Meilės istorijos

Šalta... Žiema... Kūčių rytą prabudau kaip visada su viltimi, kad manęs laukia pilna nuotykių diena. Tvarkydama kambarį, radau knygą "Kalėdų stebuklų margumynai". Burtais nesidomėjau, mečiau knygą į šalį, ji nukrito ant žemės. Knyga atsivertė ties 24 psl. Knyga buvo tikrai sena, todėl susidomėjau: "Gal tai mano likimas?" Perskaičiau: "Kalėdų popietę išplovus veidą pienu ir patrynus žiupsneliu ramunėlių nuoviro, vaikinus mergina sužavės savo nepaprastu grožiu". Po pusvalandžio viskas buvo atlikta. Vakare buvau susitarusi nueiti prie krioklio. Likus valandai iki 24 h. Vienas vaikinas paklausė: "Ar galima šią panelę pakviesti Kalėdinių šokių?" Sutikau. Kalbėjome apie gyvenimą, svajones ir net gi apie nepaprastą jausmą - meilę. Kaip man tuomet buvo gera. Naktis man pasirodė karšta, nes manyje kunkuliavo beprotiška simpatija Tau. Jausmas širdyje kas sekundę vis stiprėjo ir aš tirpau iš laimės. Staiga pasidarė tylu ir atsitiko tai, ko aš seniai laukiau. Jaučiausi sutrikusi, bet niekada nenorėjau su šiuo jausmu išsiskirti. Vos mūsų lūpoms susilietus, atokiau pasigirdo stovėjusių jaunuolių šūkiai. Mano spėlionės pasitvirtino... Laikrodžio rodyklė sustojo ties 24 h. Tai iš tiesų neįtikėtina: Kūčių naktį sutikau Tave. Tikras stebuklas. Galbūt ir tiesa tai, kad Kūčių naktį gyvuliai prabyla, o vanduo virsta vynu? Praėjo vieneri metai. Mes vis dar ties patys: džiaugiamės, svajojame ir esame laimingi. Būna dienų, kai turi išvykti, bet kiekviena diena man primena tave.

Tu nematei manęs. Tu nematei, kaip mano skruostus riedėjo ašaros. Jos buvo tokios didelės ir sūrios, ir taip degino veidą. Taip norėjosi dar daug ką pasakyti. Bet... neištarti žodžiai ištirpo kažkur manyje. Man taip buvo skaudu dėl mūsų išsiskyrimo. Bet gerai žinau - esu pati kalta. Galiausiai akys išdžiūvo, o aplink buvo tik nyki vienuma, kuri mane dar labiau slėgė. Taip norėjau tave matyti, išgirsti bent vieną žodį. Bet... Ir vėl viskas aptemo. Ašarotose akyse regėjau tik paskutinius tavo rašytus žodžius. Aš atleidžiu tau, nebepykstu. Gerai žinojau, kad manęs laukia bemiegė apmąstymų naktis. Galvodama, kaip aš įskaudinau ne tik tave, bet ir save, prisiminiau vienus žodžius: Gimsta žmonės kas vakarą, rytą, Taip kasmet, kas savaitę, kasdien... Vieniems nubrėžtas kelias laimingas. Vieniems skirta džiaugsmai ir linksmybės, O nesibaigianti naktis - tiems kitiems...

Dabar galiu ramiai apie jį galvoti. Žiūriu į nespėjusias pajuosti raide ant akmens ir akies kampeliu matau "Jį". Žinau, kad ir kaip staigiai atsigręžčiau, jo ten nebus. Man kartais atrodo, kad jis skaito mano mintis ir mano ketinimą pasukti galvą atspėja greičiau ,nei kaklas paklūsta mano norui. Nesvarbu. Po Viliaus mirties jis visuomet su manimi. Vilius - kas kita. Kai sirgau plaučių uždegimu Vilius visada sėdėdavo prie manęs ir budėdavo. Tačiau kartą išėjęs iš ligoninės, jis jau nebegrįžo namo. Pėsčiųjų perėjoje jį užkabino raudonos šviesos nepastebėjęs vairuotojas. Nieko daugiau - užkabino veidrodėliu. Jis liko gulėti tenai ir niekas neskubėjo jam padėti. Po Viliaus mirties kasdieniniuose žygiuose mane pradėjo lydėti "Jis", kitiems nematomas draugas, kuris padeda sunkią akimirką. Vilius jį vadino Fantomu - supratau tai perskaičiusi jo dienoraštį. Fantomas, atrodo, lydėjo savo šeimininką nuo pat vaikystės ir gerai jį pažinojo. Turbūt darbas - padėti ir gelbėti - jis tą darė be priekaištų Iki tos lemtingos nakties, kai gulėjau mirties patale. Tada Vilius pasakė Fantomui palikti jį visam laikui ir globoti mane. Taip ir pasakė: "Eik pas Irmą. Jeigu ne - aš nusižudysiu ir tavęs neliks." Nežinau, ką Fantomas dabar galvoja. Ir ar gailisi. Negaliu Jo pasikviesti ir pasišnekėti kaip su senu Viliaus draugu. Nes matau Jį akies krašteliu ir tik čia - kapinėse. Kai ateinu prie Viliaus kapo, išsiverkiu, nes nieko daugiau jau padaryti negaliu.

Šioje vasaroje atsimenu mūsų vieną akimirką, kai ant rausvo rugpjūčio jūros kranto esu šalia tavęs. Abu buvome lyg ant sparnų, tartum per sapną. Žavėjausi jos kerinčiu žvilgsniu, nuostabiu balsu, skendau jos glamonėse. Ji atrodė tarsi liūdna, kažko laukianti, gal būt manosios meilės, kuri suteiktų jai laimės ir palaimos? Mudviejų meilė buvo tarsi smėlio pilis, kurią kartu statėm pajūryje. Nepaisant besibaigiančios vasaros bei nugramzdintos jau seniai į vandenį mūsų smėlio pilies, mudviejų meilė neišblėso ir tikiuosi greitai neišblės.

Aš nežinau, ką aš noriu, man širdis sakė, o aš nežinojau ką. Ji kalbėjo keistus dalykus: ji sakė, kad myli. Kad vieną dieną ji sutiks kitą širdį, kuri išmokys ją plakti greičiau ir vienu ritmu. Vienas ritmas - viena didelė širdis. Ir aš jo nesuprantu... Aš maniau, kad meilės nėra šioj žemėj, meilė yra tik iliuzija, kurios nėra. Bet širdis man sakė: meilė yra. Meilė negali būti iliuzija, nes iliuzijas susikuriame patys, o meilę mums sukuria kiti, ir mes ja tikime. Tik vėliau mes ją paverčiame iliuzija. Tik tada aš supratau, ką mano širdis sako, ko ji nori. Ji norėjo tavo širdies. Gal jo širdis plaka dėl kitos širdies. O mano širdis sako: taip aš bijau. Tada meilė taps iliuzija, ir aš nesakysiu, kad myliu, o mano plakimas vis retės ir retės. Nebebus didelės širdies, o tik menkas, suglebęs mėsos gabalas, kuris pamirš plakti. Ar verta jai plakti? Tu man tyliai atsakei - ne. Ji išgirdo. Taip ir gyvenau aš, toliau tikėdama, kad meilė tik iliuzija. O kažkada tai man buvo gražus jausmas. Ir toliau gyvenu ir jaučiau, kaip rečiau ir rečiau kažkas manyje plakė. Mes nebesišnekėjome, nes neturėjome apie ką. Vieną dieną giliai krūtinėje aš pajutau skausmą. Supratau, kad tai buvo pats stipriausias, ir, deja, paskutinis plakimas. Man širdis plyšo. Liko tik tuštuma.

Ir vėl suklydau ir vėl "prašoviau pro šalį" ir vis per gerą savo širdį, kurią kaip likimo kryžių, gavau iš prigimties. Kaip džiaugiuosi ir mėgaujuosi kitų laime. Ir vis bandau save lyginti su kitomis, beviltiškai klausdama savęs: ką turi jos - ko neturiu aš, kuo aš blogesnė už kitas, o gal tiesiog jos moka gyventi ir neklysti, ko iš jų mielai išmokčiau aš? Dauguma mane smerks ir man prieštaraus, bet tai ką jums aprašysiu yra skaudi mano gyvenimo tiesa. Patikėkit manimi - rimtų, dorų, protingų vyrų nėra - arba jie savo šeimose gyvena, nerealiam pasaulyje egzistuoja, arba jie tėra tik muilo operose. Ir dėl to kaltos tik moterys: tik jų dėka vyrai išlepo, sugedo, tapo blogesni. Nes kiekvienas gali pasirinkti vieną iš dviejų: arba įsipareigojimai per amžius būti nepriklausomais ir džiaugtis laisve. Ne, aš jau niekada nieko nepamilsiu, ne, aš jau niekada netekėsiu - praradau viltį bet kuo. Kiekviena draugystė man tampa skaudžiu patyrimu. Nors mano vardas reiškia viltį, bet aš nepateisinau jo. Deja.

Tikėjau meile, džiaugiausi ja, gyvenimu. Buvau nerūpestinga, naivi. Jis tuo pasinaudojo. Kai jį pamačiau, gyvenimas man dar labiau ėmė patikti. Dėkoju likimui, kad man jį atsiuntė. Jis buvo tarsi angelas. Be galo gražus, o akys, tos akys, jos mane hipnotizavo. Vien į jas pažiūrėjus šiaušdavosi oda, o širdis galėdavo iššokti iš krūtinės. Kai jo rankos liesdavo mane, atrodė, kad kūną glosto šilkas. Jo glamonės priversdavo virpėti visas kūno ląsteles. Bučiniai degindavo. Bet...Bet visa tai patyriau ne aš viena.. Jo bute jį užtikau su kita. Su kita mergina Jis manęs nematė, aš tik raštelį palikau, kuriame parašiau: "Gyvenimas - tai trumpa mūsų egzistencijos akimirka, kurią reikia išnaudoti. Jei esi, ar kada buvai nuoširdus suprasi. Sudie." Nuo to karto aš jį mačiau tik kartą, mieste su ta pačia mergina. Juk sakoma, ką likimas sujungė, tą gali ir išskirti. Man taip ir atsitiko. Nesakau, kad nebetikiu meile, bet aš jos nebenoriu. Nenoriu.

Man labai sunku laukti tavęs. Aš jau pavargau, bet lauksiu tiek, kiek reikės. Visą gyvenimą tavęs lauksiu, nes tu ir esi mano gyvenimas... Tavęs netekus nustočiau kvėpuoti. Tu oras, suteikiantis man gyvybę. Niekada gyvenime nejaučiau to, ką jaučiu dabar. Pirmą kartą tokie stiprūs jausmai aplankę mano širdį. Aš nebegaliu valdyti savo kūno, o širdis nori išsiveržti, nori iššokti ir lėkti pas tave, nori prisiglausti prie tavo širdies ir pajusti šilumą, meilę, aistra, plakimą tavo širdies... Jaučiuosi kaip narkomanė, kuriai trūksta dozės, kuriai skausmas drasko visą kūną... Mane skausmas drasko iš vidaus. Drasko aistra tau, geismas, kuris netelpa mano kūne. Taip stipriai dar nieko negeidžiau... Kartais noriu išprotėti, kad nejausčiau to ką jaučiu, nes tai kančia. Aš kenčiu be tavęs. Visa tai kaupiasi manyje. Manyje per daug jausmų... Ir jie tik tau, tik tau vienam. Galiu juos išlieti tik tuomet, kai būnam kartu, kai galiu matyti tavo akis, bučiuoti tavo lūpas, glamonėti... Kai galiu savo kūnu prisiglausti prie tavęs, kai galiu tave jausti. Kai galiu visą tave pajausti ir per tave pajausti save... Kurį laiką buvau nustojusi svajoti, supratau, kad mano svajonės nesipildo. Supratau, kad priartėjęs prie manęs tu vėl nutolsti. Ir taip kaskart, tu priartėdavai ir vėl nutoldavai... O aš laukdavau, kada tu vėl lyg iš dangaus lietaus lašeliu nusileisi man ant delno ir vėl pradžiuginsi mano širdį, kuri visą tą laika tave mylėjo... Mylėjo ir laukė...

Skausmas vien tik skausmas mano širdyje.. kodėl man? kodėl mano širdyje? O juk buvo taip gera, beprotiškai gera mums kartu! Iki šiol negaliu suprasti kodėl taip nutiko.. dar vakar man kartojai, kad myli, kad negali be manęs gyventi, o štai ėmei vieną dieną ir išėjai. Išėjai nieko nesakydamas, net neatsigręždamas tolai nuo manęs.. mano akyse kaupėsi ašaros, o tu net nekreipei į tai dėmesio, tiesiog ėjai šalin. Galbūt tavęs už durų laukė kita, geresnė, gražesnė už mane? Gal būt. Juk laikai keičias, keičias ir jausmai. Suprasčiau viską, jei būtum man pasipasakojęs, išdėstęs visą savo širdgėlą, savo mintis.. bet tu tiesiog išėjai. Argi galima taip pasielgti su žmogumi, kurį kažkada mylėjai? Bent jau taip sakei, o gal ir tai buvo melas? Nebežinau kuo tikėti. Tavimi pasitikėti vargu jau ar galėsiu. Išėjai amžinai ir noriu kad išeitum iš mano širdies. Noriu tave išbraukt iš savo minčių, bet negaliu taip greitai pamiršti visko, kas mus siejo. Per daug tau savęs atidaviau, per daug į tave sudėjau vilčių, todėl be galo sunku dabar gyventi be tavęs. Kodėl taip padarei? Kodėl..?

Mūsų pažintis buvo labai netikėta. Tai įvyko prieš mano sesers vestuves. Aš vestuvėse turėjau būti pirmoji pamergė, bet neturėjau pabrolio. Tada sesers vyras pasiūlė savo draugą. Mus supažindino savaitę prieš vestuves. Kaip sakant, mes linksmai atšokome vestuves. Po jų išsiskyrėme, lyg būtume visai nepažįstami. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis išėjo į kariuomenę (mus skyrė 600 kilometrų). Po mėnesio Tauragėje buvo vasaros atidarymo šventė. Ir kaip tyčia, jis grįžo namo. Taip išėjo, kad mes vėl susitikome ir ėjome į šventę kartu. Po truputį taip vienas prie kito priartėjome. Visus metus susirašinėjome laiškais. Aš jo laukdavau atsisėdusi prie lango ir galvodavau, kad aš jam, kaip ir jis man - vienintelė. Nes niekuomet negalvojau, kad atstumas tikrai draugystei ką nors daro. Kai po vienerių metų mano didžiausio ilgesio ir liūdesio valandų jis grįžo, viskas buvo gražu dar pusę metų. Vėliau vėl dažnai likdavau viena, nes jis išvažiuodavo dirbti į Vilnių. Vienas kitu be galo pasitikėjome, bet vėliau vienas nuo kito labai nutolome. Mano sesuo man pasakė, kad jis turi kitą panelę Vilniuje. Bet žinoma aš tuo netikėjau, nes man reikėjo įrodymų. Jis man dažnai skambindavo ir vienas kitam sakydavome, kad be galo mylime, pasiilgome, bučiuojame. Paskutinį kartą jis man paskambino dar pernai gruodžio viduryje.

Meilė - tai kažkas Dieviško, kažkas neištiriamo, kažkoks paslaptingas ir trokštamas jausmas. Daugelis žmonių ja net netiki, nes kažkada yra nusivylę ir praradę viltį ją rasti. Bet juk Meilė būna skirtinga... Galima mylėti mamą, brolį, šunį, tėvynę.... Bet iš visų geidžiamiausių yra meilė savo moteriai - savo gyvenimo draugei. Mano gyvenime moters paieška vis dar tęsiasi.... ieškau, bet nerandu... kiti pasakys, kad nemoku ieškot ar per daug geros noriu.... Žinoma, visus mano keliamus reikalavimus žmogaus tikriausiai rasti neįmanoma... nes tiesiog jo nėra... Na nežinau... ieškau tiesiog žmogaus... žmogaus, kuris suvirpintų širdį vos tik jį pamačius... Mano širdis tiesiog trokšta mylėti ir būti mylima... kas kart vos tik pagalvojus, kaip gera būtų mylėti žmogų, dalintis jausmais, žiūrėti vienas į kita, bučiuotis..... ta širdelė sopulingai suvirpa... ji verkia... nori būti surasta žmogučio, kurio nebūtų įskaudinta ir sudaužyta... Kiekvienas žmogus yra skirtingas, skirtingų charakterių, išvaizdos, gyvenimo būdo, vertybių, norų.... bet manau vienas dalykas juos vienija, tai - Meilė. Noras patirti meilę gali būti toks stiprus, kad gali iškrėsti neįtikėtinų dalykų. Noras - tai pagunda... o jos būna įvairios; vienos atneša neapgalvotų skaudžių padarinių, kitos nelaimių ir išgyvenimų... kiti gali būti ir laimingi - tai - rasti meilę. Kad atsilaikyti nuo pagundų reikia turėti valią... stiprią valią... kad niekas jos nepalaužtų... tam reikia tvirto charakterio....

Kodėl mes kartais elgiamės taip, tarytum patys prieštaraudami sau? Vieną dieną galime prisiekinėti meilėje, o kitą jau bėgame neatsisukdami. Kas mus verčia taip elgtis? Spontaniškumas? O gal kvailumas? Jeigu sugebame ištarti žodį "myliu", ar mes ištikrųjų mylime? Ar tik meluojame patys sau, nes visi aplinkui tik ir kalba apie tą meilę, ir vien bandos jausmo vedami, mes norime to paties, ką turi kiti? Praeidamas viengungis mato žmones - poras, kurie vaikšto susikabinę rankomis, kalba vienas kitam meilius žodelius, ir jis pats to užsimano, nes pasijaučia per daug vienišas, net geriausių draugų apsuptyje. Toks žmogus iškart puola į pirmus pasitaikiusius santykius, vos pajutęs menkutę simpatiją, vien tam, kad nebūti vienam. Ar verta tai daryti? Ar verta draugauti, net jeigu matai, kad jūs visiškai skirtingi? O gal labiau verta būti vienam, tol, kol randi sau artimą sielą? Bet tada tenka ilgą laiką kentėti vienumos jausmą. Vieni žmonės tiesiog sėdi ir laukia, kol į duris pasibels išsvajotasis žmogus, kiti ieško, nepraleisdami nei vieno pro šalį, nes taip mano rasią tą vienintelę personą. Susitikę, laukiantieji ir beieškantys, ima ginčytis, kuris iš jų teisus. Tačiau kompromisas niekada ir nebūna rastas. Yra tik vienas būdas: tiesiog būti su žmogumi, su kuriuo nori būti. Tie santykiai neturėtų būti paremti formalumu, oficialumu.