Meilės istorijos

Gyvenau įprastą gyvenimą - turėjau vyrą, tris vaikus, uošvius. Ko galėtų trūkti? Reikėtų tik džiaugtis, mylėti ir tylėti. Vyras - mano pirmoji meilė, jis taip pat mane karštai myli. Neįsivaizduojame vienas be kito. Tikiuosi ši mudviejų meilė gyvuos tol, kol mirtis neišskirs, o gal ir ilgiau. Beveik prieš metus į mano gyvenimą įsiveržė dar viena mano meilė. Tai nenusakomo jausmo, kurio neįmanoma žodžiais nusakyti, kurio net nesitikėjau, kad jis mane galės mane užvaldyti. Tas meilės jausmas greitai smelkėsi iki pat kaulų, iki pat slapčiausių mano širdies ir dvasios kertelių. Anksčiau net nesvajojau, kad galėsiu pajusti kažką panašaus - meilę tam žmogui, o tiksliau tai moteriai. Bet sakoma, kad širdžiai neįsakysi. Tokia meilė yra kantri, maloninga, nepavydi. Tu nesididžiuoji, neieškai sau naudos, nepasiduodi piktumui ir greitai pamiršti, kas giliai įskaudino, padarė bloga. Tu nuolanki ir atlaidi. Skaudžiausia yra tai, kad tai meilė be atsako. Mylėjau, kentėjau. Atrodė, kad mano meilės jausmas nebus suprastas, o tuo labiau priimtas. Klausiau savęs, kodėl aš pasidaviau tam meilės jausmui? Atsakymo nebuvo. Nedaug tereikėjo - tik atvirumo, tik sugebėjimo išsipasakoti, kas slėgė mano širdį tai, kuriai buvo skirta mano meilė. Ji šalindavosi manęs, gėdijosi manęs, o mano buvimas trikdė ją. Ji buvo tokia šalta, užsispyrusi. Bet atėjo ta diena, kai akmeninės ledi širdis sudrebėjo. Mano meilė neliko be atsako.

Tą šaltą žiemos dieną jo šypsena mane sušildė... Dabar raminu save, kad tas gilus akių žvilgsnis buvo nuoširdus, kad jo žodžiai, kurie suteikdavo man sparnus, buvo tikri. Tikėti tuo man tiesiog yra būtina. Mano akyse - kiekvienas jo veido bruožas, jo šypsena. Girdžiu tik jo balsą, o lūpose tik jo vardas. Vardas, kurį išgirdus, mane užlieja begalinis ilgesys, skausmas, neišsipildžiusios svajonės, kurių buvo tiek daug ir kurios atrodo jau niekada neišsipildys. Dabar vis klausiu savęs, kada tai nutiko, kur aš padariau klaidą ir praradau jį? O gal jokios klaidos nebuvo? Gal priešingai, ta meilė neturėjusi jokių ribų, tas didelis dėmesys jam tiesiog pabodo ir atitolino jį nuo manęs? Žinau, kad meilė skirta ne vienam žmogui ir mylėti nepriversi. Tiek daug kartų tikinau save, kad viskas, pamiršau jį, pamiršau viską ir bėgdavau į lietų, kad lietus mane atgaivintų ir nuplautų karčias ašaras. Bet vakaro žara vis atnaujindavo tą jausmą. Bet šiandien aš pasiryžau ir tariu: sudie. Meilė, kuri mane pakėlė mane taip aukštai, parbloškė mane. Viliuosi, kad gyvenime dar atrasiu tokių pievų, kur žydi baltos ir gražios ramunės, ir tikiu, kad ir kiek toje pievoje būtų žiedų, vienas žiedas padovanos tą žiedlapį, kuris sakys: myliu tave.

Tylu, ant stalo stovi žvakė, vaškas nesulaikomai teka. Aš sėdžiu prie stalo ir verkiu, nes galvoju apie tave. Ašarų labai daug ir jos krenta taip tyliai, kad net tyliausią naktį jų niekas neišgirstų. Jomis aš išradau tavo vardą, jis man atrodo gražiausias pasaulyje. Jis greitai pradingsta tamsoj kaip ir mūsų meilė. Aš nežinau, ką tavy radau, tik žinau, kad tavęs nepamiršiu dar ilgai... Pažiūriu pro langą į pilką tuštumą, o danguje vien tik žvaigždės. Aš pamenu viską net kai buvo pačios laimingiausios akimirkos mano gyvenime, taip pat ir tau. Mes buvome tokie laimingi. Mums nereikėjo nieko, tik vienas kito šilumos, meilės. Dabar atrodo tas pats dangus ir žvaigždės tos pačios tik nėra tavęs. Girdžiu žingsnius, kažkieno ranka paliečia mano petį ir suskamba tylūs žodžiai: "Brangioji mano, kas tau?" Aš esu su tavimi ir būsiu su tavimi iki pat gyvenimo galo. Žinai, kad tave myliu. Bet netrukus nuo žvakės užkrenta ant manęs vaško lašas ir prasklaido visas mano mintis, kuriose buvai tu. Ir vėl likau viena grumtis su tamsa ir vienatve. Kuri tarsi šešėlis sėlina paskui mane ir neleidžia nei minutei atsikvėpti.

Lyg mažą rytmečio raselę nepaguodei, nebučiavai ir atleidimo neprašei, tik pažiūrėjai ir nusisukęs nuėjai... Sunku gyventi ir tikėti, jog gyvenimas yra nuostabus, kai jis išskiria du mylimus žmones prieš jų norus - jis praranda prasmę. Praradau tikėjimą bet kuriuo žmogumi. Bijau vėl įsimylėti. Sunku įeiti į kambarį, jame būti, kai ant stalo jo nuotrauka ir jo dovanotas žaislas. Kiekvienas kampelis primena jį ir jo kadaise pasakytus žodžius. Kodėl mums likimas buvo negailestingas? Kur suklupome? Už vieną neapgalvotą žingsnį moki labai skaudžiai. Ašarų negaliu suvaldyti, negaila savęs, tik jo gaila. Jis peržengė įstatymo ribas, todėl dabar tenka už tai mokėti. Dabar jis vienišas ir turbūt su begalina meile man. Jis kenčia, galbūt net labiau už mane. Žinau, kad pas mane jis jau niekada negrįš, tačiau mano širdyje jis dar ilgai išliks. Jau metai praėjo po mūsų paskutinio susitikimo, bet jo dar vis negaliu pamiršt.

Jau praėjo septyni mėnesiai po tos nelaimės, prieš septynis pačius sunkiausius mėnesius mes dar buvome drauge: nerūpestingi, laimingi ir įsimylėję. Vos susipažinusi su juo pajutau kažką ypatingo. Mes patikome vienas kitam ir vis labiau jautėme stiprų ryšį, kuris mus jungė. Vėliau gimė meilė. Tai buvo malonus ir žodžiais neapsakomas jausmas. Kartu mes išbuvome metus. Nors kartais tekdavo bendrauti trumpomis žinutėmis arba pokalbiais telefonu, visuomet jį jaučiau šalia. Po kiekvieno pokalbio skrajojau padebesiais, buvau laiminga, be jokio baimės jausmo, kad tai gali galiausiai ir baigtis. Tos lemtingos dienos išvakarėse gavau paskutinę jo žinutę. Jis rašė, kad pasiilgo mano mėlynų akių. Buvo gera, nes jaučiausi reikalinga, kažkuo iškirtinai ypatinga ir tokia mylima. Kitą dieną negavau jokių žinučių, mano telefonas tiesiog tylėjo, kai galiausiai išgirdau skambutį. Tą lemtingą skambutį, kuris galutinai sudaužė visas mano viltis ir svajones. Skambino gera pažįstama, kuri pranešė, kad jis žuvo. Pro akis tarsi prabėgo visas gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau tuo tikėti. Kai pamačiau jį šaltą ir abejingą, neliko abejonių, kad tai tiesa. Negaliu paaiškinti, ką jaučiau žvelgdama į jį. Jo veide atsispindėjo amžinybė ir visos, metus trukusios pasakos pabaiga. Šiuo metu turiu nuostabų draugą, su kuriuo esu laiminga, bet neįstengiu jam jausti tiek, kiek jaučiau tam, kurį taip mylėjau. Tikrai nenoriu to jausti.

Meilė - tai nuostabus žodis. Kiek daug jis pasako... Tai proto sutrikimas, kurio visiems be galo reikia. Kai įsimyli, tu lyg paukštis skrajoji po žydras padanges. Tavo jausmai, mintys nuklysta toli toli... Būdama maža, meilę įsivaizdavau kitaip, nei dabar. Mylėti galima mamą, tėtę, draugus. Bet pati stipriausia meilė yra tarp vyro ir moters. Meilė pasibeldžia į tavo duris bet kada, net tada, kai to mažiausiai tikiesi. Jų širdžiai neįsakysi. Laukiau tavęs gražaus, mielo žmogaus. Norėjau, kad užpildytum manyje tą tuštumą. Ieškojau tavęs, kad pamiltum mane, o aš tave. Tu man patikai, kai pirmą kartą sutikau tave. Nuo tada, kai mano akys išvysta tave, nepajėgiu jų atitraukti. Kai lūpomis paliečiu tavąsias, pajaučiu laukinę beprotišką aistrą. Tyliais vakarais nebejaučiu liūdesio. Mano širdyje įsiviešpatavo meilė tau. Gera būti su tavimi ilgais vakarais, kai mes lyg maži vaikai žiūrime į žvaigždes ir tikime, kad kiekviena krintanti žvaigždė atneš mums laimę. Gera žinoti, kad yra žmogus, kuris paguos, kai bus sunku. Man rūpi tai, ką prarandi, ką atrandi. Jaučiuosi dalele tavęs. Jei nebūtų tavęs, būčiau labai vieniša. Jei nebūtų tavęs, nežinočiau kokios gražios svajonės, kokia neribota vaizduotė yra giliai manyje. Esu tau dėkinga, kad leidai man visa tai patirti, kad leidai tave mylėti. Dabar suprantu, kad kai myli, savyje atskleidi tiek švelnumo, meilumo, kad net nesitiki, jog taip moki mylėti.

Laikas greitai prabėgo, būnant su tavimi, meilė, tarsi viesulas, nešė mus, taip toli. Mačiau tave tada, paskutinį kartą, ir nežinau, ar dar kada gyvenime sutiksiu tave. Tu tik vienas man buvai, tarsi pasaka, o tavo žodžiai taip mylėjo mane, tavo žodžiai sklandė kaip melodija, ir jei jie buvo tikri - sugrįžk pas mane vėl, prašau. Juk sakei mylėsi, šildysi mane, nepaliksi manęs niekados.. Aš tikėjau tavimi, patikėjau tau savo paslaptį ir be galo mylėjau ir kas keisčiausia - tebemyliu. Nors dabar jau viskas yra sena praeitis, bet tada į mano širdį atnešei laimę, o dabar liko tik liūdesys. Pakelk savo mielą veidelį, mano mielas melagi, ar pažvelgtum dabar į mano akis?

Tai ypatinga vieta - tarp mokyklos sienų... Aš skubėdama į pamoką atsitrenkiau į tave...Tai truko vos keletą akimirkų, kol vienas kitam pažvelgėme į akis ir atsiprašėme. Bet per tą trumputę akimirką mūsų akys suliepsnojo... Mano širdis pasiekė palaimos viršūnę... Tą dieną tavęs daugiau nemačiau. Nuo tos dienos pradėjau tikėti meile iš pirmo žvilgsnio. Visa bemiegė naktis, ir laukimas, kada išauš rytojus. Ir štai išaušo rytojus. Norėjau kuo greičiau į mokyklą. Diena bėgo, tačiau tavęs vis nemačiau. Galvoje sukosi mintys, ar mane prisimeni, ar po mūsų susitikimo dar apie mane galvojai, ar palikau kokį įspūdį? Šie klausimai mane be galo kankino... Pagaliau į tai galėjau atsakyti... Aš stovėjau prie lango, ir staiga švelnus prisilietimas prie manęs...tavoji ranka buvo ant manojo peties, ir pirmi tavo žodžiai: "Dabar niekur neskubi?" Aš stovėjau ir žiūrėjau tau į akis sakydama: "Tikrai ne, kai tu esi šalia." Iš pradžių kalbėjomės akimis. Galų gale paklausiau tavo vardo. Visas dienas praleisdavome kartu. Nepastebimai atėjo dvyliktokų paskutinis skambutis. O tu juk buvai dvyliktokas...Tą dieną buvau toks gražus - tave išvydau draugų būryje. Manęs net nepastebėjai. Mano širdis plyšte plyšo. Linai, tas pirmas mūsų susidūrimas buvo klaida? Kodėl likimas mus suvedė ir staiga išskyrė?... Gal tavo akys apgavikės? Bet juk taip neįmanoma, akys niekada nemeluoja. Praėjo du metai, o tave buvau sutikus gal prieš pusę metų... O tu dar vis esi širdyje.

Imu į rankas pieštuką ir piešiu savo gyvenimą, kartais ryškų kaip vasaros saulė, kartais, atvirkščiai blankiai pilką. Kas galėtų pasakyti, jog gyvenu blogai. Tikriausiai šiandien nerasčiau nė vieno, kuris su rūpesčiu ištartų "man tavęs gaila". Atrodau linksma, plepi, energija trykštanti asmenybė. Net pati nesuvokiu, kodėl žmonėms nerodau kitos, visiškai skirtingos savo pusės. Eidama koridoriumi prisėdu prie lango, per kurį nieko gero nematau, bet vis tiek sukaupusi jėgas sėdžiu. Gal staiga susivoksiu savyje ir pasijusiu lyg Eldorado šalyje, niekieno neskriausta, neniekinta. Bet akimirka vėl atsimušė į prakeiktus Sezamo vartus ir neranda burtažodžio. Ne, ne visada tokia buvau. Atrodo dar visai neseniai, gal vakar, didelės žalios akutės žibėjo džiaugsmu, o kūnas alpėjo nuo sodrių, "prisirpusių" lūpų bučinių. Viskas buvo lyg pasakoj. Aš tąsyk savimi stebėdamasi supratau, kad galima esant nuogai jausti kiekvieną savo ir jo kūno ląstelę, kiekvieną judesį palydėti svaiginančia oro srove. Viską mačiau, viską girdėjau, savo rankose laikiau jo rankas. Norėjosi apsipilti karštu vandeniu ir įsitikinti, ar tikrai jaučiu, ar skauda. Buvau laiminga. Rytas negailestingas artėjo atsinešdamas pavasarines spalvas ir džiugesį, deja, man tai nerūpėjo. Nesidžiaugiau paskutinėmis akimirkomis - skubėjau išvykti. Tada dar nežinojau, jog išvykstu ilgam, o gal ir visam laikui. Praėjo visi metai. Skausmo kupini metai neatnešę nei laimės, nei džiugesio.

Laukiau tavo laiško labiau nei laisvės. Gyventi noras dingsta pagalvojus, kad apie mane tu negalvoji. Gal manęs jau nebemyli? Nejaugi pamiršai tą dieną, kai vaikščiojom jūros pakrante, kai meilės jūra kuteno mūsų pėdas, tarsi norėdama, kad šypsotumėmės visam pasauliui, o gal tik vienas kitam. Dėl tavo meilės bei skleidžiamos šilumos atiduočiau viską. Atiduočiau savo gyvenimo metus, kurie prabėgo nejučia, paaukočiau sielą, kad tik galėčiau būti su tavimi. Nežinau, kodėl man nerašai, o gal tiesiog bijau net pagalvoti, kad manęs jau nemyli, galbūt apie mane jau ir žinoti nenori. Nežinau, ar tie mano laiškai tebedžiugina tave. Bet tavieji tikrai suteikė man viltį. Norėčiau išgirsti tiesą, kad ir kokia ji būtų. Neversk gyventi nežinomybėje.

Jie ėjo laukais, paupiais, grožėdamiesi saulės šviesa, žvaigždėtomis naktimis, gerdami į save darganotus rytmečius ir saulėtekių džiaugsmą. Jie ėjo žeme, kurią be galo mylėjo. Ir kasdien buvo dviese. Kai susitikdavo, pirmiausia žvelgdavo vienas kitam į akis - jose buvo įpratę skaityti praėjusių dienų vargus ir nusivylimus, laukimų baimės ir atradimų džiaugsmus. Jų rankos visą laiką norėjo švelniai liestis, jų kūnai buvo pavargę nuo tos menkutės šilumos, kurią tik ir tegalėjo jiems pasiūlyti kasdienybė. Begalinis alkis negalėjo būti patenkintas trumpais varganais prisilietimais, iki vienatvės iškankinta dvasia troško amžino susilietimo ir amžinos palaimos būsenos. Apie viską jie kalbėdavosi, tik apie viena jie dar nekalbėjo - kaip būtų gera mirti ir iškeliauti į naujas erdves kartu, užmerkus akis vienas kito glėbyje ir paskutinį bučinį pratęsti iškarto ten... Apie tai jiems dar nebuvo kada kalbėtis, o ir anksti buvo. Nes dar jauni ir lankstūs kūnai žadėjo ilgai gyventi, žadėjo daug laimės turėti ir duoti. Jis lietė jos virpantį delną ir matė viso gyvenimo antspaudus. Visa, kas liesta, norėta ir nenorėta turėti, turėjo ryšį su šituo delnu. Pabučiavęs šitą delną jis bučiavo jos gyvenimą ir savo būsimą laimę. Jie iš anksto susitarė nepykti vienas ant kito, kai grįš namo primušti kaip šunys ir užmiršti, kas jų dar laukia ir rytdiena. Kaip baisu, kai pasilieki dviese. Ir kaip svarbu pačiu laiku prisiminti kadaise sakytus žodžius, kurie taip guodė trumpų pasimatymų akimirkomis.

Tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau. Mani mintys sukasi tik apie tave. Nors dar gerai nežinau, ką man jauti, tačiau mano širdis jaučia, kad tu mane taip pat myli. Man gera su tavimi bendrauti ir matyti, kaip tu man šypsaisi. Aš skaičiuoju dienas, kai vėl tave pamatysiu ir galėsiu paskęsti tavo glėbyje. Prieš sutinkant tave visą laiką galvojau, kad būsiu nelaiminga ir nemylima. Tačiau sutikus tave pasijaučiau reikalinga. Tu mane priimi tokią, kokia esu - su visais trūkumais. Kai man būna liūdna, tu visada sugebi mane paguosti, padrąsinti ir palaikyti, pakleti nuotaiką. Myliu tave ir bijau, kad mūsų kas nors neišskirtų. Galbūt nereikėtų viso to sureikšminti, bet esu daug iškentėjusi ir nenoriu to daugiau išgyventi. Nors aplinkiniams atrodo, kad esu nepalaužiama, bet niekas nežino, kas iš tikrųjų dedasi mano širdyje. Kai man norisi verkti - aš juokiuosi ir viską išgyvenu viena, viską paslepiu giliai širdyje. Man tu esi nepaprastas, kai kalbi galiu klausytis tavęs visą amžinybę. Žinau, kad anksčiau ar vėliau mes būsime kartu. Pasiilgau tavęs taip, kaip galima ilgėtis žmogaus. Tikiuosi ir tu apie mane galvoji ir ilgiesi. Dabar, kai tavęs nėra šalia manęs, man belieka tik meilė, kuri mane padrąsina.