Patriotizmas

Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli krentančių rudenio lapų ir kapuose gulinčių savo tėvų?... Pradėjau teirautis savo draugų ir pažįstamų. Ėjau ir klausiau: tu patriotas ar ne? - Kokį vėl sugalvojai pokštą? Jie netikėjo, kad klausiu rimtai. Mieste patriotų bent trečdalis, o čia, savo kaime, nesuradau nei vieno. Viskas baisu, bijau dėl ateities, sakė jie man. Turiu slapstytis nuo savo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos. Kūrėm kažką, aukojome, bet niekas juk nepasikeitė - tik herbai ir dainos kitokios. Džiunglių kapitalizmas pražudė žmoniškumą - viskas už pinigus. O ką daro laisvosios šalies valdžia? Tik ima ir ima, tik didina mokesčius ir mažina pensijas, o laukti iš jos nėra ko. Laisva tik valdžia ir pinigų maišai - jie gali daryti su manimi ką tiktai nori…

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi. Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo. Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu? Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Kodėl žmogus myli savo šalį. Ir net nežinau. Sunku paaiškinti tai, ko negali apčiuopti. Meilė tėvynei tikriausiai yra užkoduota jau genuose, kaip noras apginti. Apginti tai, kas tau yra brangu. Visų pirma – tau artimus žmones, tavo žemę, gimines, draugus. Visą, kas tau yra brangu. Apginti visur ir visada. Ir nuo visko. Visų pavojų, kurie gal kitam ir neatrodo pavojingi. Nesvarbu, jei tai gali bent mažumėle pakenkti – stosiu tarp tų, kas norės išsaugoti. Būtent išsaugoti, o ne leist priešui teršti. Geriau net ir beviltiškoje kovoje žūti ar susižeisti. Jei ne išorę, tai širdį. Lietuviai, baltai neleido įsiveržti priešams, neleido surusinti savo žemių. Dėl to ir turime Lietuvos valstybę. Ir tik lietuviai, o ne atvykėlių tautos, ėjo į mūšį apginti. Aš negaliu neginti, nes ar privalau apginti. Aš turiu, tai mano pareiga. Jei dar aš galiu vadintis žmogum, lietuviu. Iš kartos, į kartą perduodamos tradicijos, vaikų ugdymas lietuviais. Motinų pasakojimai, dainos. Visa senoji lietuviško kaimo kultūra. Visos tos tradicijos per amžius išlaikė lietuviškumą mūsų širdyse. Visos jos nuo pat senųjų laikų iki dabar nuėjo sunkų kelią, kad džiaugtumėmės laisve. O ko tik nebuvo – ir spaudos draudimas, sukėlęs tautinį atgimimą, ir lietuviškų švenčių šventimas sovietiniais laikais. Ar dabartinis kosmopolitas padėtų partizanams maistu, ar būtų jų ryšininkas? Ne, jam rūpėtų asmeninė gerovė. Ypač žinant, kad padedant okupantams gali turėti gerą karjerą. O žmonės padėjo. Būtent dėl to pasipriešinimo geno, noro apginti, dėl tradicijų išsaugojimo. Šlovė jiems!