Meilės istorijos

Šį laišką supras tik žmogus, kuris nors kartą mylėjo, svajojo, džiaugės ir aišku, kentėjo dėl prarastos meilės. Kuris dėl mylimo žmogaus galėjo visą save paaukoti kitam. Kęsti žvarbios ir šaltos žiemos šaltį, kad dar nors kelias minutes matytų jo kerinčias akis, taip švelniai ir šiltai besišypsančias lūpas. Visą naktį stovėti vasaros lietuje, kad jis nors minutei pagaliau nors sekundei savo drėgnais pirštais paliestų jos permirkusius nuo žliaugiančio lietaus plaukus, ar priglausti savo lūpas prie ilgesio iškamuotų akių ir vos girdimu šnabždesiu pasakytų: "Myliu tave". Bet iš tiesų mylinčiam žmogui tai ne kančia, nes visus vargus atperka mylimo žmogaus prisilietimas, žvilgsnis ar tiesiog žodis "myliu". Ir štai, viskas griūva, viskas baigiasi, visos viltys ir svajonės dūžta... Atrodo, dalį savo gyvenimo paaukoję vienas kitam išsiskiria ir lieka tik kaip du atskiri, svetimi vienas kitam žmonės, kurių niekas jau nesieja, gal tik keli prisiminimai, nuotraukos, ir skaudžiausia, su meile dovanotos dovanos. Bet ar mylinčiam žmogui užtenka likusių trupinėlių? Deja, ne. Pastebi save vis dažniau žiūrinčią į žvaigždėtą dangų, kuriame tiek daug spindinčių žvaigždžių, tiek daug neišsipildžiusių svajonių... staiga matai tą pačią žvaigždę, į kurią žiūrėjai jau gana ilgą laiką ir akimis bandei ją nuskinti, kad tik tavo noras išsipildytų.

Nuosavas namas. Pirmojo aukšto kambarys. Ten aš - penkiolikmetė, romantiškų svajų prikimšta galva, trokštanti meilės, švelnumo, JO šilumos. JIS įeina, bet kažkaip ne taip, kaip visuomet, žengia tokiu žingsniu, lyg manęs nė nebūtų. Nors aš šalia, žvelgiu į JĮ. O JO žvilgsnis toks trumpas, bet tiek daug pasakantis: "Tu - niekas, esi man tuščia vieta". JIS žvelgia taip, tarsi manęs nė nematytų. O mano mažas pasaulėlis dūžta į šipulius. Širdis perverta skausmo ir JO abejingumo. Pabundu - tai tik sapnas. Deja, po savaitės tampantis realybe. JIS, JO draugas, draugo sesuo ir aš su pussesere susitinkam ant tilto, pajūry. Aš žvelgiu į JĮ tokiu deginančiu žvilgsniu, o JIS šaltai ir abejingai... Ir praeina pro mane, kaip sapne. Man jau septyniolika. O aš kasdien: tiek ryte, tiek įdienojus, tiek vakare galvoju apie JĮ - žmogų, pakeitusį mano gyvenimą taip, kad šiandien aš nebeatpažįstu savęs. Tapau tokia atšiauri, kad visus man bent kuo neįtikusius vaikinus siunčiu į visas pasaulio puses, atvirai juokiuosi iš man rodomo dėmesio. Nėra nė vieno man patinkančio žmogaus, nes nė vienas nepanašus į JĮ: tai ne tokio amžiaus, tai per žemas, tai per aukštas, tai ne žaliaakis, tai ne krepšininkas, tai nesimoko gerai, tai raštas ne toks gražus, tai ne gimnazistas, tai... Ir taip pasaka be galo. Iki pažinties su JUO nekenčiau sporto, o labiausiai - krepšinio. Dabar alpstu dėl šios sporto šakos. Žiūrėdama varžybas, visuomet prisimenu JĮ.

Liūdno rudens melodija pavergia tave ir nusineša į mano sapną, kuriame gyveni amžinai. Tik sapne mes artimi - kaip žemė ir dangus. Pilkas rudens lapas, suvirpėjęs ilgesiu vėjo glėby, nusinešdamas Tavo veido atspindį, krenta į tamsią bedugnę. Šiandien ir vėl buvau toje vietoje, kur pirmą sykį mes susitikome. Tik tada dar nežinojau, kad tos žalsvos akys, spindinčios tyrumu ir šiluma, lydės ir švies gyvenimo kelyje... Nežinojau, kad liūdno rudens lapu kritimas man pavirs amžina meilės daina. Stovėjau prie rausvo šermukšnio ir braukiau ašaras. Tu lyg miražas: artimas, brangus, bet nepasiekiamas. Turbūt net negalvojai, kad kažkur, rudens ošime, yra siela, kuri visada mylės ir pasiilgs Tavęs... Turbūt šių mano žodžių rudens vėjas nesuprastų.. Nusinešęs Tave savo beribiam glėby.. O tamsioj rudens naktyje, tyliai kaip žvakes liepsna, kupina kančios, plazda mano siela. Tu išėjai. Pakilai nuo žemės, paukščio skrydžiu išnykai, ištirpai rudens lapų šlamesy. ...Aš ir vėl stoviu prie Tavo kapo, ant kurio gailiai krinta lapai - tylūs lyg sielos ašaros, kurių aš negaliu sustabdyti. Ir vėl man prieš akis iškyla tavo veidas toks švelnus, besišypsantis. Liko tiek daug Tau neišsakytų žodžių, jų niekas nesuskaičiuos... O aš stoviu šalia tarsi rudens šalnos palaužtas medis, kuris Tavęs netekęs supranta, jog esi žvaigždė, kurios ieškojau visą savo gyvenimą, stengiausi pasiekti.

Aš pamenu tuos vakarus kada laukdavau tavo žinučių, kaip eidavau pasiimti spaudos tikėdamasis nors porą eilučių tavo laiškeli parsinešti, dabar jau viskas kitaip nutilo mobilus, net nebereikia eiti pasiimti spaudos! Taip Vilija, tu sakei tiesa tas laikas per kurį mes buvome pora tada viskas buvo lik pasaka, pasaka kuri baigėsi blogai. Aš negaliu dabar tikėti toliau meile, negaliu mylėti žmogaus, negaliu tikėti, svajoti, nes aš netekau brangiausio žmogaus - tavęs. Aš einu gatve matau žmones švelniai susikabinusius už ranku, kurie eidami juokiasi ir džiaugiasi, pamenu ir aš koks aš buvau laimingas, kaip tu buvai šalia. Aš einu gatve matau žmones, ieškau jų lupose šypsenos - kuri priklausė tau, lupu - kurios buvo tokios mielos ir švelnios, širdies- kuri buvo man tokia reikalinga, bet ji mane paliko. Galbūt kada gyvenime tu suprasi, ką aš rašau, juk tai nėra melas,o tai yra širdies jausmai. Žinai Vilija aš dabar jau gyvenu kitą gyvenimą, kuriame nėra draugų, šypsenos, ir džiaugsmo. Viskas prasidėjo nuo to, kaip tu mane vėlyvą žiemos vakarą man ištarei ,,skiriamės" aš netikėjau, bet pastaruoju metu mūsų santykiai atšalo, aš kažko panašaus ir tikėjaus. Žinai Vilija aš gerai įsiklausiau į ,,Pikaso" dainą- ,,Sudie", ir supratau, kad ta daina yra velniškai panaši į tą vakarą kada tu man žinutėje ištarei ,,sudie".

Lauke buvo šalta, smarkiai lijo lietus ir griaudėjo baisus griaustinis. Aš prisiglaudžiau prie tavęs ir man niekas nebe baisu, aš jaučiau šilumą, taip, tavo karštą šilumą, tavo širdies plakimą ir man taip gera... Atrodo, jog mes visada būsime kartu vienas šalia kito. Bet taip tik atrodė... Štai vieną prakeiktą dieną tu man pasakei jog palieki mane. Pasakei ir nuėjai savais keliais. O aš likau nežinioje... Vardan ko... Kodėl? Klausiau savęs ištisas dienas ir naktis. Mano geriausi draugai buvo ašaros ir pagalvė. O kaip norėjau, kad tai būtų tik baisus sapnas, košmaras. Ir prabudusi rasčiau tave šalia savęs... Matyčiau tavo žydras akis, tavo švelnias lūpas sakančias man "labas rytas". Kažkada tai buvo tikrovė dabar liko tik svajonė. Pasidžiaugiau tavo meile, artumu, tavo bučiniais ir tu dabar visą tai dalini kitai. Kitai, kuri atėmė tave iš manęs. Kuri dabar labai laiminga būdama su tavimi tavo glėbyje, tavo karštuose jausmuose, kurie kaip ugnis. Bet aš paskendusi šaltyje, matau tave tik nuotraukose. Mano širdyje dabar griaudėja didžiausi žaibų kamuoliai, jie tokie karšti kaip kadaise buvusi tavo meilė. Buvusi! Kaip sunku man tarti tą žodį. Bet ką jau padarysi meilė ji jau tokia... Tokia negailestinga vienu tarpu karšta, audringa, o vėliau sušalusį į ledą. Sakau tau sudie manoji meile, nebūk toks kaip tas siaubingas žaibas kertantis dangų, taip tu su savo jausmais nedaužyk širdelių... Kaip sudaužei mano!!!

Stebuklas... Rugpjūčio tylią naktį krenta daug žvaigždžių, nakties prieglobstyje, šviečiant pilnačiai, visas pasaulis miega. Tik du žmonės, suradę laimę, tyrinėja neatskleistą nakties paslaptį - svajodami, fantazuodami, kuria iliuzijas ir mato krintančią žvaigždę. Jie abu sugalvoja tą patį norą ir staiga... Ruduo... Tie patys du laimingi žmonės iena per auksinę lapų alėją. Staiga jis pakelia gražiausią auksinį rudens lapą ir paduoda jai sakydamas, kad tai auksinių svajonių labirintas, kuris veda į ateitį ir... Krenta lengvos snaigės. Pilnatis apšviečia du mylimus veidus, gundo romantiškoje žvakių šviesoje susikurti savo mažytį rojaus kampelį, tokį koks priklausytų tik toms dviems mylimoms sieloms. Saldus bučinys ir dviejų širdžių artumas sujungia juos amžinai... Dienoraštyje radau auksinį lapą, jis sudžiūvęs, bet tiks brangus, ir tie prisiminimai tokie brangūs, kai turi išsipildžiusias svajones ir šalia yra dvi mylimos širdys, kurios viena kitą pilnaties šviesoje auksinėje lapų alėjoje jaučia vienas kito artumą...

Kai jis savo būsimąją žmoną sutiko pirmą kartą, pamanė, kad tik ši moteris gali atsakyti jam į klausimą, kamuojantį po netekties. Tą pačią naktį ji padarė jį laimingą. Tuo tarpu ji pamačiusi savo būsimą vyrą neįžvelgė jame jokio grožio, tačiau tą vakarą nieko geriau nebuvo, o jai buvo liūdna. Pirmasis vyras ją paliko, jis nusižudė, bet jis ją taip mylėjo, o ji - galbūt, tiesa, jis buvo už ją žymiai vyresnis... Ji visą laiką norėjo šokti, linksmintis, o jis ieškodavo nuošalesnės vietos, vienatvės. Bet jie stengėsi taikytis vienas prie kito. Tačiau kartą savo vyrą ji aptiko vonioje nusižudžiusį bei parašiusį keletą žodžių: "Atleisk. Aš suklydau." Ji niekaip negalėjo atsakyti, kodėl jis nusižudė. Ji jo neilgai gedėjo. Ne vienas guodė ją, bandydamas padėti jai atsakyti į klausimą, į kurį ji nepajėgė atsakyti. Daugelis tvirtino, kad jis nusižudė, nes pajuto, kad neišlaikys jos. Ji buvo jauna, graži, spinduliuojanti. Jis ja pasitikėdavo, net tada kai ji likdavo savo draugų apsuptyje nakčiai. Ir ji buvo ištikima. Tik po jo mirties ji pasikeitė, galvodama, kad tapus bloga ji galės pateisinti savo vyro poelgį. Pasitraukdamas iš gyvenimo, jos vyras paaukojo ją kitiems, ir ji aukojosi. Kol, atrodo, sutiko tą, su kuriuo jai buvo gera. Tačiau sužinojusi, kad naujasis draugas turi ir be jos draugių, puolė į liūdesį. Per keletą metų pažinusi daugybę vyrų, ji manė suaugusi ir pradėjusi suprasti gyvenimą. Deja.

Koks gražus vakaras, žvaigždutės spindi danguje, o mano mažoje širdelėje liepsnoja meilė. Aš jį pažinojau jau metus. Jis man truputį patiko. Vakarais ir naktimis galvodavau apie jį, taip norėjau užkariauti jo mažą, virpančią širdelę. Štai vieną ramų ir žvaigždėtą vakarą jis pakvietė mane į kavinę. Tada maniau, kad mano širdis iš džiaugsmo iššoks iš krūtinės. Kai grįžtant jis mane prispaudė prie savęs, galvojau, kad ištirpsiu, kaip ledas delne. Pabučiavo mane taip meiliai, tiesiog neapsakomai nuostabiai. Tą vakarą jis man pasiūlė savo širdį. Jis toks gražus: jo plaukai juodi, kaip velniuko, akys - kaip dangaus kamuoliukai ir blakstienos - kaip lėlytės barbės! Jis žavus ir išmintingas. Sako: "Kartais gyvenimas liepia net geriausius draugus išskirti, bet man niekas negali liepti tave pamiršt ir mylėti..." Taip jo pasiilgstu... Švelnių glamonių, deginančių bučinių. Užtenka tik rankos prisilietimo, ir aš trokštu jo, kaip išdžiūvęs šaltinis trokšta vandens. Aš myliu tave, kaip paukštis myli erdvę, širdis spurda iš džiaugsmo, kaip tekančio vandens čiurlenimas, žinodama, kad tu būsi su manimi amžinai...

Meilė ateina netikėtai ir nelauktai, staiga supranti jog kažką myli... Prieš 4 metus jaunutė, laisva, kupina jaunatviškos energijos mano širdis svajojo apie "princą ant balto žirgo"... Deja likimas skyrė visai ne tai... Mes prasilenkdavom gatvėje, net vienas į kitą nepažiūrėdami. Abu turėjom savo gyvenimus. Tu - merginą, aš - jaunatvišką laisvę. Bet tą vieną lemtingą vasaros vakarą. Mes vėl susitikome gatvėje. Jis ėjo nusivylęs meile, o aš dar vienu nepavykusiu nuotykiu. Aš ėjau net nepakeldama akių ir net nežiūrėjau į jį, bet tyliai lyg giliai iš po žemių išgirdau duslų "labas". Aš lėtu žingsniu ėjau link jo jis link manęs. Tą vakarą jis ieškojo paguodos, o aš eilinio nuotykio. Mes iki ryto vaikščiojome mėnulio mėnesienoje ir kalbėjome. Po to vakaro keistas jausmas užvaldė mane(kažkas labai šilto ir gero). Šiandien galiu drąsiai teigti jau po pirmo vakaro, kai buvome kartu, aš jį įsimylėjau. Per pastaruosius prašuoliavusius 4 metus ,galvodama tik apie jį ir laukdama kada vėl galėsiu karštai apsikabinti mintyse tariu:" Aš jo negaliu mylėti juk jis paprastas banditėlis". Visiems neigdama jog įsimylėjau ir bėgdama nuo savo jausmų, pradėjau ieškoto kažko naujo. Tikėjausi jog sugebėsiu pamiršti praeities jausmus. Išvažiavau į kitą miestą. Pasinėriau į vaikinų viliojimo meną. Deja, sudaužiau ne vieno studento, muzikanto ir verslininko širdis, bet nesugebėjau sunaikinti praeities. Ir karts nuo karto grįždavau pas savąjį banditėlį.

Apsiniaukęs dangus ir vienintelis tikras, ir nesumeluotas lašas ilgesio. Kartais man atrodo, kad visos mano mintys subėga į vieną didelį liūdesį ir su kiekviena diena vis labiau drasko vienui vieną čia, rudenėjančiame ore, likusią širdį. Kiek daug mus skiria... tiek padarytų klaidų, ne taip pasakytų žodžių, galų gale laiko, kurio jau seniai neskaičiuoju. Kartais atrodo, jog pats gyvenimas skiria mus, neleisdamas net atsigręžti. Atrodo nėra nė minutės, kad tas skausmas paliktų mano kūną... gyslomis teka gyvenimas, o aš nejaučiu jo gyvybės, kai negirdžiu mylimo žmogaus širdies plakimo. Tiesiog gyvenu, tiesiog laukiu. Laukiu jo šiltuose namuose. Nežinau, kas būtų su manimi, jei nebūtų tos vienintelės ir beprotiškai stiprios meilės, neleidžiančios palūžti, ir priverčiančios atsibusti kas rytą, ir pakėlus akis į dangų, nusišypsoti. Vargu ar būdama maža naivi mergaitė tikėjausi sutikti mylimą žmogų, kuris paliks mane tokiam ilgam laikui. Išeis... ir liks nelaisvėje keletą metų... Kaip aš jo ilgiuosi... Kai mes susitikome, prieš save mačiau liūdną, pasiklydusį, bet mielą žvilgsnį... pamilau jį visam gyvenimui. Mes lyg vaikai niekada nesiskirsime. Ieškojau akių, kurios nuskęstų mano žvilgsnio veidrodyje, rankų, kurios švelniai apkabintų, širdies, kuri liktų manyje amžiams ir plaktų vienu ritmu. Ir kai radau - gyvenimas tarytum pasiskolino tai iš manęs. Trys metai...

Parašyk, kad mane myli, parašyk - tyliai kartoju sau mintyse. Tiek kartų sakei, kad tau patinku. Bet tave turbūt gąsdina tai, kad tu net nežinai, kaip aš atrodau. Bet ne išvaizda meilėje svarbiausia. O Tadai, aš tave taip myliu, ir taip bijau tave prarasti. Bet vis dėlto tu man parašei, kad myli mane. Aš visa drebu iš laimės, iš jaudulio. Kokia aš laiminga... Po kiek laiko mes susitikome. Pirmieji susitikimai mane džiugino, nors ir nebuvo idealūs. Bet kuo tolyn, tuo blogyn. Neturėjome vienas kitam ką pasakyti, bet vis dėlto meilė neišblėso. Tu sakei, kad meilė, kaip vėjas užpučia mažą žvakės liepsnelę, taip įpučia gaisro liepsną. Ir dabar tave liepsnelė užgeso, o gaisras mano širdyje dar rusena... Bet kartą per mūsų susitikimą pasakei, kad niekad manęs nemylėjai. Tu net nenujautei, kiek skausmo šie žodžiai suteikė man. Šie žodžiai buvo tarsi smūgis į krūtinę, juk aš tave taip mylėjau. Nejučia mano skruostu nuriedėjo ašara, tai buvo skausmo ir liūdesio ašara. Tu neturėjai jos pamatyti, bet turbūt pamatei. Švelniai apglėbei mane ir padėjai galvą man ant peties. Kaip man tada norėjosi apkabinti tave ir išsiverkti lyg mažai mergaitei. Po kurio laiko dar keletą kartų susitikome tik pakalbėti. Sakei, kad tave erzino mano žinutės, mūsų susitikimai. Mes išsiskyrėm ramiai, be pykčių, kaip draugai. Tu stovėjai prie autobuso ir aš apkabinau tave ir pakštelėjau į skruostą, turbūt jau paskutinį kartą. Namo grįžau rami, dainavau mintyse, kad tik nereikėtų galvoti apie tave.

Alkanas žvilgsnis klaidžiojo, lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Žuvėdros grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir, laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mano plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltinę. Aš likau nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, aš nebeverkiau, aš žinojau, ką reiškia žodis: "prarasti"...Neliko to kažko šaukiamo. Alkanos, godžios ugnelės pasislėpė. Pasiliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save. Taip, aš palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjau ilgai. Aprimo jau ir vėjas. Saulė besivydama horizontą ruošėsi jūros valtelėn. Jau įsėdo, plaukia, siunčia paskutinius spindulius - ne kaitrius, bet palaiminančius. Keletas spindulių nurausvino mano veidą, įdėmiai pažvelgė į mėlynuosius ežerėliu, kuriuose pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė. Staiga aš kaip sulytas kačiukas suvirpėjau, nusipurčiau slegiantį rūką, lūpos susidėjo į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgus į besisupančią tinklų patalan jūrą nuskubėjau sušvitusio miesto link. Skubiai žengdama, deganti dar niekad nepatirtų jausmų liepsna, vis veržiausi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajutau. Aš suprantu, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo.