Gabrielės laiškas Linui

Atsimeni tą vakarą kai buvome kartu? Aš atėjau tik pasisvečiuoti, bet viskas baigėsi kur kas romantiškiau. Buvome vieni – tik aš ir tu. Uždegei žvakes, grojo tokia maloni muzika… Buvo taip gražu… Laikei mano ranką savojoj. Susėdę abu skaičiavom žvaigždes, tu buvai toks švelnus… Padovanojai man švelnų bučinį… Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai… Tavo glėbyje jaučiausi tokia saugi, buvo taip šilta ir gera. Net nepajutau kaip abu likome nuogi.

Pridėjau savo ranką tau prie krūtinės ir pajutau kaip smarkiai plaka tavo širdis. Tavo akyse pamačiau tokią kibirkštį, kurios niekada nepamiršiu. Ji buvo tokia šilta ir neapsakoma. Tu mano glėbyje buvai toks tyras ir švelnus. Nuo tavo kūno sklido maloni šiluma. Buvo taip gera. Tai buvo vakaras, kurio niekada nepamiršiu.

Pajutau, kad šis pasaulis pilnas meilės, gėrio ir šilumos, supratau, kad Dievas sukūrė mus viens kitam. Ligi tol maniau, kad pasaulis tamsus ir šaltas, bet man atsivėrė akys ir supratau, kad aš klydau… Visas blogis, buvęs manyje ir aplink mane išnyko. Visą pyktį, gyvenusi manyje, sunaikino meilė. Niekada neužmiršiu to vakaro bei nuostabaus meilės ryto, nes aš tave myliu, Linai ir mylėsiu amžinai….

Atsiuntė: Gabrielė