Meilės istorijos

Tu neesi šalia... ir šitie žodžiai niekada Tavęs nepasieks... Bet aš rašau Tau... Kad mano širdyje nebeliktų to skausmo kurį man suteikei Tu... Mano širdis ir vėl liūdna, o ašaros jau rieda iš pavargusių akių... Kas man? Kartoju vis sau... Kas man kodėl niekada negaliu šypsotis?... O mano akis temdo juodos ašaros... Tu nemyli manęs... nemyli manęs taip kaip aš to noriu... Tokia Tavo meilė mane skaudina... Meilė... Aš tikėjau ja... Maniau ji graži, bet ne... Gyvenimas mane privertė susimąstyti ir atverti akis, pamatyti kad ji gali būti ir skaudi... Meilė pasireiškia tuo, kad Tu esi viena, visų pamiršta, niekam nereikalinga, nes žmogus kurį Tu myli Tavęs nemyli... Aš atleidau tau už išdavystę.. Atleidau Tau viską... Bet mano mintyse vis dar ta pati mintis... kad aš niekada nebūsiu ta kurios Tau reikia... Aš tai žinau, bet negaliu nuo Tavęs pasitraukti, negaliu duoti Tau kelio kad ir kaip to norėčiau... Juk aš tave MYLIU, negaliu be Tavęs... Norėčiau Tau to nejusti.. Bet širdis yra širdis, o jai neįsakysi.. Ta meilė kurią Tau jaučiu begalinė, norėčiau justi iš Tavęs tą patį, bet negaliu, nes Tavo akyse teįžvelgiu šaltį ir gailestį MAN... kodėl? Kodėl taip yra, kodėl Tau manęs reikia tik tada kai Tu to nori? Juk aš esu visada pasiryžusi Tavęs laukti... Galėčiau pabusti vidury nakties ir eiti į nežinomybę, kad tik ten surasčiau Tave... bet... aš sutikčiau Tave ten ne vieną... Tu būtum su jausmu širdyje... jausmu kurį jauti ne MAN bet KITAI... Aš šitą žinau...

Kodėl turėčiau kurti eilėraštį tau, jei vis tiek jo neskaitysi. Kodėl turėčiau jame išlieti savo širdį, jei tau nerūpėjo, kaip ją įskaudinai. Kodėl eilėraštis turėtų būti tau, jei net nepaskambinai. Kodėl turėčiau rašyti, kad man skaudu, jei neatsakei nei į vieną mano žinutę. Ir kodėl išvis aš rašau tau eilėraštį, kodėl prisimenu tave? Todėl, kad buvai mano gyvenimo dalis. Teisingai - BUVAI. Bet nebesi. Taip, kaip leidai man išeiti, taip aš išstumiu tave iš savo širdies. Galvojai, kad man skaudu? Tikėjais pamatyti mane verkiančią? Taip. Ne. Taip, man skaudu. Ne, tu nepamatysi manęs verkiančios. Ar žinai, kad tu jau nebegali grįžti. Jau per vėlu. Laukei per ilgai... Per ilgai leidai mano širdžiai kraujuoti. Ar žinai, kad tavo telefono numerį seniai ištryniau. O tos kelios ašaros buvo tikrai paskutinės, kurias išliejau dėl tavęs. Žinoma, mes susitiksime dar ne kartą. Bet tu būsi man svetimas - su žmogaus iš mano praeities kauke. Kaip manai, ką aš tada jausiu? Dabar manau, kad pyktį, o gal visai nieko. Man buvo labai įdomu žinoti, ką galvojai apie mus. Bet taip ir nesugebėjai duoti jokio atsakymo. Nenoriu tavęs kaltinti, kad nebeliko MŪSŲ. Mes abu kalti. Tiesiog jau taip yra...

Vasaros naktis... .žvaigždėtas dangus... mėnesiena... Visą tai jaudina...visą tai priverčia prisimint tave... kaip karštą vasaros naktį ieškojom Grįžulo Ratų, Šiaurinės žvaigždės... - Kuri žvaigždė ryškiausia? - nedrąsiai pakuždėjau, dairydamasi po dangų... Pradėjom ieškot... Žvalgydamasi parodžiau į ryškiausią ir paklausiau: - O tau kuri? Jis nusišypsodamas pasakė: - Aš visą vakarą negaliu atplėšt akių nuo pačios ryškiausios ir gražiausios žvaigždutės - nuo Tavęs... Jis velniškai nusišypsojo... nakty, tamsoj mačiau jo tviskančias dvi žvaigždutes veide...tai buvo ne šiaip žvaigždės, bet tai buvo pačios nuostabiausios, iki tol dar neregėtos akys, kurios skleidė šilumą... ir meilę... Susilieję pasilikom danguje, tik kiekvienas atskirame - aš - jame, o jis - manyje... Ašaros srūva prisiminus, kaip buvo gera... tiesiog tavo glėby jausdavausi kaip pasakų mergaitė, kuriai viskas gerai, kuri graži, protinga, mylima ir mylinti... gal per daug svajojau, gal per daug iliuzionavau esamus dalykus... gal visai ne laiku užsidėjau rožinius akinius ir žvelgiau į pasaulį... todėl dabar per mėgstamiausią orą - darganą - negaliu neišlysti iš kambario ir nepasivaikščiot... neprisimint tavęs.... Prisijaukinsiu ilgesį ir skrisiu mintimis link žvaigždžių, kur skaisčią naktį švies mėnulio pilnatis... sustosiu ant lėtai praplaukiančio debesėlio ir kalbėsiu su juo... gal jis man atsakys, kas bus po to?

Buvau jaunutė pirmo kurso studentė, o jis subrendęs vedęs vyras. Netikėtai mūsų keliai susitiko ir jau ilgai neišsiskyrė. Tiesiog pamiršom visą pasaulį, nematėm, kas dedas aplinkui. Buvom tik mes abu. Vogiau svetimą meilę, bet jos gavau su kaupu... Negaliu pasakyti, kad man to užteko, tačiau aš buvau laiminga. Kaip paukščiai skraidėme danguje - niekada nepavargstantys, visada išsiilgę. Meilės buvo tiek daug, kad nieko kito, rodos, nereikėjo. Sunkiausios buvo tos laukimo valandos, kai jo nebuvo šalia. Laukiau... Dienos buvo tokios niūrios be jo... Viskas tęsėsi - susitikimai, išsiskirimai. Gyvenom taip, kūrėm ateities planus... Tačiau taip netikėtai užklupo bėdos - ir taip viena po kitos. Bet juk kitaip ir negalėjo būti. Žinojom, tik nenorėjom pripažinti, kad pasaulis yra prieš mus. Sužinojo mano šeima, jo šeima... Tiek sudaužyta širdžių buvo, tiek verkiančių veidų... Žiauru. Turėjom kažką keisti. Bet palikti savo jausmų mes neįstengėm... Daug kas keitėsi, tik ne mes... Negalėjau daugiau skaudinti mylimų žmonių, pasirinkau keistą gyvenimą. Žinojau, kad kartu būti negalėsim. Suvokiau, kad pasaulyje ne tik mes dviese - kuo kažkada tikėjau. Nusprendžiau likti viena, su meile jam. Jis taip pat... Keikiau gyvenimą, kad suteikė man teisę mylėti, o dabar viską atima. Velniškai skaudėjo... kartais užplūsdavo silpnumo akimirkos, tuomet verkdavau, kaip beprotė. Skaudinau save, ir norėjau, kad skaudėtų dar labiau.

Einu rudens lapais apsnigtu taku. Jie man groja liūdną, ilgesingą muziką. Kiekvieno žingsnio prisilietimas prie jų, tarsi gitaros stygų suvirpėjimas. Tik čia visos "stygos" išgauna vienodą garsą, tačiau tuo pat metu ir visiškai skirtingą. Bet aš jų negirdžiu. Nes girdžiu vien tik tuštumą. Visai netikėtai atsirandu prie upės. Ta pati upė, tas pats krantas. Tik vanduo jau kitas. Tas, kuris ka tik buvo čia, dabar jau yra ten. Kažkur, kitur... Bet aš to nematau. Nes matau vien tik tuštumą. O tuštuma - tai beribė erdvė, be sienų, be durų ir netgi be langų. Ji neturi nieko ir apima tai, ko niekas niekada nematė, negirdėjo ir net nejuto. Žvelgiu į tolį ir matau tuštumą. Jaučiu ją savo širdy, o jos glūdumoj gilų liūdesį. O liūdesio išraiška - ašaros. Šiltos ašaros, lyg vasaros lietaus lašai glosto mano veidą. Tai liūdesio ir skausmo atspindys. Tuštumos nebeliko. O gal jos niekada ir nebuvo... Liko tik ašaros, skausmas ir tūkstančiai neatsakytų klausimų. Ir tada supratau, kodėl čia esu, kodėl egzistuoju ir kodėl gyvenu. Esu čia tam, kad rasčiau atsakymus į visus klausimus, kad peržengčiau visas kliūtis ir užkopčiau į aukščiausio kalno viršūnę. Nors ir esu visiškai viena, be Tavo palaikymo, švelnaus žodžio bei supratimo. Turiu labai daug, bet kartu ir neturiu nieko. Kam šypsosi žvaigždės ir šviečia saulė, jei nesi kartu su manimi. Esi reikalingas, kad padėtum surasti klaidas, palaikytum už rankos ir padėtum suprasti, kodėl turiu šimtą draugų, bet neturiu vienintelio, tikro draugo.

Prasidėjo viskas nuo vienos paprastos trumposios sms žinutės... Jis jai rašė klausinėdamas ką ji veikia, kaip sekasi, ką mėgsta ir pan... Žinučių daugėjo, o jis vis nenorėjo jai prisipažinti kas esąs, jiedu mokėsi toje pačioje mokykloje, tad ji numanė kas jis ir pradėjo spėlioti... Jai bespėliojant jis pasakė kurioje klasėje mokosi, o vėliau aišku ir savo vardą, tačiau visa kita jai taip ir liko paslaptyje... Sms žinutės ji gaudavo vis rečiau, bet vieną dieną ji nutarė išsiaiškinti kiek tik galima daugiau apie slaptą nepažįstamąjį, vėl gi daug ko sužinoti jei nepavyko, tačiau jie pradėjo geriau bendrauti... Sakyčiau, net artimiau... Jis pradėjo patikti jai, o ji jam. Štai čia galima būtų stabtelti ir pastebėti jog nuo šios vietos istorija galėtų būti kaip ir visos labai graži ir laiminga, tačiau yra vienas didelis bet - ji tokia nebuvo... Na, manyčiau aišku, kad kaip ir visados būna jie įsimylėjo... bet neaišku ar vis dėlto meilė išties buvo abipusė... Jis jai kalbėjo apie tai ko dar niekas nėra sakęs, ir rodos mylėjo taip kaip nieks dar tikrai nebuvo mylėjęs... Ji skraidė ten aukštai debesyse ir viskas jai atrodė lyg Saulės spindulys ir norėjo ji jog tas mažas bet labai akinamas, švelnus, mielas, geras, bei svaiginantis spindulėlis nenuskristų į tolį ir nepaliktų jos vienos, jog jis saugotų ją visur ir visados... Jie bendravo gražiai, tačiau nors ir netikrai, vis vien tai buvo labai svaiginama.. Jis jai rašydavo tai ko rodos nesugalvotų daugiau niekas...

Nebėr manęs tik tas, ko aš nenoriu.... Su neapykanta, pagieža mes žengiam į rytojų... Gal dalelę savęs tu atrasi iš naujo, o gal kažkas tau padės atsistot ant kojų? Nebetikiu savim, klupiu prieš svetimą altorių... Nebematau savęs, nebeužuodžiu kvapo, nebejaučiu to jausmo... o štai ir lapai krenta ant manęs. Šalta. Lyja lietus, dargana. Nepažįstamas balsas sako, kad viskas dar tik prieš akis, o jau dabar nebegaliu, jau dabar trūksta oro. Negaliu. Per sunku gyventi. Viskas ką jaučiau padovanojau tau, pradingo, nebėr. Tavo žodžiai, tie tušti bereikšmiai žodžiai taip pat pradingo. Aš nesakau, kad man bus lengva be tavęs bet aš nepasiduosiu. Kovosiu.... Nieko nebesakyk man daugiau, kas buvo tikra nebežinau. tu viską sunaikinai... netgi tą naujai užgimusią mažą gyvybę sugebėjai sunaikinti... kokia sunku meiles kaina...

Nežinau, ar įmanoma rasti tokius žodžius, kurie galėtu tiksliai išreikšti žmogaus jausmus, tiksliai apibudinti jo būsena. Abejoju... Nes dažnai kalbant apie tai, viskas atrodo per blanku, ne taip tikslu. Protu, atrodo, visiškai suvokiama, o širdis nenori to suprasti, nenori susitaikyti ir priprasti prie tavęs nebuvimo šalia. Sakai, kad prie visko yra priprantama. Taip, be abejo, žmogus juk prie visko pripranta, prie skausmo ir prie liūdesio taip pat, bet kokia tai kaina... Iš pradžių dvasinis skausmas tampa ir fiziniu, rodos nežinai, kur dingti, ką padaryti, kad neskaudėtu. Vėliau, palaipsniui kūną ir sielą užvaldo visišką apatiją praktiškai viskam ir visiems... O juk prie to irgi priprantama... Žinoma priprantama ir prie to, kad gyvenime nelieka džiaugsmo, kad šypsena būna netikra ir nenuoširdi. Galbūt, kada nors ir aš prie viso to priprasiu... O prisiminimuose vis dar gyva ta beprotiška kelionė į Ukrainą. Ta šilta, liepos 20-osios diena, kai sprendimas keliauti buvo priimtas, akyse spindėjo ryžtas ir begalinis tikėjimas, kad rasiu Jį, savo vienintelį, nesvarbu, kokiais keliais reikės eiti ar važiuoti, kokius sunkumus ir kokias negandas reikės iškęsti. Juk visa tai tokia smulkmena, palyginti su tuo, ką reiškia dar kartą pažvelgti Jam į Jo nuostabias akis, apkabinus, jausti Jo kūno šilumą, išgirsti Jo, toki gražų balsą, pamatyti Jo šiltą šypseną. Ir štai, aš jau kely. Kaune, autobusu stoty, ir vėl iškilo vaizdai mūsų pirmojo čia susitikimo.

Ta netikėta naktis suvedė mus ir pakeitė mūsų likimus Nuo to laiko mes kartu, nuo tos nakties kai ištarėm "labas", nors visko būta ir skaudžių išsiskyrimų, ašarų, pykčio, pavydo, ambicijų, tačiau iki šiol išliko skardus juokas, šiluma, rūpestis, ir svarbiausia jausmai. Su kiekviena diena jie stiprėja ir auga. Galiu drąsiai pasakyti - myliu tave, mėnuli, mano. Nesu aš angelas, tačiau ir ne blogiausias velnias, prisipažinsiu ne visada moku ir sugebu suprasti tave, pasakyti būtent tai ko tą minutę tau labai reikia, kad kartais tampu svarbesnė aš nei tu, bet visada širdyje aš tave myliu ir to niekada nepamiršk, kad ir aš toli bet mintyse širdyje visada su tavimi. Ilgai nedrįsau sau to prisipažinti, tačiau atėjo laikas kai nebegalėjau to slėpti ir garsiai ištariau - įsimylėjau. Įsimylėjau savo mėlynakį kapitoną. Jaučiau kaip širdelė ima plakti stipriau, kaip pilve skraido ir kutena drugeliai, kaip ėmiau vis dažniau juoktis ir mano veidą puošė šypsena, kai suskambėdavo telefonas imdavau visa virpėti nes žinojau ten - Tu. Tas jausmas nuostabus, žinau esu reikalinga Tau kaip ir tu man, tik deja ne visada mokėjau tai parodyt ir klysdavau, aš atsiprašau už tas ašaras ir įskaudintą širdį. Už bemieges naktis ir nerimą. Bet tikiu, kad išmoksiu gyvent nebeskaudindama kitų žmonių o ypatingai tavęs, nes tu vienintelis žmogus, kurį taip branginu. Kai tu esi man nereikia nieko, nes viskas ko man reikia turiu šalia - Tave.

Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali... Ne to nebus, bent šįkart... Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje... Nebegaliu... Lietaus lašai... skubantis žmonės... Ausyse skambanti „Leona Lewis - I Always Love You“ daina... Tą kart pirma karta pasijutau išsiskirianti iš minios... Visi skubėjo, lėkė... Bet tą kart man lietus padėjo... padėjo paslėpti ašaras akyse... Gal dėl to ir ėjau lengvais, lėtais žingsneliais...Tas atstumas nuo namų iki tos vietos kur ėjau buvo man labai gerai žinomas. Net nespėdavau mirktelėti kaip jau būdavau namie... Bet šįkart kelias atrodė ilgas... Jaučiaus taip lig eidama tuo savo menku žingsneliu eičiau atgal, o ne pirmyn... Gal man tai atrodė tik dėl to, kad buvau susimąsčiusi... Apie Ją... Apie MEILĘ... Netikėjau tomis banaliomis istorijomis, kad kai myli viskas įmanoma... Apie tuos pilve skrajojančius drugelius kai pamatai jį... Visa tai man buvo kaip iš pasakos išrašyta... Netikra... Bet, baigiantis tirpti žiemos sniegui lyg aušiant Pavasariui manyje pabudo Meilė... Netikėta... Nelaukta, bet tikra... O Mylėjau ir Myliu nuoširdžiai... Viskas buvo puiku... Jausti Jį šalia tada man buvo Nuostabiausias dalykas, o matyti jo šypsena... mmm... net dabar gera... Nemeluosiu, kaip jaučiausi tomis akimirkomis galėčiau tai apibūdinti, kaip drugelių skrajojimą pilve... Tai buvo kaip pasaka... Tik pasakoje visada yra laiminga pabaiga, o realybėje?...

Labas, žinai, būna tokių momentų, kai pasiilgsti kažko nepažinto... šiandien pasiilgau tavęs.... o gal greičiau nieko... ir nejaučiu dar to, tarsi per dilgėles einant basomis, jausmo... to jausmo, kai niekas nepalietė, o tau kūnu bėga tokie šiurpuliukai, tarsi tave kas iš tiesų liestų, bet nebūtų tavo.... gal taip visą gyvenimą ir ilgesiuos kažko svajoto, bet nesant tikro... galbūt mintimis kursiu romantikos gaidas, o realybės kaukėje nemirktelsiu nė vienu jausmu.... kaip ir šiandien žengiant prieš visuomenę, veide sustingęs šaltis ir abejingumas priverčia praeivius trauktis... tiesiog trauktis, nes tau nesvarbu per ką peržengsi.... Taigi... laukiu tavęs nepažinto ir nepaliesto... galbūt taip geriau... juk gyvenu du gyvenimus.... tu ir aš jame... aš ir tavęs nėra.... ir viena praradus vis tiek atsiranda antras.... visada pasilieki tu... visame.... gerų dienų ir įspūdžių, kad ir kur bebūtum.... :*

Pilki medžiai, pilka žolė, pilkas kambarys. Pilkas mano pasaulis. Viskas pilka! Tik tyla neaiškios spalvos. Tikriausiai ji juoda. Mano lūpos vėpčioja, bet negirdžiu savęs. Kalbu, juokiuosi, bet negirdžiu savęs. Girdžiu tylą. Rankomis užsidengiu galvą, blaškausi po kambarį. Atsimušu į sieną, suklumpu kampe. Po truputį rimstu. Įsikniaubiu į patį kampą, užsidengiu ausis, užsimerkiu ir tūnau ten ilgai. Ilgai... Kas čia? Girdžiu neaiškius garsus. Nesuvokiu, nesuprantu, kur esu. Turbūt miegojau. Ir tikriausiai gana ilgai. Nedrąsiai atsimerkiu. Aplinka įprasta. Kambarys, primėtytas skarmalų, sulūžusi sofa ir mažas staliukas. Ant jo mano pusiau atmerkta akis pro miglą pastebi tik vieną objektą - maišelį. Akys išsprogsta. Dingsta migla. Pati nejuntu, kaip atsistoju, griebiu ir bandau slėpti, kur nors įkišti. Staiga atsipeikėju. Suprantu viską, ką darau. Tik nuo ko aš tai slepiu? Juk mano tėvams vis tiek, ką aš veikiu. O jei būtų mane pamatę prieš užmiegant tam kampe? Arba tą maišelį ant stalo? Nereaguotų. Koks jiems skirtumas, kuo aš užsiimu... Jiems vienodai. Niekas nerūpi. Na, žinoma, išskyrus tai, kad būtų ką išgerti. Ir dar užkandos. Stoviu kambary saujoj sugniaužus savo apgailėtino gyvenimo dalį. Nors iš tikrųjų man neapsiverčia liežuvis savo egzistavimą vadinti gyvenimu. Pagriebiu nuo savo lovos striukę ir išeinu iš savo kambario. Leidžiuosi laiptais žemyn ir einu į virtuvę. Et, šeimos vaizdelis...