Erich Fromm “Meilės praktika”

Išnagrinėję teorinę meilės meno pusę, dabar susiduriame su kur kas sunkesniu klausimu, t.y. meilės meno praktika. Ar galima išmokti meilės meno praktikos be paties praktikavimo?

Uždavinys sudėtingėja dar ir dėl to, kad šiandien dauguma žmonių, taigi ir daugelis šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, “kaip tai daryti pačiam”. Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti mokomi, kaip mylėti? Aš bijau, kad kiekvienas taip nusiteikęs labai nusivils paskutiniuoju skyriumi. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Kalbos apie meilės praktiką, jei ką ir gali, tai tik aptarti prielaidas ir nuostatas, būtinas meilės menui, taip pat įvertinti šių prielaidų ir nuostatų praktiką. Eiti prie tikslo gali tik kiekvienas asmeniškai, kalbos baigiasi, kai žengiamas lemiamas žingsnis. Taigi aš manau, kad diskusija apie nuostatas gali būti naudinga įvaldant šį meną tik tiems, kurie nelaukia “receptų”.

Bet kurio meno praktika reikalauja tam tikrų būtinų sąlygų, nepriklausomai nuo meno rūšies: ar audimo, ar medicinos, ar meilės meno. Pirmiausia meno praktika reikalauja disciplinos. Aš niekada nepasieksiu nieko reikšmingesnio, jei nedarysiu to drausmingai; jei aš kažką darau tik tada, kai “esu nuotaikoje”, tai gali būti puikus ir nuostabus hobi, bet aš niekada netapsiu to meno meistru. Kalbame ne tik apie discipliną praktikuojant apibrėžtą meną (sakysim, skiriant jam kiekvieną dieną tam tikrą valandų kiekį), bet apie viso asmeninio gyvenimo discipliną. Kai kam gali atrodyti, kad nieko nėra lengvesnio šiuolaikiniam žmogui kaip drausmė. Argi jis nepraleidžia aštuonių valandų per dieną disciplinuočiausiu būdu darbe, kuris griežtai rutinizuotas? Akivaizdu, kad šiuolaikinis žmogus visai nekreipia dėmesio į savidscipliną po darbo. Kai nedirba, jis nori patinginiauti, atsipalaiduoti arba, vartojant gražesnį žodį “relaksuotis”. Jau pats noras tinginiauti iš esmės yra pasipriešinimas gyvenimo tvarkai. Kadangi žmogus yra verčiamas aštuonias valandas per dieną savo energiją eikvoti tokiems tikslams, kurie nėra jo asmeniniai ir kuriuos jam diktuoja darbo ritmas, jis maištauja. Šis maištas įgauna infantiliško nuolaidžiavimo sau formą. Be to, kovoje prieš autoritarizmą jis tampa nepakantus bet kokiai drausmei, prievartiniam iracionaliam autoritetui, lygiai kaip ir racionaliai paties nusistatytai disciplinai. Be tokios drausmės gyvenimas, aišku, tampa išblaškytas, netvarkingas, jam trūksta susitelkimo.

Kažin ar būtina įrodinėti, kad koncentracija yra būtina sąlyga pasiekti meistriškumą mene. Kiekvienas, kas kada nors bandė mokytis menų, tai žino. Vis dėlto koncentracija yra dar retesnis dalykas mūsų kultūroje negu savidisciplina. Priešingai, mūsų kultūra, kaip jokia kita, veda į nesukauptą ir išblaškytą gyvenimo būdą. Jūs darote daugybę dalykų vienu metu: skaitote, klausotės radijo, kalbatės, rūkote, valgote, geriate. Jūs esate vartotojas “pilna burna”, galintis ir pasiruošęs praryti viską – paveikslus, likerį, žinias. Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nepajėgume būti vienam su savimi pačiu. Sėdėti ramiai, be kalbų, rūkymo, skaitymo, gėrimo – tai daugeliui žmonių neįmanoma. Jie tampa nervingi ir neramūs, privalo kažką daryti rankomis ar burna, (Rūkymas yra vienas iš susikaupimo trūkumo požymių; tai užima išsyk rankas, burną, akis ir nosį.)

Trečias veiksnys yra kantrybė. Ir vėlgi, kas siekė meistriškumo bet kuriame mene, tas žino, kad kantrybė yra būtina, jei norite ko nors pasiekti. Jei siekiama greitų rezultatų, meno niekada neišmoksi. Vis dėlto šiuolaikiniam žmogui sudėtinga būti kantriam, kaip ir disciplinuotam bei koncentruotam. Visa mūsų industrinė sistema ugdo visišką priešybę – greitį. Visos mūsų mašinos yra sukurtos greičiui: mašina ir lėktuvas greitai nugabena mus į vietą ir – kuo greičiau, tuo geriau. Mašina, kuri pagamina tiek pat, tik dvigubai greičiau, yra dvigubai geresnė negu senesnė ir lėtesnė. Aišku, tam yra svarbių ekonominių priežasčių. Bet, kaip ir daugeliu atvejų, ekonominės priežastys ima lemti žmogiškąsias vertybes. Kas gerai mašinoms, gerai ir žmogui – tokia logika. Šiuolaikinis žmogus galvoja, kad jis kažką praranda (laiką), kai kažko nedaro greitai, nors pats nežino, o ką gi jam daryti su tuo laiku, kurį laimės – nebent “užmušti” jį.

Pagaliau bet kurio meno įvaldymo sąlyga yra išskirtinis noras mokytis meno. Jei menas nėra nepaprastai svarbus, mokinys niekada jo neišmoks. Geriausiu atveju liks geru diletantu, bet niekada netaps meistru. Ši sąlyga būtina ir meilės menui, lygiai kaip ir kitoms jo rūšims.

Atrodo, kad mėgėjų meilės meno srityje ir yra kur kas daugiau nei meistrų.

Dar vieną dalyką derėtų pabrėžti, kai kalbama apie bendrąsias meno mokymosi sąlygas. Paprastai meno pradedama mokytis netiesiogiai. Prieš imantis paties meno, reikia išmokti daug visokių, regimai su tuo nesusijusių, dalykų. Tas, kas mokosi dailidės amato, pirmiausia išmoksta apdoroti medį, pianistas pradeda nuo gamų grojimo, besimokantis šaudymo iš lanko dzen būdu pradeda nuo kvėpavimo pratimų (Zen in the art of archery, by E.Herrigel, London, Rontledge, 1954). Jei kas nori tapti meistru bet kurioje meno srityje, tam turi skirti visą savo gyvenimą arba bent susieti su tuo. Jo paties asmenybė tampa meno įrankiu ir turi būti išlavinta pagal paskirtį. Meilės meno atveju tai reiškia, kad kiekvienas, kuris nori tapti šio meno meistru, turi pradėti nuo kasdieninės drausmės, susikaupimo ir kantrybės praktikavimo visose savo gyvenimo srityse.

Kaip ugdyti savyje drausmingumą? Mūsų seneliai buvo geriau parengti atsakyti į šį klausimą. Jų patarimai būtų tokie: keltis anksti, atsisakyti nebūtinos prabangos, sunkiai dirbti. Šitokia disciplina turi aiškių trūkumų. Ji nelanksti ir autoritariška, paremta taupumo ir tausojimo dorybėmis ir daugeliu atveju yra priešiška gyvenimui. Kaip pasipriešinimas tokiai disciplinos rūšiai ryškėja nuostata priešintis bet kokiai drausmei ir paversti nedrausmingu, tingiu visą likusį gyvenimą – po aštuonių darbo valandų, kad rutinizuotas gyvenimo būdas būtų papildytas ir subalansuotas. Laiku keltis, kas dieną skirti apibrėžtą laiko kiekį meditacijai, skaitymui, muzikos klausymui, pasivaikščiojimui; neįsitraukti, bent jau apsiriboti tam tikru minimumu, į tokias bėgimo nuo tikrovės veiklas, kaip detektyviniai romanai ir kino filmai, nepersivalgyti ir nepersigerti – tai tik kelios aiškios ir paprastos taisyklės. Svarbiausia, kad drausmė nevirstų išorine prievarta, bet kad tai būtų savo paties valios raiška, kad būtų jaučiamas pasitenkinimas; kad galėtum pamažu prisitaikyti prie elgesio, nuo kurio galima atprasti, nustojus praktikuoti. Nelemtas vakarietiškas drausmės sampratos bruožas yra išankstinė jos sąsaja su kažkuo kankinančiu, esą tik tai, dėl ko kenčiama, gali būti “gera”. Rytai jau labai seniai yra suvokę, kad tai, kas yra gera žmogui – jo kūnui ir sielai – priimtina, nors iš pradžių ir tektų įveikti tam tikrą pasipriešinimą.

Susikaupti yra ypač sunku mūsų kultūroje, kurioje, atrodo, viskas tam kliudo. Svarbiausia, mokantis koncentracijos, yra išmokti būti pačiam su savimi be skaitymo, radijo klausymosi, rūkymo ir gėrimo. Iš tiesų mokėti susikaupti – reiškia mokėti likti vienam su pačiu savimi, ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti. Jei aš esu prisirišęs prie kito žmogaus, nes negaliu būti savarankiškas, jis ar ji yra mano gyvenimo išgelbėtojai, toks santykis dar nėra meilė. Paradoksalu, bet gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks, kaip tai sunku. Jis pradės jaudintis, nervintis ir labai nerimauti. Jis bus mielai linkęs teisinti savo nenorą tęsti šį užsiėmimą, įrodinėdamas, kad visa tai neturi vertės, kad yra kvaila, kad atima per daug laiko ir t.t. Jis taip pat pastebės, kad visos jo mintys sukasi apie jį patį. Jis pagaus save galvojant apie savo planus likusiai dienos daliai ar apie sunkumus darbe, ar apie tai, kur eiti vakare, ar apie daugelį kitų dalykų, kurie užpildo jo protą ir neleidžia likti tuščiam. Pagelbėtų keletas labai paprastų pratimų, pavyzdžiui, sėdėti atsipalaidavimo pozoje nei išdribus, nei įsitempus, užmerkti akis ir pabandyti pamatyti baltą ekraną ir mėginti išvalyti visus vieną ant kito užplaukiančius vaizdus, tada pamėginti patikrinti savo kvėpavimą; negalvoti apie jį, nekeisti jo, bet sekti jį ir, darant tai, paskui pamėginti apčiuopti jausmą “aš”, aš – pats, kaip savo jėgų centrą, kaip savo pasaulio kūrėją. Tokį koncentracijos pratimą reikėtų daryti kasryt po dvidešimt minučių (jei galima, ir ilgiau) ir kiekvieną vakarą prieš einant gulti (Labai daug šiuo požiūriu teorijoje ir praktikoje yra atradusi Rytų kultūra, ypač Indijos, nors pastaruoju metu tų pačių tikslų pradėta siekti ir Vakaruose. Reikšmingiausi, mano požiūriu, pasiekimai yra Gindler mokykloje, kur siekiama pajusti savo kūną. Gindler metodo supratimui žr. taip pat Šarlotos Selver darbą, jos paskaitose, skaitytose Naujoje Mokykloje, Niujorke).

Be šių supratimų, kiekvienas turi išmokti susikaupti bet ką darydamas – klausydamas muzikos, skaitydamas knygą, kalbėdamas su žmogumi, stebėdamas vaizdą. Šio momento veikla privalo būti vienintelis dalykas, kuriam esi visiškai atsidavęs. Jei jis yra susikaupęs, visai nesvarbu, ką jis daro; ką nors reikšminga ar nereikšminga, daiktai įgyja naują realybės dimensiją, nes sutelkia visą asmens dėmesį. Mokantis susikaupimo, reikia vengti, kiek įmanoma, trivialių pokalbių, t.y. tokių, kurie nėra nuoširdūs. Jei du žmonės kalba apie medžio, kurį jie abu žino, augimą arba apie duonos, kurią kartu valgė, skonį ar apie bendrus išgyvenimus darbe, toks pokalbis gali būti svarbus su sąlyga, jei abu išgyvena tai, apie ką kalbą, ir tai nėra tik pokalbis apskritai; kita vertus, pokalbis gali liesti politikos, religijos dalykus ir vis tiek būti trivialus, tai atsitinka, kai du asmenys vartoja klišes, kai jų širdys toli nuo to, ką jie sako. Aš pridėčiau, kad išvengti lėkštų pokalbių yra taip pat svarbu, kaip ir blogos draugijos. Blogai draugijai aš priskiriu ne tik tuos žmonės, kurie yra ydingi ir destruktyvūs, kiekvienas turėtų vengti tokios draugijos, nes jos įtaka veda į nuopolį. Aš turiu galvoje taip pat “zombius”, žmones, kurių sielos yra mirusios, nors kūnai ir gyvi; žmonių, kurių mintys ir kalbos yra lėkštos, kurie plepa užuot kalbėję, kurie siūlo nuomonių klišes vietoje mąstymo. Aišku, ne visada galima išvengti tokių žmonių draugijos ir netgi ne visada būtina. Jei kas nors su jais pasielgia nelauktu būdu, t.y. ne standartiškai ir ne lėkštai, bet nuoširdžiai ir žmoniškai, tai dažniausiai tokie žmonės keičia savo elgesį, nors jaučiasi it gavę smūgį iš nuostabos ar netikėtumo.

Norint būti susikaupusiam santykiuose su kitais, pirmiausia reikia mokėti klausytis. Dauguma žmonių klauso kitų ar net duoda patarimus, iš tikrųjų jų nesiklausydami. Jie nevertina kito žmogaus kalbos rimtai, nevertina ir savo pačių atsakymų rimtai. Paprastai pokalbis juos vargina. Jie galvoja, kad dabar labiau nuvargtų, jei klausytųsi susikoncentravę. Bet iš tiesų yra atvirkščiai. Bet kuri veikla, jei atliekama susikaupus, didina aktyvumą (nors po to apima natūralus ir naudingas nuovargis), tuo tarpu kiekviena veikla nesusikaupus verčia būti mieguistam, nors, dienai pasibaigus, užmigti vis vien būna sunku.

Būti susikaupusiam reiškia gyventi tik dabartyje, dabar ir čia, negalvoti apie kitus dalykus, kurie dar turės būti padaryti, kai darau ką nors dabar. Ar verta kalbėti apie tai, kad susikaupimas turi tapti svarbiausiu įgūdžiu žmonėms, mylintiems vienas kitą. Jie turi mokytis būti dėmesingi vienas kitam be išsisukinėjimų, kaip tai įprasta daryti. Pradėti mokytis susikaupimo yra labai sunku: atrodo, niekada nepasieksi tikslo. Kažin ar reikia priminti, kad čia būtina kantrybė. Jei žmogus nežino, kad viskas atsiranda savo laiku, ir nori ką nors pasiekti per jėgą, tai iš tiesų jam niekados nepasiseks susikaupti ir meilės mene. Tam, kad pasidarytų aišku, kokios kantrybės čia reikia, pasižiūrėkime į vaiką, besimokantį vaikščioti. Jis krenta, krenta vėl ir vėl ir vis dėlto nesiliauja mėginęs, stengęsis, kol vieną gražią dieną pradeda vaikščioti be vargo. Ką galėtų suaugęs žmogus pasiekti, jei turėtų vaiko kantrybę ir jo susikaupimą siekdamas to, kas jam svarbu!

Negalima išmokti susikaupti netapus dėmesingam sau. Ką tai reiškia? Ar kiekvienas privalo nuolat galvoti apie save, “analizuoti” save? Jei mes kalbėtume apie dėmesį mašinai, nedaug tereiktų aiškinti. Kiekvienas vairuojantis mašiną yra jai dėmesingas. Reaguojama į mažiausią neįprastą garsą, kaip ir į mažiausią motoro sąrangos pokytį. Taip pat vairuotojas jautriai reaguoja į pasikeitimus kelyje, kitų automobilių judėjimą. Betgi jis negalvoja apie visus šiuos veiksnius, jo protas yra atpalaiduoto budrumo būsenoje, jautrus visiems galimiems pokyčiams, kuriuos jis susikaupęs seka, kad važiavimas būtų saugus.

Geriausias žmogaus jautrumo kitai žmogiškai būtybei pavyzdys – tai motinos jausmas ir atsakomybė savo kūdikio atžvilgiu. Ji pastebi menkiausius kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kol šie atvirai pasireiškia. Ji keliasi, nes jos vaikas verkia, nors kitas, gal ir gerokai stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai reiškia, kad ji jautri savo vaiko gyvenimo raiškai, ji nei nerimauja, nei susirūpinusi, bet yra budrios pusiausvyros, atsiliepia į bet kurį reikšmingesnį vaiko ženklą. Taip pat galima būti jautriam savo paties atžvilgiu. Jei jaučiamės, pavyzdžiui, nuvargę ar prislėgti vietoje to, kad nugrimztume į jas ir dar labiau sustiprintume slogias mintis, visada esančias šalia, pravartu paklausti savęs “o kas gi atsitiko?” Kodėl aš esu toks prislėgtas? Tą patį galima daryti aiškinantis, kodėl kažkas kitas yra suirzęs ar piktas, ar linkęs svajoti, ar dar kitaip bėgti nuo tikrovės. Kiekvienu atveju svarbiausias dalykas yra suvokti, kas vyksta iš tikrųjų ir nesiteisinti kaip paprastai vienu iš tūkstančio ir vieno būdų, svarbu būti jautriam savo vidiniam balsui, kuris pasakys, dažnai beveik akimoju, kodėl aš esu neramus, prislėgtas, suirzęs.

Kiekvienas žmogus yra jautrus savo kūnui, pastebi net mažiausius pokyčius ar skausmo apraiškas; tai pajusti yra gana lengva, nes dauguma žmonių įsivaizduoja, ką reiškia būti sveikam. Tokį patį jautrumą psichikai yra kur kas sunkiau pasiekti, nes daugelis niekad nėra sutikę žmogaus, kuris būtų be priekaištų. Jie perima savo tėvų ir artimųjų ar tos socialinės grupės, kurioje gimė, psichines nuostatas kaip normą ir, kol jose telpa, jaučiasi normaliai, nemato prasmės kažkuo rūpintis. Yra daug tokių, kurie nėra net matę mylinčio, harmoningo, drąsaus, dėmesingo žmogaus. Kad būtum jautrus pačiam sau, reikia įsivaizduoti, ką reiškia pilnavertis, sveikas žmogaus gyvenimas ir kaip galima išsiugdyti tokį jausmą, jei neturėjai jo nei vaikystėje, nei vėliau. Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą, bet jis kreipia dėmesį į vieną labai kritikuotiną mūsų auklėjimo sistemos bruožą.

Kai mes kaupiame žinias, užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško vystymosi pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia. Ankstesnėse kultūrinėse epochose Kinijoje ir Indijoje labiausiai vertinamas buvo tas žmogus, kuris išsiskirdavo dvasinėmis savybėmis. Netgi mokytojas pirmiausia buvo vertinamas ne kaip žinių šaltinis, o kaip apibrėžtų žmogiškų nuostatų nešėjas. Dabartinėje kapitalistinėje visuomenėje – tas pats tinka ir Rusijos komunizmui – žmonės, išaukštinti žavėjimuisi ir visuotiniam dėmesiui, gali būti viskuo, tik ne išskirtiniai dvasingi žmonės. Nuolatinis rodymasis publikos akyse eiliniam žmogui kelia tam tikrą pasitenkinimą. Kino žvaigždės, radijo komentatoriai, redaktoriai, žurnalistai, reikšmingi biznesmenai ar politinės figūros – tai sėkmės pavyzdžiai. Jų tinkamumą tokiam vaidmeniui lemia tai, kad jiems pasisekė būti originaliais. Vis dėlto situacija neatrodo visiškai beviltiška. Jei toks žmogus kaip Albertas Šveiceris galėjo tapti įžymiu Jungtinėse Valstijose, jei pastebėsim, keik daug galimybių supažindinti jaunimą su gyvomis ir istorinėmis XX_a. asmenybėmis, kurios parodo, ką žmonės gali pasiekti kaip pilnavertės žmogiškos būtybės, o ne kaip programuotojai (plačiąja to žodžio prasme), jei prisiminsime visų laikų literatūros ir meno kūrinius, sutiksime, kad dar yra vilties sukurti pilnaverčio žmogaus gyvenimo vaizdinį, taip pat ir dėmesingumą nevykusiam gyvenimo būdui. Jei mums nepasiseks išlaikyti sveiko gyvenimo įžvalgos gyvybingumo, tada iš tikrųjų būsime atsidūrę prieš realią grėsmę, kad visa mūsų kultūrinė tradicija žlugs. Ši tradicija remiasi ne tam tikrais žinojimo dalykais, bet apibrėžtų žmogiškų savybių saugojimu. Jei ateinančios kartos nebeperims šių savybių, penkių tūkstančių metų kultūra žlugs, net jei jos žinios bus toliau perteikiamos ir plėtojamos.

Iki šiol aš aptarinėjau, ko reikia bet kuriai meno praktikai. Dabar aptarsiu tas savybes, kurios svarbios būtent gebėjimui mylėti. Remiantis tuo, ką jau sakiau apie meilės prigimtį, pagrindinė meilės sąlyga yra savo narcisizmo įveikimas. Narcisistinės nuostatos žmogus jaučiasi tikras tik tiek, kiek yra savo viduje, išorinio pasaulio reiškiniai jam neturi tikrumo ir išgyvenami tik tiek, kiek yra naudingi ar pavojingi. Narcisizmo priešingybė yra objektyvumas, tai yra gebėjimas matyti žmones ir daiktus; kokie jie yra, ir gebėjimas skirti šį objektyvų vaizdą nuo vaizdinių, kurie susiformuoja dėl subjektyvių troškimų ir baimių. Visos psichozės formos – tai kraštutinis nesugebėjimas vertinti objektyviai. Nesveikam asmeniui vienintelė realybė, kuri egzistuoja, tai realybė jo viduje, sąlygota jo baimių ir norų. Išorinis pasaulis tampa jo vidinio pasaulio simboliu, jo kūriniu. Visi mes darome tą patį, kai sapnuojame. Sapnuose kuriame įvykius, statome dramas, kurios yra mūsų norų ir baimių išraiška (nors kartais tai irgi mūsų įžvalgos bei sprendimai), kai mes miegame, esame įsitikinę, kad sapnų vaizdiniai yra tiek pat tikri, kaip ir pati realybė, su kuria susiduriame atsibudę.

Išprotėjusio ar sapnuojančio žmogaus išorinio pasaulio supratimas yra visiškai neobjektyvus; bet visi mes esame daugiau ar mažiau nenormalūs ir daugiau ar mažiau miegantys; visų mūsų pasaulio vaizdas yra neobjektyvus, iškreiptas narcisistinės nuostatos. Ar reikia pavyzdžių? Kiekvienas lengvai gali jų rasti stebėdamas save, kaimynus, skaitydami laikraščius. Skiriasi tik narcisistinio pasaulio iškreipimo laipsnis. Pavyzdžiui, moteris skambina gydytojui, sako, kad nori ateiti pas jį tuoj pat vakare. Gydytojas paaiškina, kad šį vakarą yra užimtas, bet gali priimti kitą dieną. Jos atsakymas toks: “Bet, gydytojau, aš gyvenu tik penkios minutės kelio nuo jūsų ofiso”. Ji negali suprasti, kad jam nuo to, jog ji gyvena taip arti, laiko nepadaugėja. Moteris traktuoja situacija narcisistiškai. Kadangi ji turi laiko, vadinasi, ir jis turi laiko; vienintelė realybė yra ji pati.

Ne tokie ryškūs, – o gal tik mažiau akivaizdūs, – yra kasdienių asmeninių santykių iškreipimai. Daugelis tėvų savo vaikų elgesį vertina pagal tai, kiek jie yra paklusnūs, jiems malonūs, ar jaučiantys pareigą ir pan., užuot pamėginę suvokti ar bent pasidomėti, ką jaučia pats vaikas. Kiek daug vyrų turi susikūrę išankstinį valdingos savo žmonos vaizdinį tik todėl, kad jų santykiai su savo motina verčia galvoti, jog bet kuris reikalavimas yra jų laisvės ribojimas. Kiek daug žmonų galvoja, kad jų vyrai yra neaktyvūs ar kvaili, nes negyvena pagal tuos spindinčius pasakų princų įvaizdžius, kuriuos jos susikūrė dar vaikystėje.

Visiems žinomas vertinimo neobjektyvumas, kai kalbama apie kitas tautas. Kitos tautos vaizdinys diena po dienos pasipildo pagedimo ir šėtoniškais bruožais, o savo tauta gina tikrąjį gėrį ir kilnumą. Visi priešo veiksmai vertinami vienu masteliu – visi savo veiksmai – kitu. Net geri priešo poelgiai vertinami kaip velnio kerai, kuriais siekiama apgauti mus ir aplinkinį pasaulį, tuo tarpu mūsų pačių blogi poelgiai yra būtini ir vertinami pagal mūsų kilnius tikslus, kuriems tarnauja. Iš tiesų, kas tiria tautų, taip pat ir individų santykius, prieina prie išvados, kad objektyvumas yra tik išimtis, o didesnis ar mažesnis narcisistinis iškreipimas – taisyklė.

Gebėjimas galvoti objektyviai yra išmintis, emocinis santykis, kuriuo remiasi išmintis, yra kuklumas. Būti objektyviam, naudotis savo protu galima tik tiek, kiek tampama kukliu, išsivaduojama nuo vaikiškų visa žinojimo ir visa galėjimo sapnų.

Kalbant apie meilės meno praktiką, tai reiškia: mylint reikia santykinai atsisakyti narcisizmo, meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui. Aišku, kuklumas ir objektyvumas nedalomi, kaip ir pati meilė. Aš negaliu būti iš tiesų objektyvus savo šeimos atžvilgiu, jei negaliu būti objektyvus svetimų atžvilgiu, ir atvirkščiai. Jei aš noriu išmokti meilės meno, aš privalau siekti objektyvumo visais atvejais ir tapti dėmesingas toms situacijoms, kur aš esu objektyvus. Aš turiu stengtis įžvelgti skirtumus tarp asmens ir jo elgesio mano sukurtame vaizdinyje, kuris gali būti narcisistiškai iškreiptas, ir realaus asmens, koks jis yra nepriklausomai nuo mano interesų, reikmių ir baimių. Objektyvumas ir išmintis yra tik pusė kelio įvaldant meilės meną, bet jis turi būti pasiektas visų, su kuriais žmogus bendrauja, atžvilgiu. Jei kažkas norėtų apriboti savo objektyvumą tik mylimu žmogumi ir tuo požiūriu nesiskaityti su visu likusiu pasauliu, jis greitai patirtų visišką nesėkmę.

Galia mylėti priklauso nuo gebėjimo išsivaduoti nuo narcisizmo, nuo kraujomaišinio prisirišimo prie motinos ir klano; tai priklauso nuo mūsų gebėjimo augti, vystyti produktyvią nuostatą į save patį ir pasaulį. Šis subrendimas, gimimas, pabudimas reikalauja vienos būtinos sąlygos – tikėjimo. Meilės meno praktika reikalauja tikėti ta praktika.

Kas yra tikėjimas? Ar būtinai tikėjimas susijęs su tikėjimu į Dievą ar į religines doktrinas? Ar tikėjimas būtinai yra proto ir racionalaus mąstymo priešybė? Norint suvokti tikėjimo problemą, reikia skirti racionalų ir iracionalų tikėjimą. Iracionaliu tikėjimu aš laikau tokį tikėjimą į asmenį ar idėją, kuris grindžiamas asmens paklusnumu iracionaliam autoritetui. Priešingai, racionalus tikėjimas yra įsitikinimas, pagrįstas savo paties mintijimu ir išgyventais jausmais. Racionalus tikėjimas tai nėra vien įsitikinimas, o to įsitikinimo tikrumas ir stiprumas. Tikėjimas yra greičiau viso charakterio bruožas, apibūdinantis asmenybės visumą, o ne koks apibrėžtas įsitikinimas.

Racionalus tikėjimas remiasi vaisinga intelektualia ir emocine veikla. Manoma, kad racionaliame mąstyme tikėjimui nėra vietos, tuo tarpu racionalus tikėjimas yra svarbi jo sudėtinė dalis. Kaip mokslininkas, pavyzdžiui, siekia atradimo? Argi jis nepradeda daryti vieną eksperimentą po kito, dėti faktą prie fakto, tikėdamas tuo, ką svajoja rasti? Retai padaromi svarbūs atradimai be tikėjimo savo numatymu. Žmonės neprieina svarbių išvadų, jei jie tik medžioja savo svajonę. Kūrybinis mąstymas bet kurioje žmogaus reiškimosi srityje visada prasideda nuo to, kas gali būti pavadinta “racionalia svajone”, gimstančia iš ankstesnių tyrimų, mąstymo ir stebėjimo. Kai mokslininkui pasiseka surinkti pakankamai duomenų ir sukurti matematinę formuotę, patvirtinančią naują jo įžvalgą, jis, galima sakyti, jau iškelia eksperimentinę hipotezę. Rūpestinga šios hipotezės analizė, nagrinėjanti visas iš jos kylančias išvadas, ir keisti duomenys, patvirtinantys ją, veda prie dar tinkamesnės hipotezės, kuri, galimas dalykas, bus įtraukta į bendrąją teoriją.

Mokslo teorija yra turtinga tikėjimo protu ir tiesos įžvalga pavyzdžių. Kopernikas, Kepleris, Galilėjus ir Niutonas – visi jie buvo persmelkti tikėjimo žmogaus protu. Todėl Bruno buvo sudegintas, o Spinoza atskirtas nuo bažnyčios. Tikėjimas yra būtinas kiekviename žingsnyje – nuo racionalios svajonės iki teorijos formulavimo: tikėjimas įžvalga, kaip racionaliai vertingas tikslas, tikėjimas hipotezėmis, kaip galimais ir tikėtinais pasiūlymais, ir tikėjimas galutine teorija dar iki tol, kol bus galutinai susitarta dėl jos vertingumo. Šis tikėjimas pagrįstas išgyvenimu, pasitikėjimu savo paties mąstymu, stebėjimu ir vertingumu. Iracionalus tikėjimas kažką laiko teisinga vien tik todėl, kad taip teigia autoritetas ar dauguma, o racionalus tikėjimas – neprievartiniu įsitikinimu, grindžiamu vaisingu savo paties stebėjimu ir mąstymu, nepaisant daugumos nuomonės.

Racionalus tikėjimas būdingas ne tik mąstymui ir vertinimui. Žmonių santykių srityje tikėjimas yra neįkainojama kiekvienos svarbios draugystės ar meilės savybė. Tikėti kitu žmogumi reiškia būti tikram dėl jo pagrindinių nuostatų, jo asmenybės branduolio, jo meilės pastovumo ir tvirtumo. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad asmuo negali keisti savo nuomonių, bet jo pagrindinės nuostatos lieka tos pačios; jo pagarba gyvenimui ir žmogiškam vertingumui yra jo paties dalis, tad negali kisti.

Taip pat mes tikime ir savimi. Mes suvokiama savo pačių egzistenciją, savo asmenybės šerdį, kuri nesikeičia ir išlieka per visą mūsų gyvenimą, nepaisant kintančių aplinkybių ir nepriklausomai nuo kintančių nuomonių ir jausmų. Tai yra esmė, kuri slypi už žodžio “Aš” ir kuria remiasi įsitikinimas savo tapatumu. Jei mes netikime savo savasties pastovumu, mūsų tapatumo jausmas tampa lengvai pažeidžiamu, mes patenkame į priklausomybę nuo kitų žmonių, kurių vertinimas tampa mūsų tapatumo jausmo atrama. Tik tikintis savimi žmogus gali tikėti kitais, nes tik jis gali būti tikras, kad ir ateityje bus toks pat, kaip ir šiandien, jaus ir veiks lygiai taip pat, kaip ir dabar. Tikėjimas savimi yra gebėjimo žadėti sąlyga, kadangi, kaip Nyčė sakė, žmogų galima apibūdinti pagal jo gebėjimą tesėti pažadus, tikėjimas yra vienas iš žmogaus egzistencijos sąlygų. Kalbant apie meilę, tai reiškia tikėjimą savo meile; t.y. savo patikimumu ir gebėjimu žadinti kitų meilę.

Kita tikėjimo žmogumi prasmė liečia mūsų tikėjimą kitų sugebėjimais. Pati seniausia jo rūšis yra motinos tikėjimas savo kūdikiu: kad jis gyvens, augs, vaikščios, kalbės. Aišku, paprastai vaikai taip ir vystosi, todėl, atrodytų, ir nebūtina tikėti. Kitaip yra su tomis potencijomis, kurios gali ir neišsirutulioti: vaiko gebėjimas mylėti, būti laimingu, mąstyti ir dar ypatingesni sugebėjimai, pvz., meniniai gabumai. Tai yra sėklos, kurių daigai auga ir ryškėja tik tam tikromis sąlygomis, ir jos gali nunykti, jei pastarųjų nebus.

Tarp šių sąlygų svarbiausia yra tai, kad jo galiomis tikėtų reikšmingas jam asmuo. Šis tikėjimas skiria auklėjimą nuo manipuliacijos. Auklėjimas prilygsta pagalbai realizuoti vaiko potenciją (Žodžio “e-ducere” šaknis reiškia: vesti priekin ar išryškinti tai, kas potencialiai yra). Auklėjimo priešybė yra manipuliacija, kuri remiasi netikėjimu, kad šios galios išsivystys, ir įsitikinimu, kad suaugęs privalo sudėti į jį visa, ko pats pageidauja, ir nusopinti, kas jau atrodo nepageidautina. Robotui nereikia tikėjimo, nes jame nėra gyvybės.

Tikėjimo kitais viršūnė – tai tikėjimas žmonija. Vakarų pasaulyje šis tikėjimas religine kalba buvo išreikštas judėjų ir krikščionių religijose, o pasaulietine kalba jis tapo stipriausiai išreikštas pastarųjų pusantro šimto metų politinėse ir socialinėse humanizmo idėjose. Kaip ir tikėjimas vaiku, šis tikėjimas remiasi mintimi, kad žmogaus galimybės, esant palankioms sąlygoms, gali sukurti socialinę tvarką, valdomą lygybės, teisingumo ir meilės principų. Deja, žmogus dar nesukūrė tokios tvarkos, todėl įsitikinimas, kad jis gali to pasiekti, reikalauja tikėjimo. Bet, kaip ir kuris nors racionalus tikėjimas, tai nėra vien įnoris. Tai tikėjimas, paremtas akivaizdžiais žmonių giminės pasiekimais, vidiniu kiekvieno individo išgyvenimu, savo paties proto ir meilės išgyvenimu.

Iracionalus tikėjimas remiasi paklusnumu jėgai, kuri laikoma be galo stipria, visagale ir visažine, tuo tarpu savo paties vidinėmis galiomis nepasitikima. Racionalus tikėjimas remiasi priešingu išgyvenimu. Mes tikime tam tikra mintim todėl, kad tai yra mūsų pačių stebėjimo ir apmąstymo rezultatas. Mes tikime kitų, savo ir žmonijos galiomis todėl ir tiek, kiek mes patys išgyvename savo galių augimą; to augimo tikrumą, mūsų pačių ir meilės galią. Racionalaus tikėjimo pamatas yra produktyvumas; gyventi tikint – reiškia gyventi produktyviai. Vadinasi, kad tikėjimas jėga (valdymo prasme) ir jėgos naudojimas yra tikėjimo priešybė. Tikėti esama jėga yra tolygu netikėti, kad galima išugdyti tas galias, kurios kol kas dar nepasireiškė. Taip nusakoma ateitis, remiantis tik tuo, kas yra regima, bet tai virsta baisia painiava, visiškai iracionaliu žmogišku galimybių ir žmogaus augimo nepaisymu. Jėgai nereikia racionalaus tikėjimo. Jėgai reikia nuolankumo, o kita vertus, tie, kas ją turi, nori ją išsaugoti. Nors prievarta daugumai atrodo pats tikriausias dalykas, žmogaus istorija įrodė, kad tai vienas iš pačių nepatvariausių žmogaus pasiekimų. Dėl to, kad tikėjimas ir jėga yra vienas kitą šalinantys dalykai, visos religinės ir politinės sistemos, kurios iš pradžių rėmėsi racionaliu tikėjimu, išsigimė ir pagaliau prarado tą jėgą, kuria rėmėsi, jei patikėjo jėgą arba susisiejo su ja.

Tikėjimas reikalaują drąsos, gebėjimo rizikuoti, pasiruošimo patirti skausmą ir nusivylimą. Kas orientuojasi į saugumą ir ramybę, kaip pirmines gyvenimo sąlygas, negali turėti tikėjimo; o kas užsisklendžia apsigynimo sistemoje, kur užsklendimas ir nuosavybė tampa apsaugos priemonėmis, paverčia save kaliniu. Kad būtum mylimas ir mylėtum, reikia drąsos, drąsos ginti tam tikras vertybes, kaip svarbiausią dalyką – pasiryžti šuoliui ir viską vertinti pagal šias vertybes.

Ši drąsa labai skiriasi nuo tos, kurią turėjo galvoje žinomas pagyrūnas Musolinis, mesdamas šūkį – “gyventi pavojinga”. Jo drąsa yra nihilistinė. Ji pagrįsta gyvenimo griovimo nuostata, stengiasi paneigti gyvenimą, nes nepajėgia jo mylėti. Nevilties drąsa yra priešybė drąsai mylėti, lygiai kaip tikėjimas yra priešybė tikėjimui gyvenimu.

Ar galima kaip nors lavinti savyje tikėjimą ir drąsą? Iš tikrųjų mūsų tikėjimas yra nuolat išbandomas. Tikėjimo reikia kad užaugintum vaiką, kad galėtum užmigti; reikia tikėjimo, kad pradėtum bet kokį darbą. Bet mes visi esame įpratę prie šios rūšies tikėjimo. Kas jo neturi, kenčia perdėtą nerimą dėl savo vaiko ar nuo nemigos, ar dėl nepajėgumo imtis bet kokio produktyvaus darbo; arba yra įtarus, bijo suartėti su žmogumi, ieško savy ligos, nepajėgia planuoti savo ateities. Laikytis savo nuomonės apie žmogų, net jei viešoji nuomonė arba kai kurie nenumatyti faktai ją griauna, laikytis savo įsitikinimų net, jei jie yra nepopuliarūs – visa reikalauja tikėjimo ir drąsos. Priimti sunkumus, pralaimėjimus ir liūdesį gyvenime kaip išbandymą, kurį įveikę, mes tampame stipresni, o ne kaip neteisingą bausmę, kuri neturėjo būti mums skirta, visa tai reikalauja tikėjimo ir drąsos. Tikėjimo ir drąsos praktika prasideda nuo smulkių kasdienio gyvenimo detalių. Pirmas žingsnis – pastebėti, kur ir kada buvo prarastas tikėjimas, nepasikliauti pasiteisinimais, kurie naudojami pridengti tikėjimo praradimą, atpažinti, kur buvo bailiai pasielgta, ir nepaisyti, kaip tai vėl bus pateisinta. Suvokti, kad kiekvienas tikėjimo išsižadėjimas mus silpnina, o padidėjęs silpnumas veda į naujas išdavystes ir taip toliau – užburtu ratu. Tada suvoksime, kad nors sąmoningai kiekvienas bijo, kad yra nemylimas, iš tiesų dažniausiai nesąmoningai tik pats bijo mylėti. Mylėti – nebijoti likti be garantijų, atiduoti save kitam žmogui, tikint, kad mano meilė uždegs meilę ir mylimame žmoguje. Meilė yra tikėjimo veiksmas, ir kas mažai tiki, mažai ir myli. Ar gali kas daugiau pasakyti apie tikėjimo praktiką? Kai kas gali; jei aš būčiau poetas ar pamokslininkas, taip pat galėčiau. Bet kadangi nesu nė vienas iš jų, aš negaliu nė mėginti ką nors daugiau sakyti apie tikėjimo praktiką, nors aš įsitikinęs, kad kiekvienas, kas iš tikrųjų tuo rūpinasi, gali išmokti tikėti, kaip kad vaikas išmoksta vaikščioti.

Dar viena neįkainojama meno mylėti prielaida, kuri iki šiol buvo numanoma, dabar turėtų būti aptarta apibrėžčiau, nes ji yra meilės praktikos pagrindas: tai – aktyvumas. Aš jau ankščiau sakiau, kad aktyvumas nereiškia “daryti bet ką”, tai yra vidinis veiklumas, produktyvus jėgų naudojimas. Meilė yra veiklumas: jei aš myliu, aš esu nuolat, veikliai dėmesingas mylimam asmeniui. Ir ne vien jam ar jai. Nes aš negalėsiu savęs aktyviai susieti su mylimu asmeniu, jei tingėsiu, jei nebūsiu nuolatinio budrumo, veiklumo būsenoje. Miegas yra vienintelė tinkama neveiklumo būsena, bet atsibudus nebeturėtų likti vietos tingumui. Paradoksali daugeliui šių dienų žmonių būsena yra tai, kad jie ir atsikėlę lieka pusiau miegantys, ir lieka pusiau budrūs, kai miega. Visiškas atsibudimas yra sąlyga, kad nenuobodžiautum ar nebūtum įkyrus; ir iš tiesų viena iš pagrindinių meilės sąlygų – nepasiduoti nuoboduliui ar irzlumui. Būti aktyviu mintimis, jausmais, akimis ir ausimis per visą dieną nepasiduoti vidiniam tingumui, grynam vartojimui, apsidraudėliškumui, tuščiam laiko švaistymui – tai būtinos meilės meno praktikos sąlygos. Naivu galvoti, kad galima būtų paskirstyti savo gyvenimą taip, kad būtum produktyvus meilėje, bet liktum neproduktyvus visur kitur. Produktyvumas nepasiduoda tokiam darbo padalijimui. Galia mylėti reikalauja pasitempimo, budrumo, padidinto vitališkumo, o tai kyla iš vaisingos ir veiklios nuostatos visose kitose gyvenimo srityse. Jei asmuo nėra produktyvus kitur, jis nėra produktyvus ir meilėje.

Kalba apie meną mylėti negali apsiriboti individualiu išsiugdymu šiame skyriuje aptartų savybių ir nuostatų. Tai yra neatsiejama nuo visuomenės. Jei mylėti reiškia vadovautis meilės kiekvienam nuostata, jei meilė yra charakterio savitumas, tai ji būtinai pasireiškia ne tik šeimoje ar draugystėje, bet ir darbe, reikaluose, profesijoje. Negalima atidalinti meilės saviems nuo meilės svetimiems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzistuoja ir antra. Vadovaujantis tokiu požiūriu rimtai, reikia ryžtingai atsisakyti įprasto santykiavimo su žmonėmis būdo. Nors didžioji dalis mūsų nenuoširdžių paslaugų yra laikoma duokle religiniam mūsų artimo meilės idealui, iš tikrųjų mūsų santykiu geriausiu atveju lemia padorumas. Būti padoriam reiškia prekių, paslaugų ir jausmų mainuose nenaudoti apgavystės ir sukčiavimo. “Aš duodu tau tiek, kiek tu duodi man”, tai svarbiausia etinė kapitalistinės visuomenės materialinių vertybių maksima. Netgi galima būtų pasakyti, kad padorumo etikos atradimas yra konkretus kapitalistinės visuomenės įnašas į etiką.

Šito priežastys glūdi pačioje kapitalistinės visuomenės prigimtyje. Ikikapitalistinėse visuomenėse gaminiai buvo paskirstomi arba tiesiogine jėga, arba pagal tradiciją, žmonių draugystės ar meilės ryšį. Kapitalizme visa lemiantis veiksnys tuose mainuose yra rinka prekių turguje, darbo biržoje ar paslaugų rinkoje. Kiekvienas asmuo keičia, ką jis nori parduoti, kad gautų tai, ką nori įsigyti pagal rinkos sąlygas be prievartos ir apgavystės.

Padorumo etika atrodo panaši į aukso taisyklės etiką. Maksima: “Daryk kitiems taip, kaip tu norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi” gali būti suprasta: “Būk doras mainuose”. Iš pradžių taip populiariai buvo persakomas Biblijos priesakas “Mylėk savo artimą kaip pats save”. Iš tiesų judėjų ir krikščionių broliškos meilės norma labai skiriasi nuo padorumo etikos. Mylėti savo artimą – reiškia jaustis atsakingam už jį, būti kartu su juo, tuo tarpu padorumo etika reikalauja ne jaustis atsakingam ar būti išvien su juo, o būti atsiribojusiam ir išlaikyti nuotolį; tai yra gerbti savo kaimyno teises, o ne jį mylėti. Nieko nuostabaus, kad ši auksinė taisyklė tapo populiariausia religine maksima šiandien, kadangi gali būti interpretuota padorumo etikos sąvokomis, tai yra tokia religinė taisyklė, kurią kiekvienas supranta ir noriai ja vadovaujasi. Bet meilė gimsta tik tada, kai pradedama skirti padorumą nuo meilės.

Čia iškyla svarbus klausimas. Jei visa mūsų socialinė ir ekonominė organizacija remiasi kiekvieno naudos siekimu, jei ji valdoma egoizmo principų, tik sušvelnintų padorumo etikos, kaip gali kažkas dirbti, vystyti kokią nors veiklą šioje visuomenėje ir tuo pačiu metu mylėti? Ar meilė nereikalauja visų asmeninių pasaulietiškų interesų atsisakymo ir gyvenimo dalijimosi su vargšais? Tą klausimą kėlė ir radikaliu būdu į jį atsakė krikščionys vienuoliai ir tokios asmenybės kaip Tolstojus, Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) ir Simona Vail (Simone Weil). Esama ir tokių, kurie mano, kad meilė ir normalus pasauliečio gyvenimas mūsų visuomenėje iš esmės yra nesuderinami. Jie priėjo prie išvados, kad kalbėti apie meilę šiandien reiškia dalyvauti bendroje apgavystėje. Jie skelbia, kad tik kankinys ir beprotis gali mylėti šiuolaikiniame pasaulyje, taigi visos kalbos apie meilę tėra tik pamokslai. Šis labai prakilnus požiūris ypač tinka cinizmui pateisinti. Iš tikrųjų juo slapčiomis vadovaujasi eilinis žmogus, kuris galvoja: “Aš norėčiau būti geras krikščionis, bet juk tada aš būčiau priverstas badauti, jei žiūrėčiau į tai rimtai”. Šis “radikalizmas” pasireiškia moraliniu nihilizmu. Ir “radikalieji mąstytojai”, ir eiliniai žmonės tėra nieko nemylintys automatai, vienintelis skirtumas tarp jų, kad paskutinieji nesuvokia, o pirmieji suvokia ir įrodinėja šio reiškinio “istorinį būtinumą”.

Aš esu įsitikinęs, kad teiginys apie meilės ir “normalaus” gyvenimo absoliutų nesuderinamumą yra teisingas tik abstrakčia prasme. Principai, kuriais remiasi kapitalistinė visuomenė, ir meilės principai yra nesuderinami. Bet šiuolaikinė visuomenė, nuodugniai ją ištyrus, yra sudėtingas reiškinys. Pavyzdžiui, beverčių prekių pardavėjas negali ekonomiškai išsilaikyti nemeluodamas; o kvalifikuotas darbininkas, chemikas, fizikas – gali. Panašiai ir fermeris, darbininkas, mokytojas, biznesmenas. Jie gali mylėti nieko nenustodami ekonomiškai. Jei kas ir tvirtintų, kad kapitalizmo principai yra nesuderinami su meilės dėsniais, turėtų sutikti, kad “kapitalizmas” yra sudėtinga ir nuolat besikeičianti struktūra, kurioje vis dėlto atsiranda galimybių daugeliui nonkonformizmo ir asmeninės laisvės pasireiškimų.

Taip sakydamas, suprantama, aš neturiu minties, kad esama socialinė sistema gyvuos be galo ir kad mes galim puoselėti viltį, jog broliškos meilės idealai pagaliau bus realizuoti. Žmonės, gebantys mylėti dabartinėje santvarkoje, yra tik neišvengiamos išimtys: meilė šių dienų Vakarų visuomenėja yra ribinis reiškinys. Ne tik todėl, kad daugelis veiklos rūšių neleidžia mylėti, o dėl to, jog į gamybą orientuota dvasia, prekių godi visuomenė yra tokia, kad tik nonkonformistas gali sėkmingai nuo jos apsiginti. Tie, kas į meilę žiūri rimtai, kaip į vienintelį racionalų atsakymą į žmogaus egzistencijos problemą, turi prieiti prie išvados, jog svarbūs ir radikalūs pokyčiai socialinėje struktūroje yra būtini tam, kad meilė taptų socialinių, o ne išimtinai individualiu, sunkiai pasiekiamu reiškiniu. Apie tokių pakitimų pobūdį šioje knygoje tik užsimenama (“The Sane Society”, Routledge, London, – šioje knygoje aš mėginau detaliau aptarti minimą problemą). Mūsų visuomenė yra valdoma menedžerinės biurokratijos, profesionalių politikų; žmonių nuostatos yra masinės propagandos paveiktos, jų siekis – daugiau gaminti ir daugiau vartoti. Visokia veikla nukreipta ekonominiams tikslams, priemonės tampa tikslais; žmonės yra automatai – gerai maitinami, gerai aprengti, tačiau be jokio supratimo apie tai, kas yra jo išskirtinės žmogiškos savybės, kokia jo paties paskirtis. Tam, kad žmogus galėtų mylėti, jam turi būti grąžintas jo išskirtinumas. Ekonominė mašina turi jam tarnauti, o ne jis tarnauti jai. Jis turi vėl gyventi ir jaustis laisvas, dirbti, o ne (geriausiu atveju) dalintis pelnu. Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes. Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.