Psichologija

Gandrų, kopūstų ir nekrentančių lėktuvų teorijos

autorius

Suaugusiųjų galvos nesukimo įprotis gimdo vaikų pasaulyje gandrų ir kopūstų teorijas. Arba „iš kur aš atsiradau?" interpretacijas. Kalbame apie tokius atvejus, kai uoli mamytė, tarkuodama obuolių tyrę savo mažyliui, staiga būna netikėtai išmušta iš vėžių ir numušta nuo darbinio proceso. Tuomet ji ima ir atsako, nesukdama sau galvos: „kopūstuose tave radau, mažuli. Arba gandras atskraidino iš tolimųjų kraštų". Tam kartui tokio atsakymo gal ir užtenka. Nes tikėti pasakomis - vaikams užkoduota genuose. Tačiau atsakymas kartais nutįsta net ir į suaugusiųjų pasaulį. Jau su kitomis interpretacijomis. Kaip amžina princo Hamleto būti ar nebūti retorika, taip amžinai rutuliojamas klausimas - meluoti ar nemeluoti. Vaikams apie kopūstus ir gandrus. Šiaip jau, ne tik melas, bet net ir paprasčiausias nutylėjimas neigiamai veikia vaiko psichiką. Jeigu suaugusiųjų pasaulyje mažas melas gimdo dar didesnį, tai vaikams net ir nekaltas melas sukelia nepasitikėjimą. Ne tik tuo momentu, kai tikroji tiesa išryškėja, bet ir tada, kai meluojama - netikėtai užklupta mamytė ar tėtis ima įtartinai šypsotis ir nenatūraliai entuziastingai gestikuliuoti. Rezultatas - mažas žmogus, koks bebūtų mažas - labai greitai perpranta melagystes. Ir tai jam panašu į išdavystę. Ypač tuomet, kai meluojama norint įbauginti ar atpratinti nuo kokio nors įpročio. „Klausyk manęs, nes kitaip ateis baubas ir pagriebs tave. Arba piktas dėdė policininkas". „Jeigu išdykausi, jeigu triukšmausi, jeigu verksi, jeigu nevalgysi".

Perspektyviausia profesija

autorius

Kaip auklėti vaikus? Gal užtektų remtis vien Biblija? Neužtektų! Biblija, pavyzdžiui, nieko smulkiai nesako apie vaikų ligas ir kaip jas gydyti, nenurodo, kada vaikams tinkamiau eiti miegoti, kiek skirti kišenpinigių ar kada geriau pradėti leisti į mokyklą. Biblija ne receptų knyga ir ne auklėjimo vadovėlis tikrąja prasme. Biblija pateikia pagrindinius principus ir tik kai kuriuos konkrečius nurodymus (reikalavimą paklusti, kitiems skelbti Dievo tiesą ir t. t.) Vadinasi, kad ir auklėjime, kaip apskritai etikoje, privalome remtis savo patirtimi, mokslinių tyrimų duomenimis, tradicijomis bei atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Kiek ir kokio amžiaus vaikams naudinga žiūrėti televizorių? Kiek laiko krūtimi maitinti kūdikį? - daug atsakymų galime gauti iš mokslo (apie mokslo vaidmenį taip pat žr. C. Meves "Gyventi dėl vaikų", lksb.lt). Taip pat galime ir turime naudotis praėjusių kartų teisingomis žmogaus sampratomis bei patirtimi. Turime atsižvelgti į savo krašto tradicijas bei kultūrą. Tačiau neužmirškime, kad pats aukščiausias autoritetas yra ir turi išlikti Dievo žodis. Jis taiso tradicijas ir keičia kultūrą. Jis aukščiau už mokslo išvadas, filosofines žmogaus sampratas, gerbiamus papročius bei kitus vertinamus dalykus. Vaikai yra žmonės - žmonės, turintys orumą, kadangi sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai galioja ir kalbant apie naujagimius bei dar negimusius vaikus. Kas šiandien kai kuriems skamba banalokai, istoriniu požiūriu toli gražu nebuvo savaime suprantama.

Už šeimą

autorius

Natūraliai klaustina, kas palaiko šeimą, kurioje nesama aiškaus įsipareigojimo, galiojančio nepaisant aplinkybių ir asmeninių jausmų pokyčių? Dalykas, kuris kiek ilgiau išlaiko tokią šeimą, yra prisirišimas, globa ar abejingumas, kai jokie jausmai negali trukdyti dviejų būtybių bendravimui. Būtybių, nebūtinai žmonių, nes paprastai stipriausiai prisirišama prie naminio gyvūno, augalo ar net baldo. Juolab kad tokie prisirišimai neretai tęsiasi iki vienos ar kitos pusės mirties, o pasitaikančias išdavystes visuomenė labai smerkia. Išmetęs savo šunį į gatvę žmogus veikiausiai bus daug stipriau pasmerktas visuomenės nei išvijęs į lauką žmoną ir vaiką. Prisirišimas prie naminio gyvūno ir įsipareigojimas jį globoti yra tarsi savaime suprantamas, o santykio su kitu žmogumi pastovumas tokiu požiūriu - jau nebe būtinybė. Neretai argumentuojama, kad gyvenant kartu santykiai išlieka ilgiau nei susituokus. Tačiau išlieka faktas: ištuoka reiškia, kad žmonės nesugebėjo laikytis duotų pažadų ar priesaikos. Gyvenusiųjų kartu išsiskyrimas nenutraukia šio įpareigojančio saito. Bendro ūkio atsisakymas čia yra tarsi iš anksto numatomas dalykas. Gyvenant kartu tarsi nuolat suvokiama, kad tai baigsis, jei buvimas drauge dėl vienų ar kitų priežasčių taps našta. Valstybės pripažįstama šeimos koncepcija yra santykių toje visuomenėje veidrodis. Valstybė gali pripažinti šeimą, kurioje negalioja jokie ilgalaikiai įsipareigojimai, sutartys, nesama pasižadėjimo jų nelaužyti.

Vaikų ir tėvų pareigos (Ef 6,1–4)

autorius

Tačiau vaikų auklėjimas nėra vien tik drausminimas, bet ir davasinis bei moralinis dalykas. Čia priklauso mokymas. Pastaruoju laiku labai madinga mokant taikyti kuo mažiau direktyvų ir leisti vaikui pačiam pasirinkti savo kelią. Bet Paulius su tuo nesutiktų. Žinoma, yra nemažai valdingų ir viską nurodinėjančių tėvų, neleidžiančių savo vaikams išmokti patiems priimti sprendimus ir šitaip stabdančių jų pažangą. Tėvams reiktų atskirti gerą pedagogiką nuo blogos. Netinkama pedagogika yra tuomet, kai tėvai ir pedagogai vaikui perša savo nuomonę ir primeta valią. Teisinga - kai vaikas yra skatinamas; kai tėvai ir pedagogai drąsina vaiką patį ieškoti atsakymų. Tačiau tam jam reikia pagalbos ir būtinų pradmenų. Tėvai ir pedagogai turi stengtis prieš tai vaiką aprūpinti krikščioniškomis tiesos ir gėrio vertybėmis, tačiau vengti spausti ar versti jomis naudotis. Visas auklėjimas, kaip Paulius rašo, turi vykti "Viešpaties vardu". Dėl šios Pauliaus minties kai kurie tėvai mano, kad drausminimas ir disciplina priklauso tik krikščioniškam auklėjimui ir kad taip Paulius sako norėdamas pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir nekrikščioniško vaikų auklėjimo. Tačiau atrodo, kad išties šiais dviem žodžiais pasakoma daugiau, būtent, kad greta drausminančių ir disciplinuojančių tėvų stovi pats Viešpats. Tai Viešpats yra tikrasis disciplinos mokytojas ir vykdytojas. Krikščionims tėvams svarbu išmokyti vaikus paklusti ne tik savo autoritetui, bet ir kad jie per tai pažintų Viešpatį ir paklustų jam.

Aš gerbiu savo vaiką!

autorius

Išugdyta savigarba - tikslas, kurį privalai įgyvendinti, linkėdama savo vaikui laimės. O kaip jį įgyvendinti, mes galime patarti. Teisingas savęs vertinimas - tai savotiškas instrumentas, kurio padedami mes planuojame ir organizuojame visus savo siekius ir poelgius. Vaikui, lygiai taip pat kaip ir suaugusiajam labai svarbus tinkamas ir teisingas savęs vertinimas. Tam, kad jis galėtų augti, suvoktų savo galimybes ir susidėliotų savo reikalavimus aplinkiniam pasauliui. Nori patikrinti, kaip tavo vaikas vertina save? Psichologai tam tikslui naudoja testą, vadinamą kopėtėlėmis. Tačiau jis tinka tik vyresniems nei 3,5-4 metų vaikams. Nupiešk ant popieriaus lapo kopėtėles iš dešimties laiptelių ir paaiškink, kad ant žemiausios pakopos stovi tik labai blogi ir pikti vaikai. Ant aukštesnės pakopos - šiek tiek geresni ir taip toliau. Savaime aišku, kad ant aukščiausio laiptelio stovi tik patys geriausieji ir sumaniausieji. O dabar paklausk, ant kurios pakopos atsistotų tavo vaikas. Jeigu tai bus viena iš trijų viršutinių pakopų, tai vaikas save vertina per daug gerai. Kita vertus, toks rezultatas dažnai pastebimas ikimokyklinio amžiaus vaikų testuose. Jeigu mažylis „pastatys" save ant 4-7 nuo viršaus pakopos, galima kalbėti apie normalų, adekvatų savęs vertinimą. Tačiau jeigu vaikas save įsivaizduoja stovintį ant vienos iš 3 žemiausių pakopų, tai ryškus ženklas, kad vaikas nepasitiki savimi ir nuvertina savo sugebėjimus.

Iš antrų rankų

autorius

Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai - nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti - jis jus iš tikrųjų myli. Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti - dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs..." tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys - Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas - išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, - vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą. Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų.

Mamos baimės

autorius

O jeigu nesusidorosiu? O jeigu man nesiseks būti mama? O jeigu?... Net sunku išvardinti visas naujai iškeptai mamytę apninkančias abejones, kai ji laiko ant rankų ką tik gimusį kūdikį. Organizmas ką tik patyrė patį didžiausią stresą, o štai dar visa virtinė naujų įsipareigojimų, rūpesčių. Kaip nepriburbuliuoti kompleksų ir naujų baimių jūroje? Kai gali savo baimę įvardinti, lengviau ją suvaldyti. Baimė suklysti iš nepatyrimo. Ko gero, tai labiausiai iš piršto laužta baimė. Net ir pati jauniausia, nepatyrusi mama, vos pagimdžiusi peršoka į intuityvųjį emocijų ir veiksmų pasaulį. Motinystės instinktas yra toks stiprus, kad dažna mama pagal vaiko verksmą gali nuspėti, ko jam tuo metu trūksta - ar dėmesio, ar maisto. Tapus mama, tavo vidinė kelrode žvaigžde turi tapti tavo širdies balsas. Pasitikėk juo ir anksčiau ar vėliau ši tavo baimė išnyks. Baimė, kad nemokėsi prižiūrėti kūdikio. Vaiko priežiūra nereikalauja didelio gudrumo. Sunkiausia tikriausiai yra tai, kad daugelis naujagimių reikalauja absoliutaus mamos dėmesio: užmiega tik ant jos rankų ir skardžiu verksmu praneša, kaip sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą. Situacija nelengva, todėl būtina susidėlioti prioritetus. Dabar Tau svarbiausias yra kūdikis. Taigi visus kitus rūpesčius nustumk į antrą planą per daug nesisielodama. Nieko čia keista, kad vienu metu tikrai negalėsi atlikti milijono darbų, kaip kad buvai įpratusi anksčiau.

Moteris, kuri visada šalia: populiariausi kaimynių tipai

autorius

Ką turime - to neatimsi. Ne kiekvienas žmogus turi namuose kompiuterį, bet ką jau ką, o nors vieną kaimyną turime beveik visi. Na, gal išskyrus kokį vienišių atsikyrėlį, gyvenantį Sibiro glūdumoj. Ar kaljūną prerijose, ieškantį dvasinio nušvitimo ar laukiantį UFO pasirodymo. Kaimynai vyrai - šalia vyrų, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas aplanko kurią kaimynę, kai šios vyras išvyksta į medžioklę. Kaimynės moterys - šalia moterų, išskyrus tuos atvejus, kai viena kuri lankosi pas svetimą vyrą, kol jo žmona atostogauja kaime. Bent jau taip filmuose rodo. Kaimynus vyrus yra lengviau sugrupuoti. Tie, kurie sveikinasi, ir tie, kurie ne. Visą kitą kaimynų darbą atlieka jų žmonos, įtaigiai sukiodamos vyrų kaklus į vieną ar į kitą pusę. Su moterimis kur kas sudėtingiau. Apibendrinus visas kaimynių moterų rūšis, galima būtų išskirti kelias pagrindines. Visažinė. Ši kaimynė yra tikra vaikščiojanti enciklopedija. Tik tos enciklopedijos turinys apsiriboja namo kaimynų anketiniais duomenimis. Kas, kur, su kuo, už kiek, kada, dėl ko - labiausiai dominantys ją klausimai, atsakymo į kuriuos ji pasiryžusi ieškoti visą likusį gyvenimą. Todėl, jeigu netyčia prisireikia šeštame aukšte gyvenančio kaimyno telefono numerio - drąsiai gali kreiptis į ją. Gausi ir telefono numerį, ir pagrindinės slaptosios kaimyno biografijos suvestinę. Prie puodelio arbatos. Juk ką gali žinoti, gal tu žinai ką nors tokio, ko dar nežino ji?

Profesija - mama!

autorius

„Visos gėlės gražios, tu - pati gražiausia. Visos mamos geros, tu - pati geriausia". Mama - aukštas pareigas užimanti moteris, praleidžianti didesnę savo gyvenimo dalį, pasinėrusi į darbo planus ir strategijas, nesupras moters, teigiančios, kad jai užtenka būti tiesiog mama. Šiandien į tėvų susirinkimą mokykloje ateina įvairiausių profesijų mamos. Pardavėjos, juristės, gydytojos, dėstytojos, kosmetologės... Tačiau tokių, kurios su pasididžiavimu pasakytų: „mano profesija - mama!" sutinkame vis rečiau. Kodėl? Prieš penkiolika metų kiekviena normali mergina svajojo ištekėti, susilaukti vaikų bei gyventi ilgai ir laimingai. Šiandien situacija iš esmės pasikeitusi. Tekėti neskubame: visa galva pasineriame į darbus, tobulėjame ir nesidairydamos į šalis šturmuojame karjeros viršukalnes. Vaikai? Jų vieta rezervuojama kažkur sąmonės užkaboriuose su lentele low priority. Kai bus pasiekti visi užsibrėžti high priority savirealizacijos tikslai. Feminizmas, vakarietiškos visuomenės diktuojamas šeimos modelis, galiausiai ekonominė šalies situacija neleidžia lengviau atsikvėpti. Elgiamės labai atsakingai ir protingai: apgalvojame savo ateitį. Juk savo kažkada būsimam vaikui linkime kuo geriausio: gyvenimo, kuriame nieko nerūksta. Taigi, vienos nė dienos neištvertų be darbinės veiklos. Kitoms karjera - nė motais, nes šalia - gerai uždirbantis vyras. Trečios pagimdo vaiką, paaugina jį kiek priklauso, ir vėl eina į darbą.

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai

autorius

Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ji siekia mokinį auklėti, ugdyti kūno, sielos ir dvasios stiprybę bei gebėjimus. Ji neapsiriboja vien dalykų mokymu kaip kitos mokyklos. Pagal ją žinios mokiniui turi būti perteikiamos ne dalimis, atskirais gabalais, lyg koks pamažu užtaisomas lopinys, bet visos visų dalykų žinios privalo būti teikiamos tik darnoje su mokinio gyvenimu, jo esamu brandos tarpsniu. Nuo pat įkūrimo 1919 metais, Valdorfo mokykla yra koedukacinė bendrojo lavinimo mokykla. Pirmąją mokyklą R. Steineris įkūrė Štutgarte, savo draugui ir rėmėjui Emiliui Moltui priklausiusio Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams. Greitai mokykla ėmė plėstis. Steinerio sekėjai į ją leisdavo savo vaikus, norėdami juos ugdyti pagal antroposofijos principus. Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą dydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.

Kaip užauginti ledi ir džentelmenus?

autorius

Sklando legendos, kad Japonijoje vaikams iki penkerių metų leidžiama viskas, kas tik šauna į galvą. Už tai negresia jokia bausmė ar barimas. Į visus pokštus žiūrima atlaidžiai, tyliai mintijant: „palauk, tuoj tau sukaks penkeri, ir tuomet..." Mūsų mažiesiems net palaukti iki tuomet nelemta. Ir ačiū Dievui, pasakytų ne vienas, kuriam bestebint tokio nepakaltinamojo mažylio išdaigas plaukai piestu stojasi. Kad aplinkiniams piestu plaukai nesistotų, o jums netektų raudonuoti dėl savo atžalos išdaigų, pradėkite nuo pat mažens pažindinti jį su gerų manierų kodeksu. Padaryti tai - visai nesunku. Tik teks apsišarvuoti kantrybe. Įsikibę į parankę kantrybei, nepamirškite pasikviesti ir išminties bei meilės. Draudimai ir taisyklės - dar ne viskas. Turbūt miela matyti ne tik mandagų, bet ir savarankišką vaiką? Tad griežtajai Freken Bok pozicijai šiame straipsnyje oponuos liberalioji Merė Popins. „Ačiū, prašau, laba diena" - šiuos žodžius vaikas turėtų girdėti šeimoje nuo pat mažens. Jeigu norite užauginti tikrą ledi ar džentelmeną, pasistenkite negailėti mandagumo žodžių - ir tai taps bendravimo norma. Freken Bok ir Merė Popins draugiškai linkčioja galvas, sutikdamos su teiginiu. Kitas svarbus niuansas - nepertraukti suaugusiųjų, kai jie kalba. 3-4 metų vaikai yra linkę dalintis savo įspūdžiais ir emocijomis iš karto, nieko nelaukdami. To išvengti galite tik nuolat primindami, kad taip elgtis yra nemandagu. Pakartojus šimtąjį kartą, mažylis įsimins. Bent jau keliems kartams.

Kūdikis a la Haute Couture

autorius

Mažutis gražutis, visas firminis vaikas kapstosi kiemo smėlio dėžėje. Ant jo džinsiukų šviečia D&G etiketės kraštelis, striukė žybčioja įtartinai įdomiomis sagomis su prabangą išduodančiais inicialais. Batukai taip pat nestandartiniai - last fashion miniatiūrinis plonytės verstos odelės modelis su bambuko pluošto padukais, išmargintais Cavalli leopradiniais raštais... Seniai seniai, senų seniausiai, buvo tokie laikai, kai ką nors šiek tiek gražesnio ir užsieniškesnio galima buvo gauti tik turint gerų pažinčių. Parduotuvėse kur ne kur šmėžavo pavieniai kūdikių drabužėliai, gaunami tik „per blatą". Šiais laikais viskas radikaliai pasikeitė. Mūsų mažieji gali būti puošiami naujausių tendencijų drabužiais. Kas kartą vis spalvingesniais ir patogesniais, naujausių technologijų sukurtais šedevrais. Paprasčiausias kombinezonas dabar slepia kelių sluoksnių kvėpuojančias, prakaitą išgarinančias, bet drėgmės iš išorės nepraleidžiančias medžiagas. Batai - su itin patogiai, pagal vaiko pėdos anatomiją, išraitytais padukais - lengvučiai, patogūs, net baloje pasitaškius, dėl membranų vandens nepraleidžiantys. Į vaikų darželiuose iškilmingai organizuojamas tėvų šventes mažieji oriai keliauja aprengti tikrų tikriausiais frakais, miniatiūrinėmis tėvų frakų kopijomis. Ir net vienerių metų damos įplaukia tarsi princesės, padabintos karališkos puotos verta suknele.

1 2 3 … 20 21 22 23 24 25 26 27
1 2 3 … 20 21 22 23 24 25 26 27