlikti amžinai šaltas. Ko gero neveltui mano rankos visados ledinės, kurias taip nori nuolatos kas nors sušildyti. Cha! Kokios jos naivios. Aš perdaug myliu save, kad atiduočiau kam nors kitam, kol neįsitikinčiau, kad jos manęs vertos. Iš išorės atrodau ramus, o širdyje pašėlęs, pilnas vilties, tikėjimo ir laukimo. Taip dažnai tariu, jog netikiu meile, bet ištikrųjų tikiu ja daug stipriau negu kas kitas. Aš mokėsiu išsaugoti ta tikėjimą! Aš mokėsiu laukti! O gal ne? Juk vis dažniau pasijaučiu pavargęs nuo laukimo, ieškojimo, gyvenimo nuobodybės. Dažnai pajaučiu, jog mano gyvenimas reikalingas kitiems, o ne man pačiam. Taip norėčiau užbėgti gyvenimui už akių, sužinoti visą ateitį. O gal ne? Gal nuo to bus tik blogiau.

Buvo ruduo. Medžiai žarstė savo auksinius lapus, jie net neįtarė, kad laikui bėgant pavirs į pilkus, kojom mindomus ir nepastebimus. Neįtarė, kad jų laimė yra laikina, kad už metų juos pakeis kiti-auksiniai, taip pat besišypsantys lapai. Jie net neįtarė... Neįtariau ir aš, kad į mano gyvenimą ateis žmogus, kuris sujauks viską, kas buvo iki tol, kad privers jausti kažką tokio tyro ir gražaus. Neįtariau, kad mano širdis taip stipriai prisiriš prie kitos širdies, neįtariau, kad galiu būti tokia laiminga. Tuomet tikriausiai pirmą kartą gyvenime galėjau drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad esu laiminga. Kad tu žinotum kokia aš laiminga buvau! Norėjau bėgti, ir kaip pakvaišus rėkti visiems, kaip myliu, kaip esu mylima... Tai buvo toks nuostabus jausmas... Atiduočiau viską, kad bent trumpam galėčiau sugrįžti į tas akimirkas. Gyvenau vien tik tavim, būčiau atidavus viską, net savo gyvenimą, dėl tavęs. Mylėjau. Labai mylėjau. Vis dar myliu. Ar jauti tai? Tikriausiai ne. Tu išėjai... Išplėšęs mano didelę, kruviną, vis dar pulsuojančią širdį, išėjai... Išplėšęs ją su visom gyslom, įsidėjai į kišenę ir pasilikai kaip atminimą. Kartais jausdavau, kaip išsitrauki ją iš kišenės, kaip žvelgia tavo šaltos akys, lyg prisimindamos tai kas buvo, ir vėl įsimeti ją atgal į kišenę. Man grauždavo tą didelę žaizdą, kurios vietoj kažkada buvo širdis. Vietoj kraujo iš žaizdos sunkdavosi ašaros. Sunkiasi iki šiol.

Dar atrodo visai nesenai ėjau jūros krantu... Girdėjau kaip šaltos jūros bangos plauna mano pėdsakus... Ėjau, o tolumoje taip tikėjausi išvysti tave ar bent jau tavo siluetą einantį tolyn... Bet čia nebuvo tavęs, o tik aš ir žuvėdros skraidančios tolumoje... Jos visai kaip ir aš keliavo ten kur kelio galo niekaip negalėjau išvysti, kada jis baigsis? Kada ateis tokia diena kai vėl stipriai priglausi tu mane? Jaučiuosi taip beviltiškai lyg nieko neturėčiau šiam gyvenime... O dar kažkada turėjau tave, tavo plačia šypsena ir skardu juoką kuris lyg šiol skamba mano ausyse... Pakeliau akis į viršų, o ten skrenda balta lyg snaige žuvėdra... Viena kaip ir aš, atrodė tokia artima mano krauju pasruvusiai širdžiai... Ji nutupė visai šalia manęs akimirka mūsų akys susiliejo žvilgsniais. Tačiau aš greit atitraukiau savo akis nuo jos. Pažiūrėjau į jūros bangas apšviestas saulės spinduliu ir ta akimirka pajutau, kaip mano gyvenimas prabėgo pro akis... Toks pilkas ir beprasmis jis buvo... Bet tu atvertei mano gyvenimo naują lapą jis įgavo naujų spalvų, naujų jausmų kuriuos aš ir kiti žmonės vadina MEILE... Tas kelias nuostabias savaites su tavim gyvenau kaip danguje... Tai buvo tobula, nepakartojama... Aš pirma kartą pamilau tave taip kaip nieko dar nesu pamilus... Nenorėjau be tavęs būti nei vienos minutės... Kiekviena diena mane priversdavai nusišypsoti. Įtikinai, kad mane myli.. Tai kodėl ta lietinga diena palikai mane vieną? Kodėl išėjai iš mano ir taip beprasmiško gyvenimo?

Viskas prasidėjo 2006 Gegužės 27 diena... Tiesiog internete. Mielas vaikinas pasirodė, tad nusprendėm pasikeisti numeriais. Diena iš dienos vakarus praleisdavom prie telefono ragelių tol, kol kuris nors iš mūsų užmerkdavo akytes... Nusprendėm susitikti ir jau kitą dieną ėjom į pasimatymą... Susitikom mes ne restorane, ne kavinėje ar kur prie jūros, o tiesiog gatvėje... Paspaudus Jam ranką, Širdy pajutau tai, ką iki pat šioliai jaučiu. Taip ir leidome dieneles vienas kito glėbyje. Jis man buvo draugė, mama ir tėtis... Jis buvo dalis manęs... Mes juokdavomės kartu, ir verkdavom kartu, kai būdavo sunku, susėsdavom dviese ir tiesiog plepėdavom. Mes viską darėm kartu... Pamilau Jį tokį, koks Jis buvo ir aklai Juo tikėjau, tikiu ir dabar. Beveik nepažinodama Jo, aš Jam leidau pažinti visą save. Nes savo gyvenimo kely aš mačiau tik Jį. Tik Jis vienintelis mane apkabindavo, kai būdavo man sunku, Jis vienintelis buvo su manimi tol, kol užmerkdavau savo akis... Kai pabusdavau, tik Jį prisiminus, aš su šypsena pradėdavau dieną... O dabar... o dabar aš su ašarom užmiegu ir su jomis kartu prabundu... Nes nebėr Tavęs jau... Negailestingas gyvenimas atėmė Jį iš manęs dar ir dabar nežinau kodėl... dėkinga gyvenimui esu tik už tai, kad šitas, kartais labai neteisingas gyvenimas man leido pažinti tave. Ir nesvarbu kiek laiko mes praleidom drauge, svarbu, kad patyrėm tai, ko kiti per visą savo gyvenimą galbūt nepatirs...

Dykuma... Didžiulė, beribė, karščiu alsuojanti smėlio jūra, vis labiau ir labiau kankinama deginančios saulės ir spindulių... Žmogus... Keliaujantis per ją pavargęs ir išsekęs, atrodytų, beprarandąs viltį ir norą gyventi... Išsekintas jo kūnas, sunkiai judantis ir neklausantis jo paties norų ir minčių padėti jam... Ir staiga žmogus pamato karščio nualintuose smėlynuose oazę... - Valio! Aš išgelbėtas! Aš dar gyvensiu... - sušunka žmogus ir skuba link jos. Jo žingsniai greitėja, keleivis turi tikslą - tikisi ten rasti vandens... Vanduo suteiks jam jėgų... Jis galės toliau keliauti per dykumą. Žmogus prieina prie mažo šulinio: - Taip! Čia tikrai - vanduo! - iš pradžių lūpas vandeniu jis suvilgo nedrąsiai, tačiau pajutęs jo suteiktą galią ir norą toliau keliauti per dykumą, pradeda godžiai gerti, prausiasi juo veidą, rankas, pila jį ant viso savo kūno ir negalvoja, kad tas mažo šulinėlio vanduo senka... Nyksta, kol visiškai jo nelieka... Tarsi visai ir nebuvo... - Na ir kas! - pagalvojo žmogus, - juk dykumos platybėje yra ne vienas šulinys! Aš rasiu kitą ir atsigersiu iš jo, atgausiu naujai jėgų ir galėsiu toliau keliauti! Ta didžiulė saulės išdeginta dykuma - tai Mūsų Gyvenimas... Žmogus, ja keliaujantis - Tu, o tas šaltinis vidury dykumos buvau Aš... Vanduo - Mūsų Meilė... Gyvenime reikia išmokti saugoti viską, kas brangu ir gali daugiau nebepasikartoti. Reikia išmokti po savęs kažką palikti ir kitiems. Juk šiuo atveju žmogus nesuvokė, kad tas šaltinis jam išgelbėjo gyvybę...

Mano skruostu tyliai nukrito ašara, tiesiai jam ant rankos. Bet jis nusisuko ir nuėjo. Aš nulenkusi galvą dar ilgai stovėjau, medžiai man dainavo ,praskrisdami paukščiai priminė, kad artėja žiema. Dideli, sunkūs lašai krito ir krito, dužo ant juodo asfalto. Skausmas gniaužė kvapą, o aš vis verkiau... bet tą akimirką, kai mano ašara nukrito jam ant rankos, jis nežymiai suspaudė savo kumštį. Ta ašara nuriedėjo jo ranka ir paskendo lietuje. Dabar lietus, rytoj sniegas, poryt tušti lapai man primis jį. Akimirka, ir mes jau ėjome skirtingais keliais. Mano galvoje kilo tūkstančiai klausimų, į kuriuos aš nepajėgiau sau atsakyti. Tik vienas klausimas vis nedavė ramybės - kodėl? Gal todėl, kad neužteko meilės, gal todėl, jog jam pabodo, gal todėl, kad nebuvo jausmų?... Tikriausiai aš to niekad nesužinosiu. Ir lietus ir ašaros bepaliovos riedėjo mano skruostais. Nepajutau kaip sutemo, kaip mėnulis įkopė į dangų, į kurį dažnai susėdę žiūrėjome... Nenorėjau, kad išauštų rytojus, bet laikas bėga, jis gydo žaizdas. Kiekviena diena žada vis kažką naujo, ir gyvenimas tęsiasi visiem, tik ne man. Man gyvenimas sustojo, tą šaltą naktį, kai skruostu nuriedėjo paskutinė ašara.

Dovanok gyvenime už tai, kad nemokėjau brangint to, kas išties man yra taip brangu... Tu atėjai ir išėjai, kaip rūkas, ryta prasklaidei ir palikai mane. nenoriu būt ir vėl viena...kiek dar gyvenime kartų teks pamilt ir vėl patirt tą skaudų smūgį? širdis jau netelpa krūtinėj, ji nori lėkt paskui tave... o aš sėdžiu, taip pat kai tu palikai mane, taip ir tebesėdžiu... nenoriu niekur eit, nenoriu nieko matyt ar girdėt... tetrokštu paskęsti ašarų lietuje, kad niekas nematytų kaip grimztu gilyn, kad niekas neatmintų manęs, ir niekas nekentėtų jog palikau šį pasauly... tačiau negaliu... tik viltis mane laiko, tokia didelė ir stipri... tikiu, meile, tikiu, kad dar ateisi ir priglusi prie mano jau spėjusio atšalti kūno ir sušildysi savo ugnimi. aš visada tik ir gyvenu viltimi, kad viskas bus gerai, ir galų gale taip būna... tačiau kiekvienas toks išsiskirimas atneša ir skaudžią žinią, kad meilė gali baigtis, jei nėra sutarimo, jei nėra pasitikėjimo ir atsidavimo... kai aš kalbu tu tyli, kai tu kalbi - aš tyliu, mes taip ir nesusikalbėsim niekada, taip ir nutrūks šilkinis mūsų jausmų siūlas, taip ir užmigsim neištarę paskutinį kartą kaip mylim vienas kitą... atleisk kad aš tokia, atleisk kad kaltinu vis tik tave... ne tu vienas kaltas, aš taip pat kalta... atleisk... išgirsk Viešpatie mano maldą, ir sugrąžink jį, sugrąžink mano gyvenimo tikslą ir įliek vėl šviesą į mano dieną...

Palikai mane vieną rugsėjo dieną. Verkiau 3 dienas iš eilės. Ir dabar, pagalvojus apie tave dažnai pradedu verkti, kaip maža mergaitė. Nes ašaras manąsias sukūrei, tu, mažiuk. Pasiilgau tavęs... Man svarbiausia, kad tu sugrįžtum pas mane. Myliu tave ligi šiol ir mylėsiu amžinai, nes esi pirmas žmogutis, pavergęs mano širdį. Kai pamatau tave, noriu pribėgti, apkabinti, pabučiuoti, pakuždėti į ausį, kaip tave myliu, bet nedrįstu, nes priklausai dabar kitai. Pavydžiu jai labai. Būdama su tavim pamiršdavau savo rūpesčius, galvodavau tik apie tave. Negalėdavau atitraukti akių nuo tavęs, katinėli. Tavo akys ir šypsena be galo graži. Myliu tave. Žinau, kad dar gali sugrįžti pas mane. Lauksiu tavęs, tik sugrįžk. Noriu bučiuoti tavo karštas lūpas, noriu jaustis mylima... Atsiprašau už viską, ką ne taip padariau, atsiprašau už labai negražų poelgį. Suprask, buvau supykusi ant tavęs. Atleisk man. Myliu tave, mano džiaugsme, esi man vienintelis. Laukiu sugrįžtančio... Myliu, mažiuk tik tave.

Viskas prasidėjo viena šaltą, bet gražų sausio devintosios rytą. Atrodo, dar tik neseniai nuaidėjo šventiniai paradai, koncertai ir visas šventinis šurmulys. Ji, atsikėlusi gan anksti, į darbą nusprendė nueiti pėsčiomis. Buvo likusi dar gera valanda iki darbo dienos pradžios, tad ji ėjo neskubėdama. Šaligatviai buvo slidūs. Staiga, mergina netyčia paslydo ir nukrito ant šalto, kieto, slidaus šaligatvio. Kai ji atmerkė akis į ją, norėdamas padėti atsikelti nuo šaligatvio, rankas tiesė vyriškis. Vyras atrodė, mandagus, padorus, kokių trisdešimties metų. Bet iškart ji atkreipė dėmesį į jo šviesius, lyg angelo plaukus ir žydras, lyg vasaros dangus akis. Pagaliau, ji atsistojo, apsidairė ir padėkojo jai padėjusiam vyriškiui. Jis nusišypsojo ir pasakęs, kad skuba į svarbų susitikimą, dingo tekančios saulės spinduliuose... Visą dieną ji negalėjo negalvoti apie jai padėjusį vyriškį, visos mintys sukosi tik apie jį, juk ji nepaklausė net jo vardo. Darbo diena praėjo gan greitai ir štai ji jau sėdi namuose, geria karštą arbatą ir žiūri kažkokį filmą. Pasibaigė savaitė, o ji nesutiko nė karto to mėlynakio vyriškio, nors to ji labai norėjo. Kadangi, ji jau kokius tris mėnesius nebuvo kur nors išėjusi, tad šį šeštadienio vakarą nusprendė su draugėmis nueiti į klubą, pasidžiaugti gyvenimu. Buvo jau dešimta valanda vakaro ir būrelis merginų jau stoviniavo prie klubo. Prie įėjimo didelė grūstis ir merginoms vis nesisekė į jį patekti.

Jis patraukė mano dėmesį tą varžybų dieną, kai pataikė i krepšį nuo tritaškio linijos. Komandos draugai plojo ir sveikino jį, tačiau aš tik sėdėjau... įsmeigusi žvilgsnį. Keista, kad visus jo komandos draugus aš seniai pažinojau, o jis manęs nedomino... iki tos dienos. Net pati nesupratau kas mane taip traukė prie jo. Juk jo visai nepažinojau. Esu skaičiusi knygoje, kad meilė yra tada, kai pamačiusi žmogų jauti, kaip tave užlieja kažkas švelnaus ,ir atrodo tik norisi bėgti ir iš visų jėgų šaukt, kaip gera gyventi pasaulyje, kuriame gyvena ir jis. Bet kaip kvaila man apie tai kalbėt. Man, kuri netiki meile iš pirmo žvilgsnio... Po kelių dienų ėmiau kur kas mažiau apie jį galvoti. Ir nors mes niekad neesame buvę drauge man jo truko. Vieną dieną nelauktai sulaukiau žinios apie jį... Sužinojau tai, ko geriau niekad nebūčiau sužinojus. Išgirdus, kad galiu jau niekad jo nebepamatyt, aš suklupau, negalėjau išleist jo, nežinant ką jaučiu... Ilgai mąsčiau, tačiau iškart neišdrįsau jam viską pasakyti i akis. Parašiau jam, mes susipažinom. Ir kuo toliau, tuo prasčiau aš jaučiaus, nes žinojau, kad tai laikina... Žinojau, kad jis turi išvykt gyventi kitur. Bijojau galvot apie tai, kad niekad negalėsiu jo matyt, nesvarbu, kad tik iš tolo. Negalėsiu jo paliest ir nesvarbu, kad lyg netyčia. Negalėsiu mylėt jo, nesvarbu, kad tik savyje. Mes susitikom, lygiai taip pat netikėtai, kaip ir susipažinom. Aš atrodo tiek daug jam norėjau pasakyt, bet... Atėjo laikas jam išvažiuot. Ir jis išvyko.

Mielas nepažystamasai, Mes - atskirai, o galėtume būti kartu... Juk tiek nedaug tereikia - tiesiog susipažinti... O gal mudu jau pažystami? Vieną dieną tu atėjai į mano pasaulį... Diena, rodos, niekuo neypatinga, tačiau... Tačiau aš vis dar tavęs nepamirštu, taip norisi tau parašyti ir paklausti, kaip gyveni, ar vis dar prisimeni mane... Bet negaliu... ir šito nedarysiu, nes aš pati tau pasakiau, jog viską baigiam...Tiesą sakant nieko ypatingo (neleistino) ir nebuvo, tik laiškai, žinutės ir vienas vienintelis susitikimas, po kurio nusprendžiau dėti tašką. Ir ne todėl, jog, anot tavęs, man nepatiko tavo išvaizda... tai netiesa - nesu aš pati princesė, tad neieškau karalaičio.. Taip nusprendžiau, nes kuo toliau, tuo dažniau "pagaudavau" save galvojant apie tave... o tu... tu nesi vienas... Tu turi ją... Ją, kuriai skambini, kuriai tari meilius žodžius, kurią bučiuoji, kurią glaudi šalia savęs naktimi. Nenoriu būti trečia, nenoriu griauti tai, ką judu jau susikūrėte... Taip nusprendžiau, nes kuo toliau, tuo dažniau "pagaudavau" save galvojant apie tave... o tu... tu nesi vienas... Tu turi ją... Ją, kuriai skambini, kuriai tari meilius žodžius, kurią bučiuoji, kurią glaudi šalia savęs naktimi. Nenoriu būti trečia, nenoriu griauti tai, ką judu jau susikūrėte... Tad šiandien pro ašaras aš vis dar tariu... Aš viena...