Psichologija

Bausti negalima pasigailėti

autorius

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: "Būta čia ko - ir aš taip elgdavausi". Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką - savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma - ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus - tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, - pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė..." Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas - itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!", „Juk tai mano sūnus!".

Sparnuoti melai

autorius

Kaip elgiatės, kai vaikas žiūrėdamas jums tiesiai į akis sako netiesą? Nusimenate, kad netinkamai jį auklėjote? Liepiate pripažinti melą ir griežtai nubaudžiate? O gal apsidžiaugiate: na, gyvenime jis tikrai neprapuls? Papasakosiu anekdotą alegoriją, iš kurio matyti, jog melas - sudedamoji tiesos dalis. Trijų neregių prašoma apibūdinti dramblį (iki šiol jie nebuvo apie jį girdėję). Kiekvienas iš savo pusės gyvūną apčiupinėja, tada pirmasis pareiškia: „Jis kaip rauplėta kolona". Antrasis: „Ne, jis tarsi lanksti žarna". Trečiasis: „Nesąmonė, dramblys panašus į virvelę". Galų gale jie susikivirčija ir išsiskirsto manydami, jog kiti du sakė netiesą. Ar ne panašiai kartais nutinka ir mums? Gal vaikas nepamelavo, o tik pasakė savąją tiesos dalį? Galop net tikras, sąmoningas melas gali labai daug pasakyti apie patį melagį, apie jo vidinį bei išorinį pasaulius. Kai Daiva skyrėsi su vyru, jos trejų metų dukrytę mėnesiui pasiėmė seneliai. Grįžusi mergaitė pasakojo: „Mama, su močiute vaikščiojau po mišką, ten mačiau mėlyną varlę..." „Mėlynų varlių nebūna, nemeluok", - susierzinusi nutraukia mama. Bet ar tai melas? Veikiau lakios vaizduotės sukurtas vaizdinys, teigia psichologai. Trečiokas namo grįžta su mėlynu paakiu. „Netyčia pargriuvau ir užsigavau", - pasiaiškina. Kitą diena jis grįžta su nubrozdintu skruostu, o trečią - dar ir su suplėšytomis kelnėmis. Ar vaikas meluoja? Jis greičiausiai bijo ir gėdijasi pripažinti buvęs apkultas.

Biblinė žmogaus samprata pagrįsti auklėjimo principai

autorius

Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi. Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19). Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įstikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais. Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės - Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, - ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis. Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes.

Išgyventi be televizoriaus?

autorius

Kokių tik jų nėra. Plokščiais ekranais, su visomis „Digital surround" sistemomis, naktiniu apšvietimu, imituojančių vaikiškus žaislus, atsparių drėgmei ir pakabintų vonios kambaryje arba šviečiančių nesuskaičiuojamais pikseliais per visą svetainės sieną... Televizorius - jau seniai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. O kartais - visas gyvenimas. Nes labai patogu, įdomu, naudinga. Laikas, praleistas prie televizoriaus, įgyja kitus išmatavimus. Televizorius praryja, susiurbia visą dėmesį, visą laisvalaikį ir net dalį būtino normaliam gyvenimui miego. Tuo pačiu suteikdamas galimybę sužinoti, kas vyksta pasaulyje, mintimis pakeliauti, kažko išmokti, kažką pažinti, pasimėgauti kitų žmonių gyvenimo istorijomis ar išgyventi įvairius jausmus įsijautus į kino filmą. Nemažai pliusų. Tačiau yra žmonių, kurie savanoriškai atsisako televizoriaus. Arba įjungia jį labai retai ir normuoja praleistą prie ekrano laiką. Nes taip pat atranda pliusų, kai išsprūsta iš šio stebuklingo, visą pasaulį tiesiai į paširdžius transliuojančio ekrano įtakos. Kuo naudingas laiko, praleisto prie televizoriaus, ribojimas? 1. Jūs turėsite daugiau laiko. Pabandykite bent kelias dienas nejungti televizoriaus ir būsite apstulbinti suvokimo, kad iš tiesų nesate tokie mirtinai užimti, visai neturintys laiko, nuolat kažkur skubantys, vėluojantys, nespėjantys. Dar labiau priblokš suvokimas, KIEK DAUG laiko iš jūsų atimdavo tai, be ko jūs iš tiesų galite kuo puikiausiai gyventi.

Nuogas ir labai pavojingas

autorius

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių - prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė "Moralinę kampaniją". O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas "Iš kur aš atsiradau?" iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę "Iš kur aš atsiradau?" Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas - tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask - virkštelės), kuria vaikutis galėtų "prisirišti". Tėvelis - visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė "šviesti" draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.

Moteris su vaiku

autorius

Moteris. Skubanti, išsiblaškiusi ar rami ir santūri. Laiminga ar nelabai. Skirtumo nėra, jeigu ji -moteris su vaiku. Su savo vaiku. Bet be savo vyro. Tiksliau, jos gyvenime buvo vyras, galbūt net ir yra, tik negyvena kartu su ja ir vaiko rytais į darželį nepalydi. Ir iš darželio neparveda. Ir kaip visuomet labai svarbu užsiauginti gerus šarvus, arba motinos Teresės kantrybe apsišarvuoti belaukiant, kol visi sunkumai praeis. Bet iki to laiko, kol praeis, teks susidurti su tikrai nemaloniais dalykais. Kai aplinkui visi į tave žiūrės arba kaip į visišką nelaimėlę, arba kai į lengvo elgesio moterį. Na, dar yra ir trečias variantas, kuomet būsi traktuojama kaip užkietėjusi vienišė, nenorinti kankintis su surambėjusiu vyru ir jo surambėjusiomis ego apraiškomis. Bet šiam variantui tu turi turėti minimum labai solidų darbą su labai solidžiu atlyginimu ir visomis socialinėmis garantijomis. Žinanti savo vertę ir vertinanti savo laisvę. Ir sugebanti viena užauginti vaiką. Nebijanti viena auginti vaiko. Nesigėdinti „pasidaryti" vaiko, panaudojusi tam reikalui patikimą donorą. O kadangi trečiasis variantas turi daug privalomųjų punktų, juos visus sunkoka įgyvendinti. Ir dauguma vienišų mamų į šią kategoriją nepapuola. Tuomet belieka aptarti pirmus du, apie kuriuos nelabai malonu kalbėti. Mes ir nekalbėsime. Mes tiesiog pabandysime paanalizuoti, kaip lengviau išsisukti iš tam tikrų kasdienių situacijų. Kurios ne tik vienišoms mamoms su kūdikiai gyvenime nutinka. Visoms mamoms nutinka.

Nekenčiu naujosios tėvo žmonos

autorius

Prieš keletą metų tėvas išsiskyrė su mano mama ir pranešė ketinąs vėl vesti. Maniau, kad sugebėsiu šią žinią sutikti oriai kaip ir dera suaugusiai moteriai. Tačiau iš tiesų tai mane be galo sukrėtė. Baisu net sau prisipažinti, jog nekenčiu naujosios tėvo žmonos. Visada maniau, kad neapykanta - negarbingas jausmas, todėl mintyse nuolat kartoju, kad Jolitai nelinkiu nieko bloga, kad galbūt kada nors ji man net patiks. Viliuosi ilgainiui rasti visiems laikams mano neapykantą išsklaidysiančių jos bruožų. Bet tai ne taip paprasta, nes būtent ją laikau tėvų santuokos žlugimo kaltininke. Jos romanas su mano tėvu truko ilgus metus, kol galų gale jis ryžosi palikti šeimą ir susieti gyvenimą su ja. Jolita visais įmanomais būdais stengėsi jį turėti ir valdyti. Ji įrodinėdavo esanti jam tinkamiausia moteris, vienintelė galinti suteikti ramybę ir stabilumą, kurių, jos įsitikinimu, jam taip trūksta. Valinga, egoistiška ir savo teisumu neabejojanti Jolita prieš trejetą metų įkalbėjo tėvą nedalyvauti mano vestuvėse. Akivaizdu, kad ji man taip ir neatleido už piktą laišką, kurį kadaise brūkštelėjau tėvui ir apkaltinau visomis įmanomomis blogybėmis. Tuo metu maniau, kad jis elgiasi nejautriai, keldamas vestuves praslinkus vos trims mėnesiams po mano mamos artimos giminaitės vyro mirties. Atrodė, kad Jolita užgožė visas jo mintis apie pirmąją šeimą. Nuo to laiko reikalai šiek tiek pagerėjo. Dabar mano santykiai su antrąja tėvo žmona yra šaltai mandagūs.

Reikalauju nereikalauti!

autorius

Susiklostė stereoptipas, kad moterys daugiau niurzga. Nes jos mieliau reiškia emocijas žodžiais, nei poelgiais. Ir įprasta tai susieti su nepateisintais lūkesčiais, su neatitinkančiais požiūriais į gyvenimą, su charakterių nesuderinamumu. Ar su delikačių moteriškų dienų keliamomis nedelikačiomis audromis, kaitaliojančiomis nuotaikas, tarsi jūros bangavimo laipsnį identifikuojančias skirtingų spalvų vėliavas. Dažniausiai plevėsuojanti vėliava yra juodos spalvos - kai bangavimo laipsnis yra tolygus audrai. Su povandeninių srovių sūkuriais ir išplautomis duobėmis. Kai vyras nevykdo savo pareigų visose gyvenimo srityse. Visose. Dažniausiai tos audros prasideda žodžių junginiu "TU VISADA..." Negali manęs suprasti. Nesugebi uždirbti tiek, kiek reikia. Žadi gerą gyvenimą, o jo kaip nėra, taip nėra. Rodai blogą pavyzdį vaikams. Nesirūpini namais. Manęs nenori. Tu - egoistas! Egoistas yra tas žmogus, kuris savimi rūpinasi labiau, nei MANIMI... Kartais būna iškeliama raudona vėliava - vidutinio bangavimo indeksas. Kai namuose prie uoliai vykdomų pagrindinių pareigų prisišlieja kasdienės, smulkesnės, neįvykdytos pareigos. Dažniausiai viskas prasideda žodžių junginiu "IR VĖL TU...". Parėjęs namo ne iš karto nusiavei batus. Neišnešei šiukšlių. Nepataisei klibančių spintelės durų. Užsibuvai darbe. Pamiršai paskambinti. Užsižiūrėjai į blondinę gatvėje. Jei nesėkmė galima, ji neišvengiama... Ir visai retai, išimtinais atvejais būna iškeliama balta vėliava.

Drąsa turėti vaikų

autorius

Lietuvos vyriausybė birželio gale pasiūlė motinystės pašalpai įvesti "lubas" (vaiką auginanti motina ar tėvas į rankas negalės gauti daugiau nei 3720 litų; dabar didžiausia išmoka - 7440 litų; taip "Sodrai" pavyktų per metus sutaupyti apie 150 mln. litų). Aplodismentų šitoks sprendimas, žinoma, nesulaukė. Viename iš LRT reportažų buvo pakalbintos būtent moterys, kurių šeimos pajamos siekia apie 20 tūkstančių litų ir jos, be abejo, reiškėsi labai piktai, valdžios sprendimą pavadindamos gryna vagyste: "Lygiai taip pat jausčiausi, jei kas nors įsibrautų į mano butą ir išsineštų televizorių, lovą, šaldytuvą." Tikėtis ko nors kito būtų naivu ir nereikalinga (nors sunkmečiu galėtų nuskambėti ir noro solidarizuotis gaidelė). Visur ir visada, kai tik valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Visada ir visoms valdžioms paramų, lengvatų, kompensacijų, pašalpų įvedimas buvo ir bus aukso vertės žingsnis, nes patinka liaudžiai. Bet užtat liaudžiai baisiausiai nepatinka, kai valdžia susipranta klydusi. Kai pamato, kad visiems daigeliams nebeužtenka šilto vandenėlio... Tada tokia valdžia apšaukiama tikra bjaurybe. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi, teisėta nuosavybe. Nors apie tikrą nuosavybę net nė minties negali būti.

Kas šeimoje turi auklėti vaikus?

autorius

Šeima yra, po Dievo, pačių artimiausių asmenų ratas. Pačių svarbiausių, pačių reikšmingiausių, įtakingiausių, brangiausių, mylimiausių, iš Dievo malonės patikėtų vienas kitam, suvestų į draugę rūpintis ir per savo santykius atspindėti Kūrėją. Vyras ištekėjusiai moteriai yra pats artimiausias žmogus, po Dievo antras, tarp žmonių pirmas. Tas žmogus, su kuriuo ji yra vienas kūnas (Ef 5 ,31). Žmogus, kuris svarbesnis už vaikus. Todėl neteisinga sakyti "gyvenu dėl vaikų", mat pirmiausiai turėtume gyventi dėl savo vyrų. Kaip tą padaryti - jau kita tema, beje, gana smulkiai aprašyta Ef 5, 22-33. Mūsų tema - apie vyrus. Pavadinimu pasirinkau eilutę iš Laiško efeziečiams, 5 skyriaus, kuriame labai aiškiai pavaizduota svarbos ir priklausomybės piramidė bei apibūdinti pagrindiniai santykių principai. Paskaitykime Ef 5, 22-33: Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.

Apie draugystę

autorius
Apie draugystę

Daugystė - būtinas ir labai svarbus meilės etapas. Pagrindinis draugystės tikslas ir užduotis - pažinti vienas kitą, suprasti vienas kito jausmus, bendravimo stilių, susipažinti su artimiausiais draugais, šeimos nariais. Svarbu įsigilinti į draugo pasaulėžiūrą, jo vertybes ir rasti bendrus sąlyčio taškus. Tai be galo svarbu, nes psichologų nuomone, jei konfliktai kyla dėl pasaulėžiūrų nesuderinamumo ar vertybių skirtingumo, tai tokie konfliktai paprastai yra neišsprendžiami. Jei tu esi tikintis, o tavo draugas yra abejingas ar net priešiškai nusiteikęs Dievo ir bažnyčios atžvilgiu, greičiausiai laikui bėgant tai taps bendravimo konfliktų priežastimi, ir vienam iš jūsų teks nusileisti, atsisakyti savo vertybių arba išsiskirti. Todėl draugaujant svarbu dalintis svajonėmis, planais, idėjomis, troškimais, norais. Manau, kad daugelis sutiksite, jog į sąvoką "pažinti žmogų" įeina ne tik teigiamų savybių akcentavimas, bet ir neigiamų charakterio bruožų, silpnybių, ydų pažinimas. Visa tai anksčiau ar vėliau išryškėja, tad geriau isiaikinti kai kuriuos dalykus iki tol, kol dar nepadaryti rimti sprendimai. Ypatingai norėčiau paraginti neapsiriboti tik bendravimu vienas su kitu, neužsidaryti nuo kitų. Jums bus kur kas lengviau pažinti vienas kitą draugų rate, bendroje veikloje, kelionėse, darbuose. Beje, apie draugus: jei nusprendėte pradėti rimtą draugystę, būtinai apie tai pasakykite savo artimiausiems bičiuliams. Jiems bus be galo svarbu. Jie nenori jūsų netekti.

Draugystė

autorius
Draugystė

Draugas - tai vienaip ar kitaip mūsų antrasis „aš". Mano manymu, draugas - tai tas, su kuriuo gali kalbėti apie viską, džiaugsmus ir rūpesčius ir tai, kas "ant širdies guli". Aš turiu tik kelis tikrus draugus ir visa krūvą pažįstamų. Draugai jau būna patikrinti laiko, santykiai pastovūs ir nenutrūkstantys, nesvarbu kas beatsitiktų. O pažįstami - "ateina ir išeina". Šiaip visi draugai kažkada yra perėję pažįstamų stadiją ir visko gali būt, kad kadanors vėl ten pat grįš... Manau pažįstamas, tai kam gali duoti, o tikras draugas tai iš kurio dar ir gali paimti. Su draugu gali sėdėt ir paprasčiausiai tylėt- ta tyla nei vieno iš mūsų nežeidžia, nes draugai vienas kitą supranta ir be žodžių, nėra prasmės kažką slėpti ar apsimetinėti kažkuo kitu, gali būti savimi. Manau draugai niekuomet nepaves sunkiu momentu, visada stengsis padėti- juk tuo ir graži draugystė. Geri draugai tai tokie, kuriais gali pasitikėti, o taip būna po ilgo bendravimo, po ne vienų metų. Manau, kad ir nuoširdi draugystė gali būti ir tarp merginos ir vaikino. Tokia draugystė gali būt net stipresnė nei tarp merginų. Juk merginos vis vien yra konkurentės. Jos abi nori būti viena už kitą gražesnės, nusipirkt gražesnių drabužių, labiau patikti vaikinams. O draugystė tarp vaikino ir merginos yra tikrai nuoširdi. Juk jie neprivalo konkuruot vienas su kitu, jie nekovos tarpusavy dėl kitos merginos ar vaikino dėmesio. Jie gali tarpusavy atviriau šnekėtis, duoti gerus patarimus.

1 2 3 … 22 23 24 25 26 27
1 2 3 … 22 23 24 25 26 27