Psichologija

Nors tai nėra ilgalaikis sprendimas, visgi paklausimas ir jų išsikalbėjimas apie tai kaip jaučiasi, žymiai sumažina jų vienišumo jausmą ir kančias, kas savo ruožtu labai sumažina greitos savižudybės riziką. Žmonės, kurie iš tikrųjų rūpinasi, gali nenorėti kalbėti tiesiogiai apie savižudybę, nes tai jiems yra tabu. Vidutiniu ir ilgesniu periodu svarbu ieškoti pagalbos, kad būtų galima išspręsti problemas kiek galima greičiau; nesvarbu ar jos emocinės, ar fizinės. Prieš tai jau bandę, yra labiau linkę kartoti savižudybės bandymus, taigi labai svarbu su profesionalo pagalba išspręsti likusias problemas.

Tai tiesa, kad svarstymai nėra viską sutvarkantis stebuklas. Tai bus efektinga tik tada, jei svarstymai padės žmogui sukurti atitinkamus santykius, kurių jam reikės ilgalaikei paramai. Tai nėra "sprendimas", bet tai gali tapti padedančiu ir efektyviu, gal net esminiu žingsniu.

Vakarų visuomenėje savižudybės tema tradiciškai yra tabu, tai veda prie tolimesnio susvetimėjimo ir blogina situaciją. Net po mirties, savižudžiai dažnai laikomi kitokiais ir nelaidojami šalia kitų žmonių kapinėse, tarsi jie būtų padarę neatleistiną nuodėmę. Mes galėtume toli pažengti mažinant savižudybių skaičių, priimdami žmones tokius, kokie jie yra, panaikindami socialinį tabu kalboms apie mintis nusižudyti, sakydami žmonėms, kad tai nėra smerktina jaustis taip blogai, kad net galvoti apie savižudybę. Žmogus vien šnekėdamas apie tai, kad jis jaučiasi puikiai, sumažina savo kančias, jis pradeda matyti kitas galimybes ir tokiu atveju žymiai sumažėja tikimybė, kad jis bandys nusižudyti.

Paprastai linkę žudytis žmonės sąmoningai ar nesąmoningai duos įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti - paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.

Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją. Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai.

Yra toks senas pasakojimas, kuris vadinasi "Dramblys tamsoje". Tai pasakojimas apie miestą, kurio visi gyventojai buvo akli. Vieną dieną, miesto aikštėje pasirodė dramblys. Niekas šiame mieste nebuvo nei matęs, nei girdėjęs apie tokią pabaisą. Aklųjų karalius nusiuntė savo tris išmintingiausius vyrus sužinoti, koks yra tas dramblys. Kiekvienas išminčius artinosi prie dramblio iš skirtingos pusės. Vienas, kurio ranka palietė ausį, pranešė, kad jis suprato tikrą dramblio prigimtį. "Jis yra didelis, plokščias ir šiurkštus kaip kilimas". Antras, kuris pajautė tik straublį, pasakė "Yra visai ne taip, aš žinau atsakymą. Jis yra kaip trimitas, bet gali energingai judeti".

Skausmas turėtų mus pažadinti. Žmonės stengiasi slėpti savo skausmą. Bet jie klysta. Skausmą reikia nešiotis su savimi, taip kaip radiją. Jausdami skausmą, jūs jaučiate jėgą. Viskas priklauso nuo to, kaip jūs susidorojate. Skausmas yra jausmas - jūsų jausmai yra jūsų dalis. Jūsų realybės dalis. Jei jūs gėdijates jausmų, slepiate juos, jūs leidžiate visuomenei griauti jūsų realybę. Jūs turėtumete kilti ir kovoti už savo teisę jausti skausmą. Bet žmonės bijo mirties dar labiau nei skausmo. Keista, kad jie bijo mirties. Gyvenimas žeidžia žymiai labiau nei mirtis. Mirties metu skausmas baigiasi. Todėl as manau, kad ji yra draugė.

Vakarų visuomenė linkusi iškelti asmens teises virš pareigų ir atsakomybės prieš visuomenę. Kaip ten bebūtų, kiekvienas asmuo yra dalis didesnio įvairių santykių mechanizmo, kurio kontekste ir egzistuoja asmens teisės ir pareigos. Žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, izoliuoti, nelaimingi ir neturi vilčių dėl savo ateities, yra labai sunku pastebėti paramą juos supančioje aplinkoje. Dažnai tai yra priežastis to, kad jie neįvertina galimos aplinkinių paramos, o taip pat ir smūgio, kurį jie suduotų nusižudydami. Diskusijos dėl žmogaus teisių tampa labai emocionaliomis, ypač kai kyla konfliktas tarp individo ir visuomenės teisių bei atsakomybės. Pavyzdžiui, žmonės, kurie buvo emociškai traumuoti dėl artimo žmogaus savižudybės, gali lygiai taip pat tvirtinti savo teisę dėl to nekentėti.

Žmogui, kuriam taip sunku, kad net bando nusižudyti, visiškai neįdomu teisėta tai ar neteisėta. Negalima įstatymais reguliuoti emocinio skausmo, paskelbiant polinkį žudytis nelegaliu. Tai netgi darys potencialius savižudžius dar labiau izoliuotais, ypač kai absoliuti dauguma bandymų būna nesėkmingi, palikdami bandžiusįjį blogesnėje pozicijoje nei buvo prieš tai, nes jie dar tampa ir nusikaltėliais. Kai kuriose šalyse savižudybė visgi paskelbta nelegalia, kitose - ne.