Aš myliu tave, kaip ruduo myli krentančius lapus…
Eilinis vakaras… Vienuma. Viduje tuštuma.Ilgesys. Begalinė meilė. Meilė, skirta tau. Tik tau… Kiekviena sekundė ne su tavimi mane verčia ilgėtis tavęs… Man norisi, jog visada būtum šalia. Dieną, naktį… Mylėtum, saugotum, apglėbtum ir ištisai kalbėtum su manimi.. Juk tu žinai, kaip man patinka kalbėti… Nors ir apie nieką… Dievinu tą akimirką, kai mūsų žvilgsniai pagauna vienas kitą… Kai šypsaisi man…
Branginu tas sekundes per kurias būni apkabinęs mane, nes jaučiu tavo šilumą, norą būti kartu… Atmintyje saugau viską, ką sukūrėmė… Tyliai kartoju tuos du žodžius… Kuriuos pirmą kartą taip buvo sunku ištarti.. MYLIU TAVE. O gulėjimas šalia, tas tylėjimas ir klausymasis kaip plaka tavo širdis, privertė mane jausti, kad tai, ką jaučiu tau, nepakartojama… Aš noriu, kad amžinai būtume kartu… Bet juk amžinybės nėra… Bet noriu, kad būtum su manimi tiek, kiek tik pajėgsi…
Žinau, esu užsispyrusi, principinga, šiek tiek valdinga.. Bet turiu be galo didelę širdį… Aš myliu tave, kaip ruduo myli krentančius lapus… Myliu taip, kaip melodija myli žodžius… Šie dalykai vienas be kito negali.. kaip ir aš be tavęs… Einant miegoti man trūksta tavęs, prabudus ryte-trūksta tavęs. Bet žinau, kad turiu tave… Žinau, kad nesi kažkieno kitos… Jaučiu, jog myli… Kad tau rūpiu ir mane brangini. Žinai, prieš einant miegoti, kai guluosi į lovą visada galvoju apie mus, prisimenu pačius gražiausius kadrus iš laiko kartu…
Užmiegu.. O sapnuose regiu tave.. Tokį fainutį, linksmą, besišypsantį gražuolį… Prabudusi ryte išpiešiu veide mielą šypseną ir suvokiu, kad kai nėra tavęs šalia, nebūna taip linksma ir nuostabu… Tik tu ir tik tavo šiluma priverčia mane jaustis saugiai ir būti laimingai… Dažnai galvoju apie ateitį. Suprantu, jauna, kvaila dar mergaičiukė, bet pasvajoti norime visi… Kažkada norėjau paklausti tavęs, ką matai ateityje? Kokie tavo planai? Kuo būsi ir su kuo matai save ten? Neišdrįsau.. Bijojau atsakymo.. Bet jei tu manęs to paklaustum aš drąsiai atšaučiau:
– Ateityje matau MUS.. nuostabius, mylinčius žmones… Matau ginčus, beprasmius tokius, bet nuostabius susitaikymus… Žinau, kad nemėgsti vaikų, bet maždaug įsivaizduoti galiu ir juos. Tokius su plačiom šypsenėlėm, ir su duobutėmis skruostuose, kokias turi tu. Hm.. O iš mano pusės manau, jie turėtų mamytės akytes.. Tokias kaip katinėlio…
Gražu? Taip.. Tai svajonės.. Kurios dabar tik pririšti balionai.. Dar daug reikia nugyventi, išgyventi, kad apie tai galvoti.. Bet ne.. Aš apie tai svaigstu jau dabar. Būtent SVAIGSTU. Esu per jauna tokioms svajonėms, mintims ir apskritai… Žinau tik tiek, kad dabar be tavęs neįsivaizduoju savo gyvenimo.. Nežinau kas užpildytų tą tuštum viduje, jei tu dingtum… Manau, dingčiau drauge… Dėkoju už tai, kad tu privertei mane galvoti apie ateitį ir džiaugtis svajonėmis…
Ačiū, tau, kad po visko vis dar sugebi mylėti mane ;)**
Įvertinkite straipsnį
