Ar galėčiau jus įsimylėti?

Taip gyvenau sau ramiai tris savaites. Girdžiu, kaip dunda traukiniai, drebindami žemę, matau kaip naktį čia nešviečia žibintai, o balandžiai peri kaiušinius mano balkone. Esu mergaitė žalia suknele, laukianti ateities.

Taip, sakau, ir gyvenu tris savaites, nesuprasdama, kas čia dabar vyksta. Ogi, nieko ir nevyksta. Laukiu ir laukiu, nereikia man nei pinigų, nei ypatingų linksmybių. Bet gal galėčiau jus įsimylėti?

Jums nieko nereikės daryti. Tikrąją to žodžio prasme – jums tereikės egzistuoti. Aš rasiu, kuo žavėtis, kas mane žavės ir sužavės. Nesijuokite, juk tai labai paprastas dalykėlis. O planas toks.

Gyvenu pereinamajame laikotarpyje, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateitis. O iš tikrųjų labai pasiilgau praeities, ir gyvenu ateitimi. O dabarčiai labai trūksta jūsų, mielasai. Gal galėčiau jus įsimylėti?

Įsimylėčiau jus, ir jūs gal net nesužinotumėte to arba, dar geriau – mes būtumėme matęsi tik vieną kartą. Ir …(čia geriausia dalis)… aš jus įsimylėčiau tik vienam mėnesiui. Ką jūs manote? Gal galėčiau jus įsimylėti, m?

Debesys kybo, griaudėja naktimis, ir tik kai pradeda lyti rugpjūčio vidury – visi kaip susitarę skelbia: Ateina ruduo. Aišku, kad ateina, aišku, kad viskas bus kitaip, nei prieš metus. Ir akivaizdu, kad aš jau nebe Vilniuje ir nebe vilnietė. Ir nepaaiškinamais žodžiais pasiilgau visų ir visko. Net ir jūsų, brangusai.

Tad ar galėčiau jus įsimylėti?