Beviltiška meilė

Sėdžiu ir smerkiu save…Kodėl? Todėl, kad po visų tavo išdavysčių aš nejaučiu Tau neapykantos. Kad ir kaip Tu įskaudinai, bet mano meilė Tau yra stipresnė už neapykanta. Bandžiau vakar savo skausmą paskandint alkoholyje, bet nepadėjo. Sudeginau tavo rašyta Kalėdų progos atviruką, bet tų žodžių kuriuos esi parašęs jame niekada nepamiršiu. Sudeginau lapukus kuriuose aš piešiau ir rašiau apie mus, mūsų meile. O tiksliau mano meile, nes manęs niekada nemylėjai…

Taip tu manęs nemylėjai, laikei kvaile, tikriausiai nieko neverta aš tau buvau. Tik šeip laisvo laiko praleidimas, o po to lėkdavai šildytis kitos glėbyje… Skaudu kai pagalvoji, kad aš dabar verkiu, o tu tikriausiai su kita.. Toks jau tas gyvenimas. Tokia ta meilė. Tu mane esi taip įskaudinęs, net mano draugės tavęs nekenčia. Nors jos niekada tavęs nemėgo. Bet aš ta naivi mergina kuri tavim visą laiką patikėdavo nejaučiu tau neapykantos. Nes myliu tave, ta sudaužyta mano širdis myli tave. Jos šukės vis dar plaka meile Tau. Tam kuriam mažiausiai jos reikėjo ir reikia.

Justė