Žodis gali suteikti sparnus, o gali ir sužeisti.. Todėl būkime atidūs, kalbėdami su vaikais – juk kartais, pagauti emocijų, suaugusieji nevaldo savęs ir vadina vaikus įvairiais žeminančiais epitetais.. Jei tai vyksta dažnai, vaikai ilgainiui susitapatina su tais epitetais (“tinginys, kvailys, nemokša” ir pan.) ir.. iš tiesų pradeda tingėti ir niekuo nesidomėti. Jei norime įkvėpti ir ... Skaityti toliau
Tu įjungi kompiuterį ir pradingsti jame. Vaikas, kaip visada, kviečia tave pažaisti su juo pačiu netinkamiausiu laiku.. Tai erzina. “Kaip tu nesupranti, kad aš turiu svarbių reikalų.”“Pasitrauk, atstok, netrukdyk..” Praeis keli metai, ir šie žodžiai sugrįš pas tave kaip tik tuo metu, kai tau už viską labiau pasaulyje reikės pasikalbėti su artimu žmogumi, tiesiog pabūti ... Skaityti toliau
Pakliuvo man toks įdomus straipsnis iš žurnalo Time, pavadinimu „Mokiau savo vaikus, kad ginčytis su manimi yra normalu. Tai – didelė klaida“. Toliau pateiksiu jo vertimą. O kol kas – nedidelė įžanga. Nūnai atsirado didelis kiekis literatūros tėvams, kurioje pasakojama, kaip reikia auklėti savo vaikus. Ši literatūra smarkai išmuša tėvus iš vėžių. Įvairiausi pseudopsichologai patarinėja ... Skaityti toliau
Prieš tai, kaip duoti dviejų metų vaikui planšetinį kompiuterį ar išmanųjį telefoną, pagalvokite ar teisingai jūs elgiatės: vėliau jūsų vaikui gali kilti problemų skaitant ar rašant. Po tinklą (internete) klaidžioja toks paveikslėlis. Sėdi šalia kits kito senelis ir anūkas. Anūkas klausia: „Vau, tai panašu į sms, tik daugiau raidžių, kaip tas vadinasi?“. „Knygelė anūkėli, knygelė“, ... Skaityti toliau
Vaikų kambario šviestuvaiPirmiausia rekomenduojame nuspręsti, kokie pakabinami šviestuvai turėtų dominuoti kambaryje. Kiek jų bus kambaryje - sprendžiate Jūs, nes viskas priklauso nuo modeliuojamo kambario dizaino. Paprastai, jei pakabinamas šviestuvas yra savaime ryškus akcentas - lėktuvėlis, princesė ar varliukas - užtenka vieno pakabinamo šviestuvo. Žinoma, prieš įsigydami išsiaiškinkite kiek pasirinktas šviestuvas sugebės apšviesti kambario erdvę. Vis ... Skaityti toliau
Sklando legendos, kad Japonijoje vaikams iki penkerių metų leidžiama viskas, kas tik šauna į galvą. Už tai negresia jokia bausmė ar barimas. Į visus pokštus žiūrima atlaidžiai, tyliai mintijant: „palauk, tuoj tau sukaks penkeri, ir tuomet..." Mūsų mažiesiems net palaukti iki tuomet nelemta. Ir ačiū Dievui, pasakytų ne vienas, kuriam bestebint tokio nepakaltinamojo mažylio išdaigas plaukai piestu stojasi. Kad aplinkiniams piestu plaukai nesistotų, o jums netektų raudonuoti dėl savo atžalos išdaigų, pradėkite nuo pat mažens pažindinti jį su gerų manierų kodeksu. Padaryti tai - visai nesunku. Tik teks apsišarvuoti kantrybe. Įsikibę į parankę kantrybei, nepamirškite pasikviesti ir išminties bei meilės. Draudimai ir taisyklės - dar ne viskas. Turbūt miela matyti ne tik mandagų, bet ir savarankišką vaiką? Tad griežtajai Freken Bok pozicijai šiame straipsnyje oponuos liberalioji Merė Popins. „Ačiū, prašau, laba diena" - šiuos žodžius vaikas turėtų girdėti šeimoje nuo pat mažens. Jeigu norite užauginti tikrą ledi ar džentelmeną, pasistenkite negailėti mandagumo žodžių - ir tai taps bendravimo norma. Freken Bok ir Merė Popins draugiškai linkčioja galvas, sutikdamos su teiginiu. Kitas svarbus niuansas - nepertraukti suaugusiųjų, kai jie kalba. 3-4 metų vaikai yra linkę dalintis savo įspūdžiais ir emocijomis iš karto, nieko nelaukdami. To išvengti galite tik nuolat primindami, kad taip elgtis yra nemandagu. Pakartojus šimtąjį kartą, mažylis įsimins. Bent jau keliems kartams.
Kaip elgiatės, kai vaikas žiūrėdamas jums tiesiai į akis sako netiesą? Nusimenate, kad netinkamai jį auklėjote? Liepiate pripažinti melą ir griežtai nubaudžiate? O gal apsidžiaugiate: na, gyvenime jis tikrai neprapuls? Papasakosiu anekdotą alegoriją, iš kurio matyti, jog melas - sudedamoji tiesos dalis. Trijų neregių prašoma apibūdinti dramblį (iki šiol jie nebuvo apie jį girdėję). Kiekvienas iš savo pusės gyvūną apčiupinėja, tada pirmasis pareiškia: „Jis kaip rauplėta kolona". Antrasis: „Ne, jis tarsi lanksti žarna". Trečiasis: „Nesąmonė, dramblys panašus į virvelę". Galų gale jie susikivirčija ir išsiskirsto manydami, jog kiti du sakė netiesą. Ar ne panašiai kartais nutinka ir mums? Gal vaikas nepamelavo, o tik pasakė savąją tiesos dalį? Galop net tikras, sąmoningas melas gali labai daug pasakyti apie patį melagį, apie jo vidinį bei išorinį pasaulius. Kai Daiva skyrėsi su vyru, jos trejų metų dukrytę mėnesiui pasiėmė seneliai. Grįžusi mergaitė pasakojo: „Mama, su močiute vaikščiojau po mišką, ten mačiau mėlyną varlę..." „Mėlynų varlių nebūna, nemeluok", - susierzinusi nutraukia mama. Bet ar tai melas? Veikiau lakios vaizduotės sukurtas vaizdinys, teigia psichologai. Trečiokas namo grįžta su mėlynu paakiu. „Netyčia pargriuvau ir užsigavau", - pasiaiškina. Kitą diena jis grįžta su nubrozdintu skruostu, o trečią - dar ir su suplėšytomis kelnėmis. Ar vaikas meluoja? Jis greičiausiai bijo ir gėdijasi pripažinti buvęs apkultas.
Lietuvos vyriausybė birželio gale pasiūlė motinystės pašalpai įvesti "lubas" (vaiką auginanti motina ar tėvas į rankas negalės gauti daugiau nei 3720 litų; dabar didžiausia išmoka - 7440 litų; taip "Sodrai" pavyktų per metus sutaupyti apie 150 mln. litų). Aplodismentų šitoks sprendimas, žinoma, nesulaukė. Viename iš LRT reportažų buvo pakalbintos būtent moterys, kurių šeimos pajamos siekia apie 20 tūkstančių litų ir jos, be abejo, reiškėsi labai piktai, valdžios sprendimą pavadindamos gryna vagyste: "Lygiai taip pat jausčiausi, jei kas nors įsibrautų į mano butą ir išsineštų televizorių, lovą, šaldytuvą." Tikėtis ko nors kito būtų naivu ir nereikalinga (nors sunkmečiu galėtų nuskambėti ir noro solidarizuotis gaidelė). Visur ir visada, kai tik valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Visada ir visoms valdžioms paramų, lengvatų, kompensacijų, pašalpų įvedimas buvo ir bus aukso vertės žingsnis, nes patinka liaudžiai. Bet užtat liaudžiai baisiausiai nepatinka, kai valdžia susipranta klydusi. Kai pamato, kad visiems daigeliams nebeužtenka šilto vandenėlio... Tada tokia valdžia apšaukiama tikra bjaurybe. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi, teisėta nuosavybe. Nors apie tikrą nuosavybę net nė minties negali būti.
Mažutis gražutis, visas firminis vaikas kapstosi kiemo smėlio dėžėje. Ant jo džinsiukų šviečia D&G etiketės kraštelis, striukė žybčioja įtartinai įdomiomis sagomis su prabangą išduodančiais inicialais. Batukai taip pat nestandartiniai - last fashion miniatiūrinis plonytės verstos odelės modelis su bambuko pluošto padukais, išmargintais Cavalli leopradiniais raštais... Seniai seniai, senų seniausiai, buvo tokie laikai, kai ką nors šiek tiek gražesnio ir užsieniškesnio galima buvo gauti tik turint gerų pažinčių. Parduotuvėse kur ne kur šmėžavo pavieniai kūdikių drabužėliai, gaunami tik „per blatą". Šiais laikais viskas radikaliai pasikeitė. Mūsų mažieji gali būti puošiami naujausių tendencijų drabužiais. Kas kartą vis spalvingesniais ir patogesniais, naujausių technologijų sukurtais šedevrais. Paprasčiausias kombinezonas dabar slepia kelių sluoksnių kvėpuojančias, prakaitą išgarinančias, bet drėgmės iš išorės nepraleidžiančias medžiagas. Batai - su itin patogiai, pagal vaiko pėdos anatomiją, išraitytais padukais - lengvučiai, patogūs, net baloje pasitaškius, dėl membranų vandens nepraleidžiantys. Į vaikų darželiuose iškilmingai organizuojamas tėvų šventes mažieji oriai keliauja aprengti tikrų tikriausiais frakais, miniatiūrinėmis tėvų frakų kopijomis. Ir net vienerių metų damos įplaukia tarsi princesės, padabintos karališkos puotos verta suknele.
Gerbiamas Aleksandras Sergejevičius Puškinas kažkada, pagautas kūrybinio įkvėpimo, parašė meilės eilutes vasarai, kuriose mintis buvo tokia: mylėtų jis ją - vasarą, jeigu ne visi tuntai uodų ir mašalų, zujančių aplink. Tiesa, tai buvo išsakyta su autoriui būdingu lengvumu ir minties gracingumu. Bet šį kartą kalbėsime ne apie klasiką, o apie šiuolaikinių mamyčių ir tėvelių galimybes apsaugoti savo vaikus nuo ne tik paties Puškino koneveiktų, bet ir visų kitų nebūtinai poetų nekenčiamų mašalų, uodų ar perdėm karštos saulės. Tereikia išsitraukti kažkurį kremą ir juo pasitepti. Be jokio poetizmo dramatizmo. Šiais laikais neutralizuoti erzinančias vasaros sudėtines dalis saugant mažuosius - paprasta. Dienai - kremas nuo saulės, vakarui - nuo uodų ir mašalų. Vizitinė vasaros kortelė - svilinanti saulė, jeigu, žinoma, likimas Jūsų nenutrenkė kur nors į poliarinio rato apylinkes. Prieš startuojant vasaros sezonui reklamos mirga nuo dar karštesnių už žadamą karštą vasarą pasiūlymų, kaip apsaugoti savo odą nuo žalingų saulės spindulių. O vaikų odelė reikalauja ypatingos apsaugos. Tą suvokia jų mamos, bet visko mačiusios močiutės - ne visada. „O mūsų laikais jokių ten kremų nebuvo ir nereikėjo. Ir jus užauginom, ir viskas buvo gerai. Prisigalvojat čia viskių nesąmonių..." - ir rūpestingos mamos paliktas kremo buteliukas su pamokymais, kad močiutė, vesdama anūką į kiemą būtinai išteptų jį kremu nuo saulės dažniausiai lieka pamirštas.
