Meilės istorijos

Vartau prisiminimų lapus tarsi nuotraukų albumą. O širdis šnabžda: mano meile, ar pameni tuos praėjusios vasaros vakarus? Kai eidami namų link, skaičiuodavo žvaigždes, kai bandėme įsiklausyti į vasaros vakaro garsus. O atėjus metu mums išsiskirti, tu nenorėjai paleisti manęs ir palydėdavai žvilgsniu. O ar pameni tą giedrą vakarą, kai jau žemė skendo sniego pusnyse? Mes siautėjome sniege kaip vaikai, sniegas kuteno mums skruostus, bet dar labiau jaudino tavo artumas. Pažvelgiau tau į akis. Jaučiau, jog skęstu jose... Ir po pirmo mūsų bučinio mes dar ilgai stovėjome apsikabinę. Ruduo. Vėjas sklaido medžių lapus, o mes kopiame į piliakalnį. Kopiame, norėdami įžiebti žiburėlį, gal būt ta ugnelė kam nors širdį sušildys? Kartu tai bus liudijimas apie mūsų degančias širdis...Tą vakarą, kai tolumoje švietė žiburiai, kai pašėlusiai vėjas kedeno mūsų plaukus, tu man pasakei: "Mūsų meilė stipresnė už viską pasaulyje". Ir čia pabyra prisiminimai, juos išsklaido vėjas. Šiandien sužinojau, kad mes niekada nebūsime kartu. Žinau tik tai, kad neleisiu vėjui nunešti prisiminimus, juos saugiai uždarysiu savo širdies kertelėje.

Tai va, tavo geriausia draugė man grasina, bet man į tai nusispjaut, juk ne aš o ji prisidirbo, tad kita karta prieš darydama tegul pagalvoja. Ji sako, kad mano pavydas nesveikas, taip gal iš ties jis nesveikas, nes pavydžiu dėmesio ir rūpesčio kuriuos ji gauna iš tavęs. Aš niekada su tavim to nepatyriau, gal todėl taip dažnai jaučiaus apgaudinėjama ir nemylima. Duok Dieve, kad tu niekada nepatirtum šio jausmo, mes tu nė neįsivaizduoji kaip tai skaudu. Juk tau atidaviau visa save, ką dariau - tik dėl tavęs ir galvodama apie tave... Niekada, jokiam žmogui neliepsiu rinktis tarp mylimo žmogaus ir draugo, iš patirties žinau kaip tai skaudu. Aš turėjau draugę, ji man buvo labai brangi, bet praradau ją, nes mylėjau tave. Noriu pasakyti tai, kad aš visus tuos mėnesius bandžiau tapti tavo drauge, bet man nepavyko... Tu turi daugybę paslapčių nuo manęs, manai kad aš tavęs nesuprasiu... Bet net nepabandai, nesuteiki man progos... Niekada tau nelinkėjau nieko blogo, nes mylėjau tave. Niekada nenorėjau tavęs skaudinti ar gadinti nuotaikos, bet taip jau gaudavosi, ir dabar suprantu kad tai nebūdavo tikras pyktis, tu tik žaidei mano jausmais... Tu tiek kartu išdavei mane, tai būdavo aišku , bet aš buvau akla. Tiesiog mačiau ką norėjau matyti, juk mano Gedutis myli mane ir negalėtu su manim taip pasielgti... Ak, tas melas.... Aš esu romantikė, meno žmogus, tu - mano priešingybė.

Aš labai laukiu tavo laiško. To laiško, kuris išblaško visas blogas nuotaikas, kuris priverčia mane plačiai šypsotis, kurį perskaičius aš vaikštau tarsi "ant sparnų". Kasdien varstau pašto dėžutės dureles tikėdamasi, ten pamatyti jį. Na kodėl tu taip ilgai nerašai? Pasiilgau tavo šmaikščių juokelių, tavo pasakojimų apie tavo gyvenimą. Juokinga, aš tavęs net nepažįstu, o skaitydama tavo laiškus jaučiu lyg bendraučiau su senu bičiuliu. Su tavimi galiu kalbėti atvirai ir apie viską, ir man taip patinka. Realybėje nežinau ar išdrįsčiau taip atvirai apie viską pasakoti, juo labiau nepažįstamam žmogui. Bet tu man neesi svetimas. Noriu pažinti tave labiau, noriu išgirsti tavo balsą, pamatyti tavo žvilgančias akis, kurios dabar žiūri į mane tik iš tavo atsiųstos nuotraukos. Nuolat galvoju tik apie tave. Net bendraudama su draugais galvoju apie tave. Nejaugi aš įsimylėjau? Nejau įmanoma įsimylėti žmogų, kurį pažįsti tik iš laiškų? Žinau kad tu jauti kažką panašaus, tai atsispindi tavo laiškuose. Būčiau labai laiminga jei šis nuostabus jausmas būtų abipusis. Tad laukiu tavo laiško. Laukiu, kol mintimis ateisi pas mane...

Vakaras buvo smagus. Turbūt visiems dvyliktokams patiko. Bet mane neramino tas įvykis, kuris atsitiko gražių išleistuvių vakarą. Aš sėdėjau už stalo ir žiūrėjau į apmaudžiai verkiančią merginą. Tą merginą aš pažinojau - tai Justė iš 12b. Ilgai negalėjau nusėdėti, priėjau prie jos. - Kas tave nuskriaudė? - smalsiai paklausiau. Ji pakėlė galvą, su akyse pilnomis ašaromis. - Koks tavo vardas? - paklausė ji. - Marius, - atsakiau. - Turbūt manęs nesuprasi, bet man bus lengviau, jei aš kam nors papasakosiu. Mes su mama, tėtės aš neturėjau, atsikėlėm į naują butą. Ten aš neturėjau nei draugų, nei draugių. Vieną kartą sėdėjau ant suoliuko prie namų ir skaičiau knygą. Baigusi skaityti, aš jau norėjau eiti, tik staiga pamačiau priešais save stovintį vaikiną. Jis buvo gana simpatiškas. Jis priėjo prie manęs, atsisėdo šalia ir žiūrėdamas man į akis, tarė: - Tavo akys gražios. Buvo matyti, kad manimi susižavėjo. O kas dar?- visiškai nepasimetusi, paklausiau. - Mano vardas Mindaugas, o tavo? Na, manau pirmai pradžiai užteks. Stodamasi pasakiau jam tebestovinčiam prie suoliuko. - Mano vardas Justė. Nuo to laiko nebemačiau, nes su mama buvau išvažiavusi į Palangą. Tačiau naktimis aš jį sapnuodavau. Rugsėjo 1-oji, skubi į mokyklą. - Juste,- staiga išgirdau. Aš žinojau, kad manęs čia niekas nepažįsta, todėl ėjau neatsisukdama. - Juste, palauk,- su šiais žodžiais mane palietė vaikino ranka. Tai buvo jis -Mindaugas. Mes linksmai šnekučiavomės, nuėjom į mokyklą.

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane, ir nuskyniau vieną baltą rožę, glaudžiu prie žiedo karštą kaktą. O. Meile mano, ar ne tavo rankos audžia skausmo giją, ar ne tavo rankos drasko man krūtinę? Ašarom apsiašarojo žiedas... Koks gražus svajingas pavasaris, o mano krūtinę drasko meilė. Šią meilę galiu pamiršti tik mylima kito vaikino, bet... bet mylinčio vaikinuko nėra šalia manęs. Nors paskutiniai saulės spinduliai bučiuoja, glamonėja, nors esu jų apsupty, bet man reikia draugo, tikro draugo. Saulėlydžiams begęstant, praradau viltį surasti meilę. Kartą išgirdau telefono ragelyje vaikino balsą, kuris man suteikė viltį. Jam rašydavau, apsupta saulės spindulių, nekantriai laukdavau atsakymo. Nors vaikinas gyveno kitame mieste, tikrai nesijaučiau vieniša, tikėjau mūsų draugyste, o gal ir būsimąja meile. Po kelių mėnesių mes susitikome. Tai buvo pirmas mūsų susitikimas, kurio nekantriai laukėme. Galiu drąsiai pasakyti, kad jis buvo tarsi iš sapnų šalies - tamsiaplaukis, meiliomis ir žalsvomis akimis, su neblėstančia šypsena. Taip bėgo, skubėjo dienos su tavimi. Aš nejaučiau vienatvės, pamiršau nelaimingą senąją meilę, ir pamilau tave. Tu sugebėjau mane nudžiuginti, prajuokinti, o kai būdavo sunku - suteikdavai man viltį, guosdavai mane, ne kartą nudžiugindamas įvairiomis staigmenomis. Štai jau du metai, kai esame kartu. Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane, o jose matau tave.

Dažnai noriu tau ką nors parašyti, bet vis neprisiruošiu. O kai štai, dabar, pasiėmiau lapą ir tušinuką, rodos, visos mintys dingo 🙁 Bet turbūt labiau už viską dabar noriu tau padėkoti... Ačiū, kad įsileidai mane į savo gyvenimą... Ačiū, kad į mano gyvenimą įnešei džiaugsmo... Ačiū, kad suteikei man progą statyti svajonių pilis, kokių dar niekad nestačiau... Ačiū, kad prisimeni mane ir kad mano telefono ekrane nuolat pasirodydavo tavo vardas... Ačiū, kad mylėjai mane taip, kaip dar niekas manęs nemylėjo... Ačiū už žinutes, kurias skaitydavau su šypsena ir smarkiai plakančia širdimi... Ačiū, kad pasitiki manimi ir atskleidei savo paslaptį... Ačiū už kantrumą ir supratingumą, kai esu blogos nuotaikos... Ačiū už paprastumą ir nuoširdumą, kurio dabar taip dažnai trūksta šiame gyvenime... Ačiū už paskatinimus, kad geriau mokyčiaus ir kitais metais įstočiau Vilniuje... Ačiū už apkabinimus ir bučinius, kurių man taip trūksta... Ačiū, kad nematai mano trūkumų, nors jų ir yra, nes idealių žmonių nebūna... Ačiū, kad žadėjai manęs laukti tiek, kiek reikės... Ačiū už laiškus, kuriuos taip gera skaityti ranka parašytus, o ne kompiuterio ekrane... Ačiū už spalvotus, gražius, šiltus ir jaudinančius sapnus su tavimi, iš kurių taip nesinorėdavo pabusti... Ačiū, kad norėjai kartu pažiūrėti mano mėgstamiausią filmą "Vėjavaikė", tik gal tau to jau nebesinori... Ačiū, kad buvai pasiryžęs kartu pakeliauti po Europą, o gal dar taip ir bus... Ačiū, kad visad norėjai padaryti mane laimingą...

Man širdy taip tuščia ir liūdna. Taip be galo skaudu. Nebeliko nieko, kas buvo gražu, kas buvo man miela ir gera. Neliko tos meilės, kuri mane šildė ir guodė, neliko švelnių ir tvirtų tavo rankų, kurios glaudė mane. Neliko tavojo žvilgsnio, kuris vis dar įstrigęs man giliai širdyje. Širdis dabar pilna tik skausmo, nusivylimo, nevilties. Žmogus be meilės juk lyg aklas, gyvenimas jam tampa beprasmis. Pasitraukei iš mano gyvenimo, bet iš širdies - ne. Nors gerai žinau, kad mylėjai mane, bet palikt privalėjai dėl mano pačios padarytų klaidų. Aš tiesiog neįvertinau tavęs ir tavo meilės, bet suprantu, kad jau per vėlu kažką pakeisti. Nenorėjau tavęs įžeisti, būti tau negailestinga ir neteisinga. Tiesiog buvau per daug atsargi ir nenorėjau vėl kentėti kaip kažkada. Bijojau dėl tavęs, kad gali mane apgauti, kad gali mane įžeist, bet visa tai, deja, neapsaugojo manęs. Jei mane girdi, atleisk man. Juk tave tik vieną myliu, be tavęs pasaulis man nemielas.

Mano saulute, taip tave vadinu, kadangi tu švietei ir spinduliavai iš toli ir negalėjai neatkreipti į save dėmesio. O gal tą šviesą ir šilumą jaučiau tik aš? Tas vakaras nieko nežadėjo. Paskutinį vakarą svečiavausi pas seserį. Mes išėjome į parduotuvę. Sesers vyras užėjo, o mes pasilikome lauke. Kaip tik tuo metu išėjai tu. Pradėjome kalbėti. Tu pasiūlei likusią vakaro dalį praleisti kartu. Tavo žavesiui atsispirti buvo neįmanoma. Laikas praleistas su tavimi buvo nepakartojamas. Aš netikėjau, kad galima taip susižavėti žmogumi. Vakaras praėjo kaip sapne. Laimei tas sapnas buvo tikras, tik labai trumpas. Kodėl mes bejėgiai sustabdyti laiką tuomet, kai to labiausia nori? Saulute mano, koks esi švelnus ir šiltas. Dar ir dabar jaučiu tavo šilumą, alsavimą ir bučinius, kurie vedė iš proto. Atsisveikindami padėkojome vienas kitam už nuostabų vakarą, nieko neklausinėjome vienas apie kitą, nieko nežadėjome vienas kitam. Giliai širdyje dėkoju likimui, kad mes susitikome.

Nebeturiu jėgų kovoti. Esu pašėlusi mergiotė, melsvom lyg rugiagėlės akimis, mylinti pasaulį, kuris supa mane, bet daugiau žengti į priekį vilties žingsniais, kad būsi mano, paprasčiausiai - nebegaliu. Esi puikus žmogutis pripildęs mano mažą, spalvotą pasaulį daugybe miražų, horizonte nutapęs dvi laimingas širdis pulsuojančias aistra ir plačia šypsena, kuri pasirodo išvydus Tavas nuostabias akis. Buvo gražios dienos, aistringos naktys, Tavo saldūs bučiniai ir toks karštas, bei meilę uždegantis kūnas. Taip, buvau tau pirma, bet dėl to, kas įvyko tą naktį - niekada nesigailėsiu, nes Tu toks, kurio niekas niekada nepakeis. Gal leisi man nebyliai paklausti Tavęs - ką Tu man jauti? Nesistenk atsakyti... Žinau... Žinau, kad esu nuotykis... Čia viskas ir baigiasi... Skauda man širdelę, nes jaučiu stiprų jausmą, to jausmo nepakeisi, neištrinsi ir nepaneigsi... O Tu keliauk mano mažas angele, keliauk neatsisukdamas. Aš nesu stipri, bet visada sutikusi Tave, eisiu aukštai iškelta galva ir su šypsena veide. Ašarotomis akimis ištarsiu - Tau gyvenime sekasi, nes Tu nepažinai tikrosios meilės, nustumdamas ją šalin nuo savęs...

Visada likdavau įskaudintas kitų, nes taip dažnai kartojau žodį "myliu". Po ilgų nusivylimų sutikau nuostabų žmogų, kuris manyje pažadino vėl meilę. Jos šiluma, aistra ir meilė man suteikė tai, ko aš troškau. Kai ją pamačiau, buvau sužavėtas - jos akys, figūra, švelniai krintantys plaukai, veidas, lūpos - viskas joje buvo tobula. O jos protas buvo galutinis ginklas, kuris mane nuginklavo. Man buvo gera bendrauti su ja. Susitikdavome kartą per savaitę. Kai nebūdavau šalia jos, svajodavau apie jos akis, jos lūpas. Po antro susitikimo mudviejų jausmai sustiprėjo ir mes dar labiau suartėjome. Tas jausmas buvo neapsakomai malonus. Vienas kitam dovanojome dovanėles, smulkmenas, kurios suteikdavo džiaugsmo. Aš vis nedrįsau jai sakyti, kad myliu, bet žinojau, kad sutikau merginą, su kuria norėčiau būti amžinai. Šalia jos tapau vaiku, kuris trokšta šilumos ir meilės. Bet mūsų santykiai žlugo, ir dėl to kaltinu save. Kai atsirado kita galimybė, aš vėl viską sugadinau ir nuo tos dienos aš nesugebu būti toks su kuo nors kitu, kokiu buvau su Vilma. Labai pasiilgau Vilmos.

Man šiandien liūdna... labai liūdna. Neseniai paskambino draugas ir pranešė, kad autoavarijoje žuvo geras mano bičiulis Linas. Tas gražus vaikinukas, kuriam aš susukau galvą. Jo jau nebėra, sunku tuo net patikėti. Nuolat besišypsantis, linksmas, sportiškas, neapsakomo grožio. Gaila, kad taip atsitiko. Prisimenu paskutines akimirkas praleistas kartu. O juk mes planavome dar kitą savaitgalį susitikti. Prisimenu, kaip Paulius pasakojo, kad su manimi praleistas savaitgalis jam be galo patiko. Jis sugebėjo mane sužavėti, suteikti mano gyvenimui šviesos. Tiek dar turėjome daug visko kartu nuveikti, bet.... Bičiuli, aš tavęs labai pasiilgau, kad ir kur tu dabar esi, tikiuosi esi laimingas.

Ir vėl aš traukinyje ir vėl maršrutas Klaipėda-Šiauliai. Baisiausia ne tai, kad ilgas velniškai atstumas, liūdniausia tai, kad palikau tave stovintį stotyje vieną ir, kad pati važiuoju viena (kodėl tu negalėjai važiuoti kartu). Traukinyje žmonių be galo daug, o taip norisi pabūti vienai. Bandau prisiminti kiekvieną akimirką praleista su tavimi. Pažystu tave beveik trejus metus, bet tos dvi praleistos dienos su tavimi buvo įspūdingiausios. Žinau, kad ir tau ir man vis darosi sunkiau išsiskirti. Po kiekvienos dienos praleistos kartu pora dienų mes tarsi pykstame vienas ant kito, kad reikia išsiskirti... Galbūt mes sulauksime tos akimirkos, kai galėsime amžinai būti kartu... Kiekvieną naktį užmiegu prisimindama tą vaikiškai šiltą tavo žvilgsni prieš trejus metus, o dabar kai pažvelgiu į tavo akutes matau kaitinantį, aistringą žvilgsnį, kuriam negaliu atsispirti. Tu pasikeitei per tuos trejus metus ir kiekvienas mūsų išsiskyrimas įnešdavo sumaišties, pasikeitimų. Ištvėriau visas tavo keliones po platųjį pasaulį ir kaskart vis labiau tavęs laukdavau, iš pradžių tu nepasitikėdavai, bet kai tau įrodžiau, kad tik tave myliu, kad tik tu gali būti mano gyvenimo dalimi... Gyvenime kaip sakoma: kiekvieną gražią akimirką nustelbia blogi žodžiai. Taip nutiko ir mums. Tu vis labiau nepasitikėjai manimi. O aš vyliausi, kad tavo išvykimas pakeis tave, kad tu suprasi išvažiavęs ką praradai. Vyliausi, kad tu pasikeitei, bet ne. Kai grįžęs paprašei, kad atvažiuočiau, širdis džiaugėsi ir vylėsi g