Meilės istorijos

Lietaus lašai, krintantys ant mano lango stiklo tokie pat šilti, kaip ir ašaros krintančios ant mano skruostu... šlapios, nuo tušo pajuodusios ir patinusios akys, man prabanga... sau tai leidžiu labai retai... tik išgėrusi kokią taurę vyno ir prisiminusi tave... O viskas buvo taip gražu... nors turbūt gražu buvo tik man... tau tai buvo žaidimas, tikiuosi kad tau buvo linksma mane skaudinti, tikiuosi patiko... Vos pradėjom bendrauti, tave pašaukė armija... kantriai visus metus laukiau tavęs, maniau praeis tie metai ir pagaliau galėsiu būti laiminga, mylėjau tave... tu sakei jaučiantis tą patį... Taip, armija baigėsi... praėjo tie metai... aš vis laukiau... praėjo ir dar pora mėnesių ir paaiškėjo, kad tu turi panelę... jau 4 metus ją turi... o aš kaip kvailutė laukiau tavęs... graužiausi, aštuoniolikti mano gyvenimo metai praėjo laukiant tavęs, nors tu buvai nevertas... Visą tą laiką buvai ne mano... buvai jos... Tą akimirką, kai pamačiau jus kartu einančius, plyšo mano širdis, dužo visos svajonės... pasaulis tarytum apsiniaukė... O juk mano gyvenimui taip tavęs reikėjo... Mylėjau tave, Mindaugai...

Mano Meile ar žinai, kaip tave myliu? Nejuda nė vienas lapas, jokio vėjo. Ar apsirikau? Netekau pusiausvyros, suklupau, aptemo protas, susitrenkiau kelį, užgavau sau širdį... Įsimylėjau akimirksniu... ir tą jausmą iki šiol branginu. Apie tave galvoju nuolat: kai lupu apelsiną, varstausi batus, kai vėjas neša lapus, vairuoju mašiną, kai saulė priverčia prisimerkti. Tu drebini žemę man po kojom. Vėl kuriu, vėl mano fantazija gyva. Apie tave galvojant, keistai užima kvapą, nusmelkia širdį, užlieja maloni šiluma. Kiekvienas rytas, prasidėjęs mintimis apie tave, būna nuostabus. Net rudeniniai lietūs būna šilti... Tu keiti mano gyvenimą: atgaivini mintis, jausmus, snaudžiančią aistrą... Myliu tavo rankas, tavo mintis, tavo balsą. Kasnakt, kai atsigulu į lovą - aš visada tavo. Mano pirštai švelniai liečia tavo veidą ir kutena, nors taip iš tiesų nėra... kai matau tave, jaučiu, kaip tave myliu, kaip degu... Kai ilgiuos tavęs, suprantu, kokia tu man svarbi, brangi, nepakartojama, priverčianti mano pasaulį juoktis! Tavęs dar nesutikęs jau žinojau, jog tave mylėsiu... mylėsiu amžinai...

Tu buvai. Et, ta jaunystė. Prabėgo jau penkiolika metų, o tave prisiminus vis dar suskauda širdis. Buvau jauna ir naivi. Kai septynioliktas gegužis skleidė savo gražiausius žiedus, netikėtai sulaukiau nepažįstamojo skambučio. Vardų įvairovė ir kalbos apie šį bei tą, kol vieną dieną supratau, jog laukiu tų pokalbių, skambučių. Ir visai nesvarbu, kad vardas, kuriuo tave vadinau, buvo netikras. Man tu buvai Sigis. Skambučiai dažnėjo, o širdy kirbėjo nenumaldomas noras tave pamatyti. Rūpėjo išvysti tave, nes širdies kertelė jau buvo skirta tau. Išleistuvių diena. Neprisimenu jos, tik prisimenu, kad tai buvo pirmoji mūsų susitikimo diena. Svaigau nuo buvimo šalia, pirmąsyk jaučiausi princese, nužengusia iš mano svajonių. Deja, mano svaigulys greit atvėso. Netyčia sužinojau, jog tu vedęs, turi vaikų. Žemė susvyravo po kojomis. Raminau save, jog išsiskirsiu, pasakysiu, kad viskas baigta, bet tvirta būdavau tik iki tol, kol išgirsdavau tavo balsą ar išvysdavau tave. Ir vis išsiskyrimą atidėliojau. Iki kito karto. O tie kartai buvo vienas už kitą nuostabesni. Pirmas bučinys, pirmieji prisipažinimai ir pirmosios ašaros. Buvome bejėgiai prieš gyvenimą. Tad nekūrėme ateities su laiminga pabaiga. Tiesiog gyvenome. O gyvenimas tyčiojosi iš mūsų. Rodos, nesimatėm kurį laiką, pakeičiau telefono numerį, išvažiavau į kitą miestą, tačiau ir vėl netikėti susitikimai, pasimatymai. Ištekėjau, susilaukiau savų vaikučių, bet ir vėl gyvenimas suvedė mus.

Žinau, kad tu klausai... Žinau, kad nori suprast ką tau jaučiu. Kai eini pro mane tiesiog jaučiu kaip nori prieiti, apkabinti, ištarti myliu... Žinau, nes tai jaučia mano širdis, kuri plaka tik dėl tavęs. Nei aš nei tu neišdrįstam... Gal todėl, kad tai pirmoji mūsų meilė. Gal todėl, kad bijom savo jausmų ir norim juos paslėpt. Tačiau nei man, nei tau nieko neišeina. Viską išduoda mūsų akys, lūpos, širdis, kūnas. Niekaip negaliu nuleisti nuo tavęs akių, lūpos taip pat nori tarti tą stebuklingą žodį myliu... Širdis plaka kaip pašėlus, atrodo tuoj iššoks iš krūtinės, o kūnas visas dreba, lyg vėjyje drebulė. Nežinau kaip tau pasakyti, kad myliu, todėl rašau... Rašau, nes tik taip galiu išsakyti tai ką jaučiu. Bet juk meilė stipresnė už baimę. O gal aš klystu? Gal tai ne meilė?... Bet tada kas tai???... Šitoks stiprus jausmas negali būti tik simpatija... Ne... Tai meilė... Kaip kvailai jaučiuosi, pati klausiu ir atsakau, negaliu susikaupti ir sudėlioti savo minčių. Jos sukasi tik apie tave. Nieko kito sapnuose neregiu, kaip tik tave. Net dabar rašau tau ir apie tave... Nes tik tu mano viltis, mano širdies varomoji jėga... Myliu tave, Deivydai, myliu ir mylėsiu, kol mano širdis plaks. Žinau, kad tu klausai... Tūkstantį kartų sakau myliu, nes kitaip neišdrįsčiau to pasakyti. Noriu, kad žinotum, kad mano širdis priklauso tik tau ir ji plaka tik dėl tavęs. Tikiuosi po to, kai visą tai išgirsi prieisi... Juk viltis miršta paskutinė...

Meilė... man tas žodis tapo kasdienybė, lyg plaučiau indus, ar šluočiau kambarį. Tas žodis tiesiog prarado savo galią, tyrumą. Svaiginančios akimirkos – nusėtos dulkėmis it senos knygos lentynoje senolių kambary - tokios užmirštos ir niekam nebeįdomios. Ateities krištole matyti tik tamsi bekraštė erdvė. Iš to kas liko - tik nežmoniškas galvos skausmas. Viskas baigta. Tarytum bučiau iš anksto tam pasiruošusi, nes nei viena ašara nenuriedėjo skruostu... Atsimenu laikus, kai kentėjau ir karčias ašaras rydavau, nes man nebuvo galima verkti jo akyse, aš negalėjau liūdėti, ar būti kažkuo nepatenkinta. Aš privalėjau meluoti jam ir sau... Dabar kai pajutau kitų lūpų saldumą, ir tą jausmą, kad kažkam tu dar esi reikalinga, geidžiama, tada tuščiom akim žvelgi į tą žmogų, kuriam dar visai neseniai jutai nežemišką trauką, meilę, ir suprasdama sau tari : "Tarp mūsų jau nieko nebėra, jokios meilės, švelnumo, noro... tik prisirišimas"... Patirtos trys nelaimingos meilės... Ar gali būt kas sunkiau jaunai merginai, kurios akyse degė optimizmas, žavesys gyvenimu? Atsisuku į tėvus, senelius - jie vieniši. Jiems dar sunkiau rasti savo sielos draugą. O metai nestovi vietoje. Pažvelgdama į veidrodį, galvoju: "Negi ir manęs tokia pati ateitis laukia?"... Ne, aš nepasiduosiu kartu su jumis. Visada ateis rytojus. O aš pažadu jį sukurti.

Dabar guliu ir žiūriu į vieną tašką... Prisipažinsiu senai buvau tokia liūdna ir išsiblaškiusi. Ir netikiu, kad dėl to kaltas artėjantis niūrus ir šaltas ruduo. Mintyse vis kartoju jo vardą, o gal taip tik save bandau įtikinti, kad tai tik baisus košmaras. Bet niekada neužmiršiu jo ištartų žodžių "TU MELAGĖ"... Bet žinau, kad tai netiesa. Nes aš jį myliu kaip nieką kitą šiame beprasmiškame pasaulyje... Naktys, dienos rytai ir vakarai tai lyg amžinybė be jo... Ir toks paprastas paprasčiausias dalykas sėdėti šalia jo, užuosti jį, liesti jį, net nekalbėti, man tai pasaka... Atrodo, kad jei nebūtų to žmogaus nebūtų manęs... Nes aš be jo niekas! Ir nebijau prisipažinti, kad tai jis man parodė pasaulio spalvas ir vėl privertė šypsotis. Jis toli ir žinau, kad tikrai niekada nebesakys man tų brangių ir širdį virpinančių žodžių. Ir tikriausiai niekas taip kaip jis šiltai ir saugiai neapkabins ir nepasakys, MAŽUTE tu saugi su manimi... dabar atrodo, kad ir dangus gali griūti, saulė užgesti man vis vien. Koks tikslas užsidėti kaukę ir vaidinti kokia aš laiminga ir kaip man gera gyventi... Bet jei aš žinočiau, kad jis be manęs laimingas - atsisakyčiau jo dėl jo laimės ir ateities. Tokia tiesa man jis visas pasaulis... Atėjo laikas šluostytis ašaras ir versti naują gyvenimo lapą...

Čia rašau aš, dar viena įskaudinta, sudaužyta širdis... Rašau, nes tas skausmas kasdien žudo vis daugiau ir daugiau, ir turiu kažkam išlieti viską ką jaučiu, kas man neleidžia ramiai gyventi... Sako vyrai neverkia, bet patikėkit, tai netiesa. Štai sėdžiu dabar, kažkur svetimam krašte, ir rašau jums laišką, kurio raides plauna riedėdamos ašaros... O kad viskas būtų aiškiau, trumpai kaip įsiliepsnojo meilė: Jos nr. gavau iš draugo, tai - jo sesuo. Mes daugiau nei metus susirašinėjome, kol kartą pasimatėm Palangoje. Pamatęs ją, daug svajonių sukūriau. Tą naktį mes miegojom po atviru dangum, žiūrėjom į krentančias žvaigždes ir mintyse galvojom sau norus. Na, mano noras buvo mūsų meilė, kad ji liepsnotų per amžius, o jos noro aš neišdrįsau paklausti. Tyliai kuždėdamiesi, sulaukėm ankstaus ryto. Nors visą naktį nemiegojom, ryte buvom labai žvalūs, aišku, tai meilė palaikė mus. Gražiai rankutėmis susikabinę išėjom pasitikti saulės.... Šitoj akimirkoj ir norėčiau numirti, tikrai taip - numirti.... Man čia buvo pats gražiausias momentas, kuris ligi šiol mano širdy yra gyvas. Man daugiau nieko tokio gražaus ir nebuvo, nei 21 rožių puokštė kurias dovanojau jai ir negavau net paprasto bučiuko, nei kita. Aš tikrai gailiuosi, kad nespėjau jai pasakyti Myliu, ir taip tūkstantį kartų ... Nežinau kodėl ji pakeitė savo telefono numerius ir kas taip ją privertė daryti... Aš iš gyvenimo tikėjausi daugiau, bent jau laimingesnės meilės... Aš negalvojau, kad meilės jausmas toks žudantis.

Nežinau kodėl šį vakarą vėl prisiminiau tave... Nežinau kodėl akyse vėl sublizgėjo ašaros, o širdį užliejo tas žudantis jausmas... O jei viskas būtų galėję būti kitaip. Jei tik būtum rimtai į mane žiūrėjęs... Būtų sutaupyta tiek bereikalingai išlietų ašarų, būtų išvengta tiek skausmo, nevilties... Tu net neįsivaizduoji kaip tave mylėjau. Būčiau nedvejodama atidavus visą gyvenimą už dar vieną dieną su tavimi, bet matai kaip gavosi... Tu įsiveržei į mano gyvenimą atnešdamas man meilę, laimę... Tačiau vos atėjęs, išėjai ir išsinešei viską. Tą pačią laimę, meilę, visas viltis ir svajones ir visą gyvenimą. Sutrypei mano meilę, paskandinai ją ašarose ir skausme. Išvažiavai neatsisveikinęs, nieko nepaaiškinęs, o aš kvailutė laukiau tavęs pusantrų metu. Juk tik norėjau tave mylėti ir kad mane mylėtum. Ir ką man dabar daryti su tuo žudančiu skausmu, su tuštuma, kurią palikai išeidamas? Ką daryti, kad nesiilgėčiau tavęs? Na dabar, praėjus beveik dviem metam nuo tos nuostabios nakties, nebežinau ką tau jaučiu. Bet esu tikra, kad jei nejausčiau nieko, ašarų neliečiau kaskart tave prisiminus. Tu pakeitei visą mano gyvenimą. Aš tau buvau tik eilinis žaisliukas, o tu man visas gyvenimas. O dar kažkas sako, kad likimas nežiaurus... Draugės mane kvaile vadino, sakė nepaleisk lengvai tokio vaikino, kovok kiek gali, kad ir su visu pasauliu. Bet ko verta beprasme kova? Juk žinau, kad mylėti neįmanoma priverst. Tikiuosi bent tu dabar laimingas.

O tai buvo likimo dovana... jis man dovanojo tavo akis, tavo šypseną ir tavo jausmus tavo meile... meile, meilę kuri atrodė tokia kilni, tokia švelni, tokia... kuri nieko nereikalauja, tik duoda... Aš buvau laiminga, aš buvau beprotiškai laiminga, kai galėjau mylėti ir jaustis mylima... atrodė tas jausmas lydės visą gyvenimą ir visas liūdesys, visi neramumai liko praeityje, juk šalia manęs buvo tik nuostabūs žmonės: tu ir geriausia draugė, draugė iš didžiosios raidės... Dienos bėgo greitai, vos spėjome gyventi ir džiaugtis, juk tai buvo gražiausi gyvenimo metai... ir tas troškimas buti kartu buvo toks stiprus ir atrodė kad mūsų meilės paukštis niekada nežus, deja... ten kur geriausi draugai, ten didžiausi gyvenimo skausmai... ir kas galėjo pamanyti, kad tas nuostabių akių vaikinas, to tyro veido angelas mane išduos su... su geriausia mano drauge... tada po kojų skyrėsi žemė, dangus visada buvo pilkas, o už kiekvieną minutę praleistą kartu, aš turėjau sumokėti skausmu... žinau, tu norėjai sugrįžti, sakei suklydai, sakei kad myli, deja... Dabar aš suprantu, kad ta likimo dovana buvo ne dovana, o likimo išbandymas, kai turėjau pasirinkti tave ar geriausia drauge... Aš pasielgiau kitaip: man nereikia draugės išdavikės ir padėvėtų tavo jausmų...

Aš noriu verkti, kai tavęs nėra šalia. Aš noriu rėkti, kad buvau tokia kvaila.. Žaidei tu su manim, davei kažką, kad po to galėtumei atimti. Taip neteisinga ir negražu. Kodėl taip man įvyko? Kodėl po visko aš galbūt tavim dar tikiu? Ne, nebetikiu senai, ištirpo tavo pažadai. Sugriovei pilį jų, prasmego tai kas buvo, tarp smėlio nuolaužų. Girdi, to nebebus! Net jei dangus nugrius, jei žemė versis tris kartus - to niekad nebebus. Turėjai, bet nereikėjo. Norėsi - nebebus. Praėjo tavo laikas. O dabar jau aš kita, jau kito glėbyje, dabar aš būsiu jo tiktai. Mylės mane ir apkabins savo bučiniais. O tu jau nebepajusi lūpų mano, švelnios odos, tu jau nebepatirsi glamonių mano ir kūno šilumos. Turi kitą, turėkis ją, bet tau neduos ji to, ką būtum gavęs pas mane. O aš tai atiduosiu jam. Nes tik jis šalia, nes myli jis be proto, labiau nei už bet ką. Ar tu įsivaizduoji, kaip liečia kūną mano jis? O aš bučiuoju jo akis? Ne tavo jo? Nes aš trečia nebūsiu! Rūtele tu turi. Tai džiaukis ja, bet jau nebe manimi. Nebenoriu tavo balso aš girdėti, tavo žodžių ir svajų... Nebenoriu telefone matyti, kad vėlei skambini man tu. Aš pavargau jau, tu girdi? Tu skambini man vis, kai ne su ja. Tu skambini man vis kalbi, o jei. Jokių čia jei jau nebėra, mes baigėme. Tiksliau pabaigei tai tu. Tad džiaukis savo laimikiu. O aš gyvensiu ir neverksiu, nes neturiu dėl ko. Dėmesio tai aš turiu, o tu? Ar kartais nesusimąstai, ką praradai?

Buvo gražu. Žvaigždės ir mėnulis spindėjo tamsiame nakties danguje. Mėnulis stebėjo juos, susėdusius ant suoliuko šalia fontano, kuris net ir naktį tryško vandenimis, o krentančios žvaigždės slapčia pildė jaunuolių galvose vos gimstančias svajas... Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, susikibę rankomis. Jis žaidė jos dailiais pianistės pirštais ir vis stengėsi kažką pasakyti. Ji, pakerėta nakties grožio, nenuleido akių nuo jo, kerinčiai atrodančio mėnulio šviesoje... Tyla. Girdėti tik kaip tiška vandens lašai - tikšt tikšt tikšt... Jis sunėrė josios pirštus su savaisiais, prisiglaudė arčiau ir vos girdimai ištarė: "Myliu". Pažvelgė į jos akis: dangaus žydrumo akyse suspindo ašara. Pakibo ant tankių blakstienų ir nukritusi pradėjo riedėti jos rausvais nuo šalčio skruostais. "Tu verki?", - išsigando jis. "Ne, tai tik vandens lašai, kuriuos atpūtė vėjas", - tarė ji ir nedrąsiai perbraukė ranka veidą. Bet jis ją per daug gerai pažinojo. Jis suprato, kad ištryškusi ašara - džiaugsmo. Tą naktį žvaigždės nebekrito. Buvo niūru. Pilni lietaus debesys plaukė dienos dangumi, uždengdami saulės spindulius, kurie taip veržėsi į žemę. Jiedu susitiko miesto aikštėje. Ji, sustirusi nuo lietaus ir šalto rudeninio vėjo, priėjo, apkabino jį. Jis paėmė jos rankas ir žvelgė į ją - šlapią, bet laimingą, sušalusią, bet su šypsena veide... Buvo tylu. Girdėti tik kaip lietaus lašai atsimuša į šlapią grindinį - tikšt tikšt tikšt...

Ir viskas prasidėjo nuo tos gražios vasaros... Nuo lietaus kuris lijo ne iš dangaus, bet iš indų. Kai pajutau širdy apsigyvenusį naują jausmą, pamaniau, kad tai tik laikina, kad viskas praeis, bet deja suklydau...Tas jausmas vis augo ir augo, kol galiausiai mus suvedė taip, jog dabar negalim vienas be kito. O buvo visko ir ašarų ir negandų ir juoko ir pykčio... Tiek daug įveikią nepasiduokim dabar. Noriu, kad žinotum ir niekuomet nepamirštum keletą dalykų. Žinok, kad myliu tave ne už tai, kad gražiai atrodai, ne už tai kad tavo veidas dar nepapuoštas giliomis raukšlėmis, myliu tave nes tu esi žmogus, kuris gelbėja mane visais aspektais pradedant išklausymu, baigiant ašaros nušluostymu. Nesvarbu, kur aš bebūčiau su tavimi ar už šimto mylių, niekuomet nenustoju apie tave galvojus. Tu visuomet esi mano širdy... "Beprotis aš be tavęs lunatikė tu dėl manęs"... IŠ tiesų tai mes esam tikri bepročiai, metų sūkuryje paklydę ir nejaučią metų skirtumo kuris taip daug reiškia žvelgiant į mūsų ateitį kartu. Bet žinai aš tikiu tavimi tikiu kad mūsų ateitis priklauso tik nuo mūsų noro būti kartu. pasirašo amžinai Tavo.