Paklydę miške ne iškart susigaudome, kad paklydome. Labai ilgai save tikiname, jog nuklydome į šalį tik per kokį metrą ir bet kada rasime kelio pradžią. Tačiau ateina naktis, o mes dar neturime nė menkiausio supratimo, kur esame. Reikia pripažinti, jog pasukome taip toli nuo kelio, kad nebežinome, kurioje pusėje teka saulė. E. Gilbert “Valgyk. Melskis. Mylėk”

Ir iš tikrųjų – kaip dažnai. Pasiklysti ne tik darbuose, moksluose, pievose, miestuose, bet ir mintyse. Nuplaukti kažkur toli toli, įtikini save, aplinkinius, visus kiemo katinus, vaikus, žaidžiančius smėlio dėžėje, tetas ir dėdes, kalėdų senelius, elnius ir snieguoles. Sakyti: “valanda turi 28 valandas”, “rankų kremu reikia tepti kojas”, “paprasta pamiršti”. Nes iš tikrųjų juk ir būna tik taip, kaip tikime, o ne taip, kaip pasakė dėdė istorijos vadovėlyje, garsus geografas atlase ar Justinas Marcinkevičius viename interviu.

Gražiausia iš visų gyvenimo spalvų man yra meilė. Ir kai ją pajunti visa širdimi, visu protu, visu kūnu. Meilė šuniui, draugei, draugui, kaminui, spausdintuvui… Nes yra taip, kaip tiki. Gyvenimas nevertas būti taisyklingu. Gyvenimas nevertas kvadrato arba trikampio apibrėžimo. Gyvenimas yra daugiakampis, apvalus, nesibaigianti tiesė. Su galybe traumų, gynybinių pražangų, avaringų ruožų, neištrauktų natų. Kaip obuolių sultys po linksmos nakties – atgaivina, nuramina. Gyvenime ramybės tiek, kiek nori pats. Džiaugsmo tiek, kiek trokšti. Ir skausmo tiek, kiek leidi sau išgyventi.

Skaitykite Kaip mylėti nenusavinant?

Nesakau, kad gyventi yra lengva. Gyventi yra labai sunku, bet baisiausia, kai gyventi slegia. Dėl nelaimingos meilės, dėl pinigų, dėl žmonių, dėl aplinkos.. O kai mus slegia, mes dažniausiai nežinome, kas tiksliai, ar ne? O kai sunku – sunku dėl visko. Bet visų žmonių gyvenimai turi įvairių spalvų. Ir atspalvių, kurie priklauso nuo to, kiek stengiamės, kiek tikime, kiek jausmo paliekame žiūrėdami naktį į žvaigždes ar bet kuriuo paros metu į mylimo žmogaus akis.